Tikriausiai daugumai ne naujiena, kad konfliktas pats savaime nebūtinai yra problema. Sunkumų dažniau kyla tada, kai nepavyksta apie nesutarimus kalbėtis pagarbiai ir konstruktyviai, išgirsti vieniems kitus ir ieškoti sprendimo.

Tiek vaikai, tiek suaugusieji gali mokytis kalbėti apie savo jausmus, išsakyti ir apginti savo nuomonę, įvardyti tai, kas skaudina, ir išgirsti, kas skaudina kitą. Kartais pokalbis gali būti emocingas ar net pakeltu balso tonu – svarbu, kad jame nebūtų žeminimo, įžeidinėjimo, grasinimo ar kito žmogaus ribų pažeidimo. Gebėjimas išsakyti tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia kitam galimybę mus geriau suprasti, o konfliktui tapus pokalbiu apie poreikius ir sprendimus, jis gali tapti svarbia santykių mokymosi patirtimi.

Tačiau, kas nutinka, kai konfliktų vengiame, juos ignoruojame arba kiekvienas nesutarimas tampa priežastimi klausti savęs: „Ką aš apskritai veikiu su šiuo žmogumi?“ Tuomet verta sustoti ir paklausti: ar sunkumas iš tiesų susijęs su manimi ar kitu žmogumi – ar kyla tarp mūsų?

Kas vyksta tarp mūsų?

Šioje vietoje suprasti, kas vyksta su mumis ir tarp mūsų, gali padėti sisteminis požiūris į asmens, poros ir šeimos sunkumus. Sisteminiame požiūryje šeimos narių elgesys ir bendravimo modeliai suprantami neatsiejant jų nuo tarpusavio santykių ir platesnio konteksto. Todėl vietoje klausimo „Kas šeimoje yra kaltas dėl problemos?“ galima kelti kitą klausimą: „Kas vyksta tarp mūsų ir kaip kiekvienas iš mūsų prisideda prie šio pasikartojančio santykių modelio?“

Sisteminiame darbe svarbu suprasti, kaip šeimos nariai bendrauja tarpusavyje: kiek jie vieni kitų klausosi, kaip išsako savo poreikius, kokia dinamika kartojasi konfliktų metu, ko kiekvienas tikisi iš kito šeimos nario, kaip šeima reaguoja tada, kai vienas ar keli jos nariai yra apimti stiprių jausmų ar yra pervargę, ir kaip šeima padeda sau sudėtingose situacijose.

Šie klausimai padeda suprasti, kas vyksta šeimoje ir kaip kiekvienas jos narys prisideda prie esamos situacijos. Kitaip tariant, visas elgesys egzistuoja kontekste. Pavyzdžiui, vaikas gali būti apibūdinamas kaip „neklausantis“ ar „nepaklusnus“, tačiau pažvelgus į šeimos kasdienybę paaiškėja, kad taisyklės ir ribos joje nuolat keičiasi: tai, kas vieną dieną leidžiama, kitą dieną tampa priežastimi konfliktui. Tuomet tampa svarbu klausti ne tik „Kodėl vaikas taip elgiasi?“, bet ir „Kas vyksta tarp vaiko ir tėvų, kai atsiranda šis elgesys?“

Kodėl kartais verta ateiti kartu?

Kai svarbūs ir sudėtingi dalykai aptariami dalyvaujant šeimos nariams ir terapeutui, vienas žmogus nėra išskiriamas kaip „problemos turėtojas“ ar „tas, kurį reikia pakeisti“. Atsiranda galimybė geriau suprasti vieniems kitus, pamatyti pasikartojančius bendravimo modelius ir mokytis naujų bendravimo būdų.

Kartais į šeimos psichoterapiją verta ateiti ir vienam, jei kiti šeimos nariai šiuo metu nėra pasirengę, nenori ar negali dalyvauti. Ir tai gali būti prasminga darbo pradžia. Tačiau jeigu šeimos nariai yra pasirengę dalyvauti, jų bendras įsitraukimas suteikia galimybę ne tik kalbėti apie santykius, bet ir mokytis kitaip būti kartu santykyje.

Kuo šeimos psichoterapija skiriasi nuo porų psichoterapijos?

Svarbu atskirti šias dvi sisteminės psichoterapijos formas – porų ir šeimos psichoterapiją.

Porų psichoterapija pirmiausia orientuota į dviejų partnerių tarpusavio santykį: siekiama stiprinti bendravimą ir emocinį ryšį, mokytis išlaikyti pusiausvyrą tarp „aš“ ir „mes“, spręsti konfliktus ir gerinti tarpusavio komunikaciją.

Šeimos psichoterapija tuo tarpu apima platesnį šeimos santykių lauką – nagrinėjami šeimos narių tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, tėvų ir vaikų, tėvų ir suaugusių vaikų, brolių ir seserų ar kelių kartų šeimos narių santykiai. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne vien poros santykiui, o šeimos sistemai ir joje vykstantiems procesams.

