Obuolys nuo obels netoli rieda?
Psichologė Eglė Kalinauskienė
Ką tėvai perduoda vaikams?
Gerai žinoma lietuvių liaudies patarlė: “Obuolys nuo obels netoli rieda” pabrėžia vaikų panašumą į tėvus bei tėvų įtaką vaikams. Tėvų vaidmens svarba buvo aprašyta ne tik patarlėse, bet ir moksliniuose stebėjimuose bei tyrimuose.
Vaikai gimsta iš tėvų, o gimdami jie, visų pirma, paveldi tėvų genetiką. Kaip obelis negali užauginti kriaušių, taip ir tėvai gali perduoti tik savo turimus genus vaikams. Be genetikos, tėvai vaikams perduoda ir požiūrį į gyvenimą, įsitikinimus, vertybes, socialines bei elgesio normas. Psichologas A. Bandura sukūrė socialinio išmokimo teoriją, kuri atskleidė, jog vaikai mokosi bendravimo, elgesio ir socialinių normų iš aplinkos, pirmiausia šeimoje, stebėdami tėvų elgesį ir jį atkartodami. Taip pat vaikų vystymuisi itin svarbūs yra tėvų ir vaikų santykiai. Gydytojas, psichoanalitikas S. Froidas pabrėžė vaikystės išgyvenimų bei santykių su tėvais reikšmę vėlesniems suaugusiųjų sunkumams, o psichiatras, psichologas J. Bowlby tyrinėjo ankstyvuosius tėvų – kūdikių santykius bei tų santykių įtaką tolimesniam vaikų vystymuisi.
Tėvų santykiai su vaikais kūdikystėje ir asmenybės vystymasis
Prieraišumo teorijos pradininkas J. Bowlby teigė, jog priklausomai nuo to, kokie buvo vaiko santykiai su tėvais kūdikystėje, priklauso tolimesnė žmogaus psichikos sveikata, savęs supratimas bei tarpasmeniniai santykiai. Prieraišumas – tai būdas, kuriuo žmogus kuria ryšį su kitais žmonėmis. Pasak J. Bowlby, prieraišumas pradeda formuotis gimus naujagimiui, kuomet šis siekia išlaikyti fizinį artumą su suaugusiuoju, ieško saugumo, kurį turi suteikti pagrindinis besirūpinantis asmuo (dažniausiai mama). Teigiama, kad per pirmuosius kūdikio gyvenimo metus susiformuoja saugus arba nesaugus prieraišumas.
Saugus prieraišumas vystosi kai pagrindinis besirūpinantis asmuo jautriai, nuosekliai rūpinasi kūdikiu, patenkina vaiko saugumo poreikį ir palaiko ilgalaikius meilės kupinus santykius. Tuomet mama dažnai bendrauja su kūdikiu, kalbina, šypsosi, priglaudžia, jautriai reaguoja į kūdikio verksmą, siekia patenkinti jo poreikius ir nuraminti. Jai dažniausiai pavyksta atpažinti kokius kūdikio poreikius reikia patenkint (valgyti, miegoti, būti perrengtam ar priglaustam ir kt.), atpažįsta vaiko emocijas, jas jam įvardina bei padeda nusiraminti (nešioja, glosto, sūpuoja, kalbina, būna ramiai šalia). Kūdikis yra bejėgis, todėl jeigu augdamas sulaukia nuolatinio rūpesčio bei pagalbos, jis yra tikras, kad juo bus pasirūpinta, tad ir pasaulį pradeda suprasti kaip saugią vietą. Saugų prieraišumą turintys vaikai užauga savimi pasitikintys, gebantys atpažinti ir išreikšti įvairias emocijas, jas valdyti bei kurti ilgalaikius tarpasmeninius santykius.
Ne visi kūdikiai sulaukia tokio rūpesčio, kartais tėvai nemoka ar nepajėgia tinkamai atliepti kūdikio poreikius, tuomet formuojasi nesaugus prieraišumas. Jei mamai sunku suprasti, ko nori jos vaikas, tinkamai reikšti savo emocijas ir/ar elgesį, tuomet mama su kūdikiu gali elgtis nenuosekliai – kartais atliepti kūdikio poreikius, o kartais gali supykti ir nereaguoti į kūdikio verksmą. Besikeičiančios mamos reakcijos į kūdikio verksmą sukuria nestabilią, nesaugią aplinką kūdikiui. Taip augę vaikai, tapę suaugusiais, būna nerimastingi, nepasitikintys savimi, jiems sunku tinkamai reikšti savo emocijas, pasitikėti aplinkiniais ir užmegzti tarpasmeninius santykius. Dar kitu atveju, gali būti, jog kūdikiu besirūpinantis asmuo pamaitina ir rūpinasi vaiko fiziniu saugumu, tačiau nori besąlygiško kūdikio paklusnumo, mano, jog kūdikis imamas ant rankų išleps, retai jį nešioja, nereaguoja į verksmą, mažai žaidžia ir bendrauja su juo. Tuomet kūdikis nusivilia artimaisiais, netiki, kad sulauks pagalbos iš aplinkos, ima paguodos ieškoti daiktuose bei įvairiose veiklose. Nors iš šalies gali atrodyti, jog kūdikis ramus, tačiau viduje jis jaučia didelį stresą. Suaugusiame amžiuje taip augę asmenys būna linkę daug dirbti, gali įnikti į priklausomybes, vengia santykių, patiria bendravimo sunkumų, negeba atpažinti ir išreikšti savo emocijų, gali pratrūkti pykčiu, elgtis agresyviai.
