Mitai apie smurtą prieš vaikus
Psichologė Viktorija Jonušė
Dažnai žmonės nori tikėti tam tikrais mitais, nes taip paprasčiau. Mūsų visuomenėje smurtinis elgesys yra artimas ir gerai atpažįstamas elgesio modelis, kai kuriems tapęs įprastu, išmoktu vaikystėje. Smurtinį elgesį dažnai palaiko tam tikri mitai.
Mitas: Tik „blogi“ žmonės smurtauja prieš savo vaikus.
Tiesa: Ne visi smurtaujantys nori skriausti savo vaikus. Dauguma jų gali būti vaikystėje patyrę smurtą ir tiesiog gali nežinoti kaip kitaip, jų neskriaudžiant, auklėti vaikus. Dalis tėvų gali turėti psichikos sutrikimų, alkoholio ar kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo problemų. Dar kiti tiesiog gali neatpažinti, jog jų elgesys yra netinkamas ir visuomenėje matomas, kaip smurtinis elgesys.
Mitas: „Gerose“ šeimose prieš vaikus nesmurtaujama.
Tiesa: Paprastai smurtaujama neatsižvelgiant į rasinius, ekonominius ir kultūrinius šeimų rodiklius. Kartais, išoriškai tvarkingai atrodančios šeimos slepia savo sunkumus už uždarų durų. Šeimos gyvenimas yra sudėtingas, net kasdienėse situacijose kyla daug ginčų, nesutarimų, dėl kurių šeimos nariai išgyvena įvairių emocijų. Ne visiems pavyksta jas valdyti ir išreikšti tinkamu būdu, neįskaudinant kito šeimos nario. Daugumai tėvų, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, išsilavinimo, gaunamų pajamų ar tautybės, stinga pozityvaus vaikų auklėjimo žinių ir įgūdžių.
Mitas: Vaikai, išgyvenę smurtą, užaugę patys tampa smurtautojais.
Tiesa: Šis mitas dalinai tikrovėje pasitvirtina. Dalis žmonių, prieš kuriuos buvo smurtauta vaikystėje, taip ir neįgyja tinkamų emocijų ir konfliktų valdymo bei problemų sprendimo įgūdžių, kiti laikosi klaidingų įsitikinimų, kad be fizinių bausmių vaikai „neužauga“ geri žmonės. Šie žmonės dažniausiai tęsia smurto ratą jau būdami suaugę ir taip nesąmoningai taikydami smurtinį elgesį savo aplinkoje. Kita vertus, dauguma suaugusių smurto aukų geba atpažinti žalojantį elgesį ir siekia keisti savo netinkamą elgesį, norėdami apsaugoti vaikus nuo to, ką jie patys patyrė vaikystėje.
Mitas: Smurtinio elgesio neįmanoma pakeisti.
Tiesa: Smurtinis, kaip ir bet koks kitas elgesys yra išmokstamas ir jį galima pakeisti ugdant asmens gebėjimą įvertinti ir suprasti savo netinkamo elgesio pasekmes. Svarbu ieškoti kitų alternatyvių elgesio būdų, kurie padėtų supykus nusiraminti, išreikšti tinkamai kylančius jausmus, atrasti naujų būdų kaip kalbėtis ir tartis tarpusavyje.
Mitas: Smurtas yra atsitiktinis įvykis. Ateityje santykiai pagerės, viskas praeis.
Tiesa: Smurtinis elgesys dažnai kartojasi, gali dažnėti ir stiprėti. Tik smurtaujančiam asmeniui pradėjus svarstyti ir kelti klausimus, kiek jo elgesys ir veiksmai gali skaudinti, sužeisti, atstumti kitą, jam artimą šeimos narį, galima tikėtis pokyčių. Vien tik smurtautojo baudimas, moralizavimas, maldavimai jį pasikeisti be jo paties vidinių įžvalgų retai sustabdo smurtaujantį elgesį.
Mitas: Vaikas provokuoja smurtą ir jo nusipelno.
Tiesa: Smurtautojas visuomet ras kuo pateisinti savo veiksmus nepriklausomai nuo nukentėjusiojo poelgio. Smurtavimas – sąmoningas pasirinkimas, o ne spontaniška reakcija, ir neatsitiktinai smurtaujama prieš silpnesnius ir pažeidžiamiausius šeimos narius. Net ir turėdami pagrindo pykti, neturime teisės pykčio išlieti smurtiniais veiksmais.
Mitas: Smurtas padeda išauklėti vaikus.
Tiesa: Smurtinis elgesys nėra auklėjimo priemonė. Smurtas neišmoko vaikų nei taisyklių, nei vertybių, nei įgūdžių. Smurtas išmoko tik vieno – bijoti ir dažniausiai smurtauti. Jei vaikas yra mušamas už netinkamą elgesį, tai nepadeda jam suprasti, kaip jam kitą kartą elgtis kitaip. Vaikai klauso smurtaujančių tėvų ne todėl, kad supranta taisykles ir reikalavimus, tačiau todėl, kad bijo bausmės.
Mitas: Maži vaikai neprisimena smurto.
Tiesa: Smurtas prieš visus vaikus visada lieka vaikų atmintyje (gali likti ir fizinė žala, pvz., sukrėstos smegenys). Jei buvo smurtauta prieš itin mažą vaiką, galbūt jis žodžiu ir negalės įvardinti savo patyrimo, tačiau smurtinė patirtis lieka vaiko pasąmonėje ir gali turėti pasekmių ateityje. Pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje patyręs smurtą, suaugęs žmogus gali jausti nesaugumo jausmą, nepasitikėti savimi ir kitais, nesuprasdamas iš kur šie jausmai kyla.