Pora yra viena iš šeimos posistemių, tačiau porų psichoterapija nėra tapati šeimos psichoterapijai. Skiriasi jų terapinio darbo objektas ir tai, kokiems santykiams bei sąveikos modeliams skiriamas pagrindinis dėmesys.

Todėl sisteminėje psichoterapijoje kartais svarbiausias klausimas nėra „kuris iš mūsų turi problemą?“, bet „kas vyksta tarp mūsų ir kaip galime tai pakeisti?“

The post Ar sunkumas kyla dėl vieno iš mūsų, ar tarp mūsų? Kaip gali padėti šeimos psichoterapija? appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Kai vaikui sunku, dažniausiai suaugusieji pirmiausia pastebi pasikeitusį jo elgesį. Jis nebenori eiti į mokyklą, tampa irzlus, užsidaro kambaryje, pradeda prasčiau mokytis, dažniau skundžiasi pilvo ar galvos skausmais. Kartais vaikas tampa neįprastai tylus ir stengiasi niekam neužkliūti, o kartais priešingai, pradeda dažniau pykti, konfliktuoti, atsikalbinėti. Tokiose situacijose natūralu, kad tėvams kyla klausimas: ,,Kas su vaiku negerai?“. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatro darbe dažnai tenka užduoti kitokį klausimą: ,,Kas tavo gyvenime vyksta šiuo metu?“. Pasikeitęs vaiko elgesys nėra problema, kurią reikia ištaisyti. Kartais tai yra signalas apie tai, ką vaikas patiria savo aplinkoje. Viena iš tokių patirčių gali būti patyčios, grasinimai, fizinis ar psichologinis smurtas, nederamas elgesys socialinėje erdvėje.

Smurtas turi daug veidų

Kalbėdami apie smurtą prieš vaikus dažnai pirmiausia galvojame apie fizinę agresiją. Tačiau vaiko aplinkoje smurtas gali būti daug subtilesnis. Jis gali pasireikšti nuolatinėmis patyčiomis, grasinimais, apkalbinėjimu, daiktų gadinimu ar atėmimu, seksualinio pobūdžio komentarais. Be to, šiandien vaiko socialinis gyvenimas nesibaigia mokyklos durimis. Tai, kas vyksta klasėje, gali tęstis socialiniuose tinkluose, pokalbių grupėse ar žaidimų platformose. Dažnai smurtaujama grasinimais internete, vaiko nuotraukų ir vaizdo įrašų platinimu be sutikimo. Visą tai vaiko psichika įvertina kaip smurtą ir reaguoja atitinkamai. 2024 m. publikuota metaanalizė, apėmusi 42 tyrimus ir daugiau nei 266 tūkst. vaikų bei paauglių, parodė reikšmingas sąsajas tarp žodinių ir kibernetinių patyčių ir įvairių neigiamų psichikos sveikatos pasekmių [1].

Kodėl vaikai nepasako?

Vienas dažniausių klausimų, kylančių tėvams, sužinojus apie vaiko patiriamą smurtą, yra: „Kodėl jis man nieko nesakė?“. Tačiau tylėjimas nebūtinai reiškia, kad vaikas nepasitiki tėvais ar nenori pagalbos. Dažnai tai yra baimės, gėdos ir bejėgiškumo derinys. Vaikas gali bijoti, kad suaugusieji nepatikės, sumenkins jo patirtį arba situaciją pablogins. Kartais jis baiminasi prarasti draugus ar sulaukti dar didesnio bendraamžių priešiškumo. Paauglystėje prie šių priežasčių prisideda ir stiprus savarankiškumo poreikis – noras pačiam spręsti savo problemas, net jei tam nepakanka emocinių resursų. Sisteminės apžvalgos duomenimis, kitos priežastys kodėl  vaikas nekalba apie smurtą gali būti stigma, nepakankamas supratimas apie psichikos sveikatos sunkumus ir nepasitikėjimas specialistais [2].

Skirtingi vaikai – skirtingi požymiai

Vaikai ne visada geba tiksliai įvardyti savo emocijas, todėl psichologinis distresas gali pasireikšti kasdienio funkcionavimo pokyčiais. Vaikas gali pradėti vengti mokyklos, dažniau skųstis galvos ar pilvo skausmais. Gali atsirasti miego sunkumų, sumažėti domėjimasis anksčiau mėgta veikla, pablogėti dėmesio koncentracija ir mokymosi rezultatai. Dažnu atveju prastėja vaiko nuotaika, emocijos tampa liūdnesnės ar dažnai stipriai besikeičiančios. Šie požymiai nėra specifiški patyčių patirčiai, tačiau moksliniai tyrimai patvirtina reikšmingas sąsajas tarp patyčių ir emocinių sunkumų [3,4]. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pavienį simptomą, bet ir į pokyčio pobūdį: ar jis atsirado neseniai, ar stiprėja, ar kartojasi tam tikrose situacijose, ar pradėjo riboti vaiko kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, pasikartojantys pilvo skausmai prieš mokyklą turėtų paskatinti pasidomėti ne tik vaiko fizine sveikata, bet ir jo emocine savijauta mokykloje. Tai nereiškia, kad somatiniai simptomai yra įsivaizduojami – vaiko patiriama įtampa gali pasireikšti visiškai realiais kūno pojūčiais.