Priklausomai nuo to, kaip dažniausiai elgiasi tėvai formuojasi labiau saugus arba mažiau saugus prieraišumas. Žinoma, tėvai augindami vaikus elgiasi įvairiai ir negali vienareikšmiškai vien tik patenkinti arba nepatenkinti kūdikio poreikių. Siekiant sukurti labiau saugų prieraišumą nereikia būti idealiais tėvais, užtenka, jog didžiąją vaiko auginimo dalį tėvai būtų nuoseklūs ir jautriai atliepiantys vaiko poreikius.
Pokyčių galimybės
Tėvų elgesio ir bendravimo įtaka vaiko vystymuisi dažniausiai persiduoda iš vienos kartos į kitą. Jei tėvai patys yra sulaukę saugaus ir jautraus rūpesčio kūdikystėje bei ankstyvojoje vaikystėje, jie bus gebantys valdyti savo emocijas, užmegzti artimus santykius bei užtikrinti saugų rūpestį savo vaikais, o šie – savo ir t.t. Tėvai, kuriems sunku jautriai rūpintis kūdikiu, suprasti ir atliepti jo poreikius dažniausiai patys nebuvo suprasti ir sulaukę saugumo savo vaikystėje. Nesaugų prieraišumą turintys tėvai perduoda tai savo vaikams, o šie – savo ir t.t. Tokiu būdu įsisukama į užburtą sunkumų ratą. Kyla klausimas: “Ar įmanoma kažką pakeisti?”.
Nors ankstyvųjų tėvų santykių su vaikais įtaka tolimesniam asmenybės vystymuisi reikšminga, tačiau pokyčiai įmanomi. Mamos, kurios įgijo mažiau saugų prieraišumą su savo tėvais gali savarankiškai ar su pagalba mokytis atpažinti savo jausmus ir juos tinkamai reikšti, pastebėti ir atpažinti ko nori kūdikis, skirti daugiau laiko laisvam žaidimui bei bendravimui su savo vaiku. Taip pat svarbu integruoti savo vaikystės patirtis. Psichologė Main atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad motinos, kurios turėjo vaikystėje skaudžių išgyvenimų, tačiau gebėjo atsiminti bei sklandžiai susieti tiek malonius, tiek nemalonius įvykius, kūrė saugų prieraišumą su savo vaikais. Taigi, savo vaikystės visų patirčių atsiminimas bei jų supratimas padeda geriau suprasti save ir vaiką bei kurti saugesnį ryšį su juo.
Tiek vaikai, tiek suaugusieji, turintys nesaugų prieraišumą, gali suformuoti naują, saugesnį prieraišumą. Saugesnį prieraišumą galima sukurti psichoterapijos metu su specialistų pagalba ir/arba užmezgant ryšį su saugesnį prieraišumą turinčiu žmogumi – giminaičiu, artimu draugu ar gyvenimo partneriu. Nesaugaus prieraišumo jausmai ir elgesys vis dar gali iškilti didelio streso metu, tačiau naujas, saugesnis prieraišumas padės greičiau atstatyti vidinę pusiausvyrą, labiau pasitikėti savimi, geriau suprasti ir valdyti savo emocijas, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius kasdieniame gyvenime.
Neigiamos patirties perdavimą iš kartos į kartą įmanoma sustabdyti mokantis naujų įgūdžių, prisimenant bei integruojant savo vaikystės patirtį, užmezgant naujus saugesnius santykius ar kreipiantis pagalbos į specialistus. Tuomet galima prisiminti šiek tiek kitokią lietuvių liaudies patarlę: “Obuolys nuo obels netoli rieda, bet kai kada, sako, ir toliau parieda”.
Naudota literatūra:
- Bowlby J. (1998) The role of attachment in personality development. A secure Base Clinical applications of attachment theory.
- Nabavi R.T. (2011-2012) Bandura’s Social Learning Theory & Social Cognitive Learning Theory.
- Zbarauskaitė A. Prieraišumas: iššūkiai ir galimybės globojant vaiką ar paauglį.