Vaikai kenčia tyliai: kaip atpažinti smurto ir patyčių poveikį vaiko psichikai

Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Kai vaikui sunku, dažniausiai suaugusieji pirmiausia pastebi pasikeitusį jo elgesį. Jis nebenori eiti į mokyklą, tampa irzlus, užsidaro kambaryje, pradeda prasčiau mokytis, dažniau skundžiasi pilvo ar galvos skausmais. Kartais vaikas tampa neįprastai tylus ir stengiasi niekam neužkliūti, o kartais priešingai, pradeda dažniau pykti, konfliktuoti, atsikalbinėti. Tokiose situacijose natūralu, kad tėvams kyla klausimas: ,,Kas su vaiku negerai?“. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatro darbe dažnai tenka užduoti kitokį klausimą: ,,Kas tavo gyvenime vyksta šiuo metu?“. Pasikeitęs vaiko elgesys nėra problema, kurią reikia ištaisyti. Kartais tai yra signalas apie tai, ką vaikas patiria savo aplinkoje. Viena iš tokių patirčių gali būti patyčios, grasinimai, fizinis ar psichologinis smurtas, nederamas elgesys socialinėje erdvėje.

Smurtas turi daug veidų

Kalbėdami apie smurtą prieš vaikus dažnai pirmiausia galvojame apie fizinę agresiją. Tačiau vaiko aplinkoje smurtas gali būti daug subtilesnis. Jis gali pasireikšti nuolatinėmis patyčiomis, grasinimais, apkalbinėjimu, daiktų gadinimu ar atėmimu, seksualinio pobūdžio komentarais. Be to, šiandien vaiko socialinis gyvenimas nesibaigia mokyklos durimis. Tai, kas vyksta klasėje, gali tęstis socialiniuose tinkluose, pokalbių grupėse ar žaidimų platformose. Dažnai smurtaujama grasinimais internete, vaiko nuotraukų ir vaizdo įrašų platinimu be sutikimo. Visą tai vaiko psichika įvertina kaip smurtą ir reaguoja atitinkamai. 2024 m. publikuota metaanalizė, apėmusi 42 tyrimus ir daugiau nei 266 tūkst. vaikų bei paauglių, parodė reikšmingas sąsajas tarp žodinių ir kibernetinių patyčių ir įvairių neigiamų psichikos sveikatos pasekmių [1].

Kodėl vaikai nepasako?

Vienas dažniausių klausimų, kylančių tėvams, sužinojus apie vaiko patiriamą smurtą, yra: „Kodėl jis man nieko nesakė?“. Tačiau tylėjimas nebūtinai reiškia, kad vaikas nepasitiki tėvais ar nenori pagalbos. Dažnai tai yra baimės, gėdos ir bejėgiškumo derinys. Vaikas gali bijoti, kad suaugusieji nepatikės, sumenkins jo patirtį arba situaciją pablogins. Kartais jis baiminasi prarasti draugus ar sulaukti dar didesnio bendraamžių priešiškumo. Paauglystėje prie šių priežasčių prisideda ir stiprus savarankiškumo poreikis – noras pačiam spręsti savo problemas, net jei tam nepakanka emocinių resursų. Sisteminės apžvalgos duomenimis, kitos priežastys kodėl  vaikas nekalba apie smurtą gali būti stigma, nepakankamas supratimas apie psichikos sveikatos sunkumus ir nepasitikėjimas specialistais [2].

Skirtingi vaikai – skirtingi požymiai

Vaikai ne visada geba tiksliai įvardyti savo emocijas, todėl psichologinis distresas gali pasireikšti kasdienio funkcionavimo pokyčiais. Vaikas gali pradėti vengti mokyklos, dažniau skųstis galvos ar pilvo skausmais. Gali atsirasti miego sunkumų, sumažėti domėjimasis anksčiau mėgta veikla, pablogėti dėmesio koncentracija ir mokymosi rezultatai. Dažnu atveju prastėja vaiko nuotaika, emocijos tampa liūdnesnės ar dažnai stipriai besikeičiančios. Šie požymiai nėra specifiški patyčių patirčiai, tačiau moksliniai tyrimai patvirtina reikšmingas sąsajas tarp patyčių ir emocinių sunkumų [3,4]. Svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pavienį simptomą, bet ir į pokyčio pobūdį: ar jis atsirado neseniai, ar stiprėja, ar kartojasi tam tikrose situacijose, ar pradėjo riboti vaiko kasdienį gyvenimą. Pavyzdžiui, pasikartojantys pilvo skausmai prieš mokyklą turėtų paskatinti pasidomėti ne tik vaiko fizine sveikata, bet ir jo emocine savijauta mokykloje. Tai nereiškia, kad somatiniai simptomai yra įsivaizduojami – vaiko patiriama įtampa gali pasireikšti visiškai realiais kūno pojūčiais.