Kai kuriems vaikams patyčių patirtis gali būti susijusi su socialinio nerimo simptomais. Vaikas, kuris nuolat patiria pažeminimą, atstūmimą ar neigiamą bendraamžių vertinimą, gali pradėti tikėtis tokios reakcijos ir kitose socialinėse situacijose. Palaipsniui atsiranda baimė kalbėti klasėje, atsakinėti prie lentos, užmegzti naujas pažintis ar dalyvauti grupinėje veikloje. Vengiama ne tik konkrečių žmonių, bet ir situacijų, kuriose vaikas gali tapti matomas ar vertinamas. 2024 m. publikuotoje metaanalizėje nustatytas reikšmingas ryšys tarp socialinio nerimo ir patyčių patirties [5]. Jeigu socialinių situacijų baimė tampa intensyvi, išlieka ir reikšmingai riboja vaiko mokymąsi, santykius ar laisvalaikį, svarbu įvertinti socialinio nerimo sutrikimo galimybę.

Ne visi vaikai į patiriamą smurtą reaguoja atsitraukdami. Kai kurių reakcija gali būti priešinga – vaikas tampa dirglesnis, dažniau pyksta, ginčijasi, prieštarauja suaugusiesiems, konfliktuoja su bendraamžiais ar ima elgtis agresyviai. Tyrimai rodo, kad patyčių patirtis siejasi ne tik su nerimo ar depresyviais simptomais, bet ir su agresyvumu, elgesio problemomis bei taisyklių pažeidinėjimu [6]. Kartais vaiko pyktis tampa vienu iš nedaugelio būdų išreikšti tai, ko jis dar nemoka pasakyti žodžiais: „man per sunku“, „aš jaučiuosi pažemintas“, „aš nežinau, kaip nuo to apsiginti“. Todėl susidūrus su agresyviu ar stipriai prieštaraujančiu vaiko elgesiu verta klausti, kas vyksta už šio elgesio. Tai nereiškia, kad agresija turi būti toleruojama – vaikui reikalingos aiškios ribos, tačiau kartu svarbu suprasti jos kontekstą ir priežastis.

Pagalba iš tėvų

Sužinoję, kad vaikas patiria patyčias tėvai dažnai išgyvena stiprų bejėgiškumą, pyktį ar norą kuo greičiau išspręsti situaciją. Tačiau vaikui pirmiausia svarbu patirti, kad jo išgyvenimas yra išgirstas. Klausimai „kodėl tu nieko nesakei?“,  „kodėl leidai su tavimi taip elgtis?“ gali būti išsakomi iš nerimo, tačiau vaikui jie gali sustiprinti kaltės ir gėdos jausmą. Svarbu padėti vaikui suprasti, kad atsakomybė už smurtą tenka tam, kuris jį naudoja. Taip pat svarbu nenuvertinti to, kas suaugusiųjų akimis gali pasirodyti menka situacija. Vaikui pasakymas, kad „nekreiptų dėmesio“ ar „tiesiog neklausytų“, ne visada padeda, ypač kai situacija kartojasi ir vaikas jaučiasi neturintis galimybės jos kontroliuoti. Svarbu vaiko nepertraukti, neskubėti vertinti ir neieškoti ką jis pats galėjo padaryti kitaip. Svarbu padėkoti vaikui už pasitikėjimą ir kartu aptarti, kokios pagalbos toliau sprendžiant problemą reikėtų.

Kada reikėtų kreiptis į specialistus?

Jei po patirtų įvykių vaiko savijauta ar elgesys pastebimai pasikeičia ir šie pokyčiai išlieka, verta kreiptis pagalbos. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į nuolatinį nerimą ar liūdesį, atsiribojimą, socialinių situacijų vengimą, mokyklos lankymo problemas, miego ar apetito pokyčius, pasikartojančius su kūnu susijusius simptomus, ar atsiradusį save žalojantį elgesį. Psichologas gali būti pirmasis pasirinkimas, kai vaikui sunku suprasti ir išreikšti savo išgyvenimus, kai atsiranda nerimas, baimė, sumažėja pasitikėjimas savimi, sunkėja santykiai su bendraamžiais ar vaikas pradeda vengti tam tikrų situacijų. Čia svarbi pagalbos dalis gali būti ir darbas su tėvais. Vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija reikalinga tuomet, kai simptomai yra ryškūs, užsitęsę, reikšmingai sutrikdo vaiko funkcionavimą arba kyla klausimų dėl psichikos sutrikimo. Psichiatras įvertina būklę, prireikus skiria papildomą ištyrimą ir nustato, ar reikalingas medikamentinis gydymas. Į psichiatrą reikėtų kreiptis nedelsiant, jei vaikas žalojasi, išsako mintis apie nenorą gyventi.

Šaltiniai

1. Li, Ch., Wang, P., Martin-Moratinos, M., Bella-Fernández, M., Blasco-Fontecilla, H. (2024). Traditional bullying and cyberbullying in the digital age and its associated mental health problems in children and adolescents: a meta-analysis. European Child and Adolescent Psychiatry, 33(9), p. 2895-2909.
2. Radez, J., Reardon, T., Creswell, C., Lawrence, P. J., Evdoka-Burton, G., Waite, P. (2021). Why do children and adolescents (not) seek and access professional help for their mental health problems? A systematic review of quantitative and qualitative studies. European Child and Adolescent Psychiatry, 30, p. 183-211.
3. Ye, Z., Wu, D., He, X., Ma, Q., Peng, J., Mao, G. ir kt. (2023). Meta-analysis of the relationship between bullying and depressive symptoms in children and adolescents. BMC Psychiatry, (23), 215.
4. Wilson, E. ir kt. (2023). The longitudinal course of childhood bullying victimization and associations with self-injurious thoughts and behaviors in children and young people: a systematic review of the literature. Journal of Adolescence, 95(1), p. 5-33.
5. Deng, J., Liu, J., Luo, J., Pi, Y., Pan, J., Fu, Z. ir kt. (2024). Social anxiety and bullying victimization: a three-level meta-analysis of cross-sectional and longitudinal studies. Child Abuse and Neglect, 157, 107052.
6. Arseneault, L. (2018). Annual Research Review: The persistent and pervasive impact of being bullied in childhood and adolescence: implications for policy and practice. Journal of Child Psychology and Psychiatry, 59(4), p. 405-421.

The post Vaikai kenčia tyliai: kaip atpažinti smurto ir patyčių poveikį vaiko psichikai appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Diskusijoje siekėme ne tik įvardyti iššūkius, su kuriais susiduriama dirbant su aukšto konflikto šeimomis, bet ir pereiti prie praktinio klausimo – ką galime daryti kitaip, kad tėvų konfliktas kuo mažiau paveiktų vaiką?

Kalbėjome apie:

• vaiko ir šeimos poreikius;
• specialistams kylančius sudėtingus vertinimo ir sprendimų priėmimo klausimus;
• situacijas, kuriose pagalba ne visada pasiekia vaiką taip, kaip norėtume;
• tai, kas mūsų praktikoje jau veikia;
• ką galėtume stiprinti ir keisti.

Viena svarbiausių diskusijos krypčių – kaip pereiti nuo „ką matome kaip problemą?” prie „ką galime padaryti kitaip?”

Kalbėdami apie tėvų konfliktą, lengvai galime susitelkti į tėvų elgesį ir jų tarpusavio santykius. Tačiau svarbu nuolat grįžti prie pagrindinio klausimo: Ką šioje situacijoje patiria vaikas ir ko jam reikia? 

Ši diskusija – tik pradžia. Planuojame ją tęsti ir toliau kartu ieškoti praktinių būdų, kaip mažinti tėvų konfliktų žalą vaikams.

Diskusija inicijuota įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą „Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas“.

The post Kaip kartu galime mažinti tėvų konfliktų žalą vaikams? appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Kiek kartų pagavote save norint išrėkti šią frazę, kai derybos su paaugliu pasiekė aklavietę?

Viešumoje mes norime atrodyti kaip supratingi, ramūs ir šiuolaikiški tėvai. Mes skaitome knygas apie pozityvų auklėjimą ir linksime galvomis.

Bet kas lieka už kadro?

Už kadro lieka tas paralyžiuojantis bejėgiškumas, kai keturiolikmetis trenkia durimis, o tu lieki stovėti koridoriuje su besidaužančia širdimi. Lieka naktinis nerimas, kai telefonas išjungtas, o laikrodis rodo dešimt minučių po sutarto grįžimo laiko. Už kadro lieka tėvų nerimas ir baimė: „Ar aš jį prarandu? Ar mes blogi tėvai?“.

Derybos su paaugliu nėra karas, kurį privalote laimėti. Tai derybos su būsimu suaugusiuoju. Štai kas lieka nematoma, bet veikia:

1. Neliečiamos ribos: Nuolaidos galimos dėl kambario tvarkos ar ekrano laiko, bet ne dėl saugumo. Žinokite savo „raudonas linijas“ dar prieš prasidedant ginčui.
2. Klausymasis, o ne atsikirtimas: Paaugliai rėkia ir maištauja tada, kai jaučiasi neišgirsti. Leiskite jiems išsireikšti, net jei nesutinkate su nei vienu žodžiu.
3. Abipusis sandoris: Sprendimas veiks tik tada, kai paauglys pats prisidės prie jo kūrimo. „Aš siūlau tai, o ką siūlai tu?“ – štai kur prasideda derybų menas.

Nustoti kontroliuoti nereiškia pasiduoti. Tai reiškia pradėti pasitikėti.

Tėvystė augant vaikams tampa tik sunkesnė, o „literatūriniai“ patarimai kartais tiesiog neveikia.

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 9/10: Derybų menas vs Laimėti mūšį appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Kiekvienos šeimos kasdienybė turi savo ritmą – vienos dienos teka ramiau, kitose netrūksta skubėjimo, netikėtumų ir pokyčių. Kuo daugiau kasdienybėje turim suspėti atlikti įvairių užduočių, tuo dažnai vis labiau išmokstame tą laiką suplanuoti, kad suspėtume įgyvendinti. Vieniems susidėlioti dienos ritmą pavyksta lengviau, kitiems tai reikalauja nemažai laiko ir vidinių resursų. Iš palaipsniui nusistovėjusio tam tikro dienos ritmo (pvz. kėlimosi, valgymo, pamokų ir namų ruošos, miego laiko), įtrauktų planų (pvz.: gydytojo vizitų, būrelių, kursų, švenčių, susitikimų su draugais ir kt.) susikuria mūsų dienotvarkė. Dienotvarkės sudarymas bei jos laikymaisis neišvengiamai veikia visą šeimos gyvenimą ir jos emocinį gerbūvį. Šįkart daugiau pakalbėsime apie dienotvarkės įtaką šeimai bei kas palengvina jos susikūrimą bei laikymąsi.

Žinojimas, kas laukia, suteikia saugumą

Dienotvarkės sukūrimas gali būti naudingas įrankis padedantis šeimai įgyvendinti išsikeltus tikslus, nesusipainioti dienos įvykių gausoje, atlikti įprastas ir savaime suprantamas veiklas, bet tuo pačiu rasti sau laiko svarbiausiems poreikiams patenkinti ir klausimams išspręsti. Struktūra suteikia šeimos nariams saugumo. Galimybė žinoti, kas laukia, padeda tiems dalykams pasiruošti tiek fiziškai, tiek emociškai bei juos priimti. Tai suteikia tam tikrą kontrolės pojūtį, kad “žinau, kas vyksta mano gyvenime” ir gali padėti sumažinti streso lygį vaikams bei tėvams, palengvinti emocijų kontrolę, bendrą savijautą dienos ir miegos metu, t.y. „kai žinau, kas laukia manęs gyvenime, jaučiuosi ramesnis, ramiau pasitinku dienos iššūkius ir naujus pokyčius, giliau užmiegu”.

Laiko planavimas kartu stiprina tėvų ir vaikų ryšį

Ką dar svarbu pažymėti, dienotvarkė gali padėti atrasti laiko svarbiems santykiams palaikyti, bendrauti. Šeima gali atrasti daugiau galimybių susiburti kartu, numatyti laiko pabendrauti su draugais, giminaičiais, kolegomis. Šeimos bendro laiko kartu suplanavimas gali sustiprinti ir šeimos narių tarpusavio ryšį (pvz.: penktadienio popietė su mama ar su tėčiu vaikams gali padėti atliepti jų dėmesio ir ryšio poreikį, ar sukurti smagų laiką kartu; arba, tėvų laiko kartu susiplanavimas reguliariai padeda stiprinti jų tarpusavio poros santykį).

Dienos struktūravimas padeda nepamiršti ir laiko poilsiui

Dienotvarkė taip pat padeda užtikrinti laiką ir erdvę savo fiziniams bei emociniams resursams atkurti. Jos įsivedimas gali padėti sąmoningai susikurti erdvės poilsiui, o antraeilius dalykus nukelti į metą, kuomet turėsite daugiau laiko ir jėgų jiems skirti. Pavyzdžiui, mažylius auginančios mamos, planuodamos savo ir vaiko dieną, gali numatyti konkretų laiką poilsiui dienos metu – taip atsiranda galimybė atgauti jėgas po bemiegės nakties. Mokyklinio amžiaus vaikams toks dienos struktūravimas taip pat gali padėti numatyti laiką poilsiui, kurio metu atkuriami kognityviniai pajėgumai, reikalingi mokymuisi  ir namuose, ir mokykloje.

Vaikų įtraukimas į dienos rutinos planavimą

Dienotvarkės nauda išryškėja ne tuomet, kai viską minučių tikslumu ir itin konkrečiai suplanuojame, bet tada, kai šeimos nariai tariasi, kartu sprendžia kylančius sunkumus ir, esant poreikiui, lanksčiai koreguoja savo planus. Kitaip tariant, svarbi ne tik dienotvarkės struktūra, bet ir tarpusavio santykiai bei šeimos narių lankstumas. Toks struktūruotas, tačiau lankstus dienos ritmas gali būti naudingas visai šeimai. Todėl kuriant dienotvarkę šeimoje naudinga kiekvieną kartą kartu aptarti: „Kas mūsų laukia šią savaitę?“, „Kada būsime visi kartu?“, „Kiek turėsime laiko sau?“, „Kas šią savaitę gali būti sudėtinga?“, „Kaip galime vienas kitam padėti?“

Kalbant apie vaikus naudinga su jais pačiais aptarti įprastą dienos rutiną (panašų kėlimosi laiką, miegojimo, grįžimo namo, namų darbų ir kt.), šeimos ritualus (pvz.: bendrus pusryčius, pasakos prieš miegą laiką ir kt.), numatomus pokyčius (pvz.: kelionės, šventės, darbo ar mokyklos keitimas, skyrybos ir kt.), laisvą laiką (kiekvienas vaikas turi turėti laiko spontaniškai veiklai ar žaidimui).

Dienotvarkės išsaugojimas sudėtingu metu

Būna ir labai sudėtingų dienų, kai laikytis suplanuotos dienotvarkės šeimoje gali būti sunku. Tokiomis dienomis svarbu prisiminti, kad dienotvarkė yra skirta padėti Jums, o ne tam, kad turėtumėte jai aklai paklusti. Jei jos laikymais šeimoje sukelia nesutarimų, svarbu ją peržvelgti ar supaprastinti, nusimatyti mažesnius dienos tikslus, atsiremiant į Jūsų šeimos poreikius. Gali būti naudinga sumažinti lūkesčius (pvz.: ne sutvarkyti kambarį, bet sutvarkyti rašomąjį stalą ir kt.), laikytis svarbiausių prioritetinių dienos punktų (pvz. ėjimas miegoti laiku, kiek pamokų spėjo atlikti iki tol, tiek spėjo, ilgainiui vaikai išmoksta laiką planuoti ir atlikti prioritetinius namų darbus) arba tiesiog neapibendrinti sunkesnės dienos kaip nesėkmingos – būna įvairių išimčių, ir ši diena gali būti tiesiog tokia. Svarbu toliau stengtis išsaugoti dienos struktūrą, jos pastovumą, kurios reikia Jūsų šeimai.

The post Kai diena turi savo ritmą: kaip dienotvarkė veikia vaikus ir šeimą appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Mamos kartais linkusios vadovauti, nes pasitiki tik savo metodais. Pasąmoninga kontrolė dažnai kyla iš didžiulės atsakomybės jausmo, tačiau ji vargina pačią mamą ir atima iš tėčio erdvę tapti lygiaverčiu partneriu. Juk tėtis nėra mamos asistentas, kuris laukia nurodymų: „atnešk, padaryk, palaikyk“. Tėtis nėra ir mamos klonas. Jis rengia, maitina ir žaidžia kitaip – ir tai yra puiku. Skirtingai nėra blogai – perduok estafetę ir atsikvėpk.

Kai tėtis prisiima pusę emocinio ir buitinio krūvio, šeimoje laimėti gali visi. Mama pagaliau gali atsikvėpti ir skirti laiko sau, o vaikas gauna stiprų, patikimą ryšį su abiem tėvais.

Nustokime girti tėčius už tai, kad jie tiesiog yra tėvai. Normalizuokime lygiavertę tėvystę.

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 8/10: Tėtis nėra pagalbininkas – tėtis yra komanda appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Dažnai kyla klausimas, kaip suderinti du priešingus principus: leisti laisvai rinktis ir spręsti bei nustatyti ribas. „Leiskite vaikui išsirinkti ar atsikelti pačiam“, sako vaikų psichologai. Tai didina vaiko pasitikėjimą.

Už kadro lieka derybos, kodėl neiti į darželį su princesės karūna ir suknele ar šortais į mokyklą lapkričio mėnesį.

Pavyzdžiai, kaip galima pertvarkyti rytinę rutiną įvairaus amžiaus vaikams, išlaikant vaiko pasirinkimo laisvę ir aiškias ribas.

• Mažesnieji (1–5 metai): „Nenoriu rengtis!“

Mažų vaikų smegenys ryte dar tik bunda, o staigus reikalavimas keisti aplinką (iš šiltos lovos į drabužius) sukelia nepasitenkinimą. Jiems reikia jausmo, kad jie patys valdo situaciją. Tikslas – sumažinti sprendimų priėmimo naštą ryte, kai vaiko smegenys dar neveikia pilnu pajėgumu.
Riba: Į darželį / lauką einame apsirengę. Tai nekeičiama.

Pasirinkimas (vakar): Ryte drabužių spinta turi būti uždaryta. Leiskite vaikui drabužius išsirinkti iš vakaro. Paruoškite dvi poras kelnių ar marškinėlių. Ryte nėra jokio svarstymo „ką vilktis“ – tik veiksmas. Riba bus: „Tu pats vakare išsirinkai šiuos drabužius. Vilksiesi juos dabar ar automobilyje?“
Pasirinkimas (ryte) „Kur ir kaip“: Leiskite pasirinkti procesą, o ne faktą. „Nori rengtis pats ar, kad aš tau padėčiau?“, „Nori rengtis lovoje ar ant kilimo?“.

Kraštutinė riba (Natūrali pasekmė): Jei mažesnis vaikas kategoriškai atsisako rengtis, o laikas spaudžia, ramiai pasakykite: „Matau, kad dabar nenori rengtis. Tvarkoj. Drabužius įsidedu į maišą, o į darželį važiuojame su pižama. Apsirengsi grupėje.“ (Svarbu tai padaryti be pykčio, kaip neutralų faktą.

• Vyresnieji (6–12+ metų): „Nenoriu keltis!“

Vyresnių vaikų pasipriešinimas kėlimuisi dažnai susijęs su biologinio ritmo pokyčiais arba augančiu poreikiu patiems kontroliuoti savo gyvenimą ir laiką. Nuolatinis tėvų žadinimas ir pyktis sukuria priklausomybę – vaikas žino, kad gali miegoti iki, kol tėvai pakels balsą. Kaip pažadinti vaiko nervų sistemą švelniai, bet užtikrintai, perkeliant atsakomybę už prabudimą jam pačiam:
Riba: Pamokos prasideda laiku, vėluoti negalima.

Šviesos ir garso kontrolė: Užuot staigiai rėkę „Kelkis!“, likus 15 minučių iki kėlimosi atidarykite užuolaidas (natūrali šviesa stabdo miego hormono melatonino gamybą) arba įjunkite ramią muziką.
„5 minučių“ taisyklė: Pažadinkite vaiką pirmuoju prisilietimu (apkabinimu, nugaros paglostymu) ir duokite pasirinkimą: „Tau laikas keltis. Gali išlipti iš lovos dabar arba dar 5 minutes pagulėti užsimerkęs, bet tada iškart lipame.“ (Nustatykite žadintuvą toms 5 minutėms).
Vyresniems – atsakomybės perleidimas: Iš vakaro susitarkite: „Aš tave ryte pažadinsiu tik vieną kartą. Toliau tave žadins tavo žadintuvas. Jei nespėsi, važiuosime / eisi taip, kaip stovi.“
Natūralios pasekmės: Jei vaikas neatsikelia laiku, leiskite jam patirti natūralias pasekmes (žinoma, saugumo ribose). Pavyzdžiui, nespėjus papusryčiauti – eina alkanas (arba su paprastu užkandžiu kuprinėje). Pavėlavus į mokyklą – pats aiškinasi mokytojai. Tai moko, kad kėlimasis reikalingas ne tėvams, o jam pačiam.

Rytinio laiko pasirinkimas: Aptarkite situaciją iš vakaro, ramioje aplinkoje. „Matau, kad ryte tau sunku atsikelti ir mes pykstamės. Kiek laiko tau realiai reikia pasiruošti? Nori, kad žadintuvas skambėtų 7:00 ar 7:15, bet tada teks ruoštis greičiau?“.

Pagrindinės taisyklės:

Ramybės rezervas: Vaikai akimirksniu pajunta tėvų vidinį stresą ir į jį reaguoja gynyba. Atsikelkite patys 15–20 minučių anksčiau nei vaikai, kad spėtumėte ramiai išgerti kavos / arbatos ir pasiruošti jų „budinimui“.

Pirmiausia ryšys, tik tada užduotis: Prieš reikalaudami rengtis ar keltis, skirkite 1 minutę fiziniam ryšiui. Paglostykite, apkabinkite, pasakykite „labas rytas“. Prabudimas per teigiamą emociją stipriai sumažina norą priešintis tolimesniems reikalavimams.

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 7/10: Apie pasirinkimą: renkis / nenoriu appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Kai augini vaiką vienas ar daliniesi jo globa, žodis „poilsis“ skamba kaip pokštas. Kaltės jausmas graužia vos pagalvojus apie laiką sau – atrodo, kad atimi jį iš vaiko, nes nėra kam perduoti estafetės.

Žinokite: gražiose nuotraukose to nematyti. Tikroji tėvystė vyksta už kadro.

Ar laikas sau nėra egoizmas?

Mitas: Turiu būti su vaiku 24/7, kad būčiau geras tėvas / mama.

Realybė: Emocinis pervargimas mažina kantrybę.

Iš kur paimti tiek laiko sau?

Mitas: Laikas sau – tai kelios valandos (kurių ir taip trūksta!)

Realybė: Užtenka 10 minučių visiškoje tyloje, kad nervų sistema persikrautų. Tyrimai atskleidė, kad tėvų emocinė būsena tiesiogiai veikia vaiko saugumo jausmą. Jei išseksite jūs, sugrius ir vaiko pasaulis. Leisti sau atsikvėpti, paprašyti pagalbos ar tiesiog pabūti penkiolika minučių tyloje – tai ne atimti laiką iš vaiko. Tai dovanoti jam ramius, saugius ir stiprius tėvus.

Atraskite savo 15 minučių poilsio. Užmerkite akis, išgerkite kavą tyloje ar tiesiog pasėdėkite. Tai ne atlygis už tai, kad viską padarėte, o todėl, kad jums reikia jėgų.

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 6/10: Šaltos kavos manifestas appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Už kadro lieka tie momentai, kai eini „tik nusiplauti rankų“, kad gautum 180 sekundžių tylos. Bet tada išgirsti: „Mamaaaa, ką daraiii?“ ir pamatai pirštukus po durimis.

Net ir tos 3 minutės yra aukso vertės. Tai tas momentas, kai tiesiog reikia giliai įkvėpti, suvalgyti „tą“ skanėstą, kuriuo nenori dalintis, ir sekundę pabūti tiesiog savimi, o ne „mama“ ar „tėčiu“.

Mes dažnai kalbame apie vaikų poreikius, bet užmirštame tuos, kurie juos pildo. Būti pavargusiam yra normalu. Norėti tylos yra žmogiška.

Ši kampanija yra apie jus – tuos, kurie daro neįmanomus dalykus kiekvieną dieną, net jei jėgos senka. Jūs darote nuostabų darbą.

Kas dar slepiasi vonioje „pailsėti“? Kas yra jūsų „slapta vieta“ namuose, kurioje ieškote ramybės?

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 5/10: Tėvystės užkulisiai: kas yra tikra? appeared first on Šeimos Santykių Institutas.

Kartais būna akimirkų, kai atrodo, kad gyvename ne savo namuose, o kažkokiame chaose, kur pagalvės ant grindų, drabužiai ant stalo, o sienos – potencialus piešimo lapas. Prieš griebdamiesi už galvos dėl trupinių ant sofos, pirštų atspaudų ant veidrodžių išmėtytų kaladėlių ar rūbų, pažiūrėkite į tai vaiko akimis. Vaikams tai nėra netvarka – čia vyksta veiksmas, kūryba ir tikras, triukšmingas gyvenimas. Netvarka namuose turi neįtikėtinų naudų:

• Smegenų sportas: Išvartytos kėdės ir pastatytos „būstinės“ lavina vaiko erdvinį mąstymą ir problemų sprendimą.
• Emocinis saugumas: Vaikas, kuris drąsiai jaukia aplinką, jaučiasi saugus eksperimentuoti ir klysti.
• Sensorinis lavinimas: Pilstomas vanduo ar piešimas pirštais aktyvina pojūčius, kurie tiesiogiai atsakingi už kalbos raidą.

Namų ruoša yra begalinė, o vaikystė – trumpa. Leiskite jiems kurti (ir šiek tiek nusiaubti) savo pasaulį. Leiskite ir sau šiandien nesusitvarkyti.

Ir vis dėlto, daugeliui gali kilti klausimas: Ar taip ir „paleisti viską?“

Tikrai ne – yra svarbu ne tik palaikyti vaikų norą išbandyti ir kurti, bet kartu ir ugdyti atsakomybę.

Kaip tai galima padaryti?

• Mažinant savo nuovargį. Supaprastinkite taisykles – tvarkykite namus tik kartą per dieną (pvz., vakare), o ne kas penkias minutes.
• Mokant vaikus atsakomybės. Netvarka yra puiki proga mokytis: „Mes kartu sukūrėme šią pilį, dabar kartu padėkime kaladėles miegoti“.

Svarbiausia taisyklė: Sterilūs namai lavina tik tėvų kontrolės jausmą, o kūrybiška netvarka – vaiko asmenybę. Jūsų vaikai prisimins ne blizgančias grindis, o tai, kaip kartu statėte tvirtovę iš tų pačių pagalvių.

Prisijunkite prie mūsų! Sekite mūsų Facebook paskyrą, stebėkite naujienas ir pasidalinkite savo mintimis komentaruose.

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

The post # Gyvenimas Už Kadro 🎬 I 4/10: Apie namų „veidą” appeared first on Šeimos Santykių Institutas.