Kai kuriems vaikams patyčių patirtis gali būti susijusi su socialinio nerimo simptomais. Vaikas, kuris nuolat patiria pažeminimą, atstūmimą ar neigiamą bendraamžių vertinimą, gali pradėti tikėtis tokios reakcijos ir kitose socialinėse situacijose. Palaipsniui atsiranda baimė kalbėti klasėje, atsakinėti prie lentos, užmegzti naujas pažintis ar dalyvauti grupinėje veikloje. Vengiama ne tik konkrečių žmonių, bet ir situacijų, kuriose vaikas gali tapti matomas ar vertinamas. 2024 m. publikuotoje metaanalizėje nustatytas reikšmingas ryšys tarp socialinio nerimo ir patyčių patirties [5]. Jeigu socialinių situacijų baimė tampa intensyvi, išlieka ir reikšmingai riboja vaiko mokymąsi, santykius ar laisvalaikį, svarbu įvertinti socialinio nerimo sutrikimo galimybę.

Ne visi vaikai į patiriamą smurtą reaguoja atsitraukdami. Kai kurių reakcija gali būti priešinga – vaikas tampa dirglesnis, dažniau pyksta, ginčijasi, prieštarauja suaugusiesiems, konfliktuoja su bendraamžiais ar ima elgtis agresyviai. Tyrimai rodo, kad patyčių patirtis siejasi ne tik su nerimo ar depresyviais simptomais, bet ir su agresyvumu, elgesio problemomis bei taisyklių pažeidinėjimu [6]. Kartais vaiko pyktis tampa vienu iš nedaugelio būdų išreikšti tai, ko jis dar nemoka pasakyti žodžiais: „man per sunku“, „aš jaučiuosi pažemintas“, „aš nežinau, kaip nuo to apsiginti“. Todėl susidūrus su agresyviu ar stipriai prieštaraujančiu vaiko elgesiu verta klausti, kas vyksta už šio elgesio. Tai nereiškia, kad agresija turi būti toleruojama – vaikui reikalingos aiškios ribos, tačiau kartu svarbu suprasti jos kontekstą ir priežastis.

Pagalba iš tėvų

Sužinoję, kad vaikas patiria patyčias tėvai dažnai išgyvena stiprų bejėgiškumą, pyktį ar norą kuo greičiau išspręsti situaciją. Tačiau vaikui pirmiausia svarbu patirti, kad jo išgyvenimas yra išgirstas. Klausimai „kodėl tu nieko nesakei?“,  „kodėl leidai su tavimi taip elgtis?“ gali būti išsakomi iš nerimo, tačiau vaikui jie gali sustiprinti kaltės ir gėdos jausmą. Svarbu padėti vaikui suprasti, kad atsakomybė už smurtą tenka tam, kuris jį naudoja. Taip pat svarbu nenuvertinti to, kas suaugusiųjų akimis gali pasirodyti menka situacija. Vaikui pasakymas, kad „nekreiptų dėmesio“ ar „tiesiog neklausytų“, ne visada padeda, ypač kai situacija kartojasi ir vaikas jaučiasi neturintis galimybės jos kontroliuoti. Svarbu vaiko nepertraukti, neskubėti vertinti ir neieškoti ką jis pats galėjo padaryti kitaip. Svarbu padėkoti vaikui už pasitikėjimą ir kartu aptarti, kokios pagalbos toliau sprendžiant problemą reikėtų.

Kada reikėtų kreiptis į specialistus?

Jei po patirtų įvykių vaiko savijauta ar elgesys pastebimai pasikeičia ir šie pokyčiai išlieka, verta kreiptis pagalbos. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į nuolatinį nerimą ar liūdesį, atsiribojimą, socialinių situacijų vengimą, mokyklos lankymo problemas, miego ar apetito pokyčius, pasikartojančius su kūnu susijusius simptomus, ar atsiradusį save žalojantį elgesį. Psichologas gali būti pirmasis pasirinkimas, kai vaikui sunku suprasti ir išreikšti savo išgyvenimus, kai atsiranda nerimas, baimė, sumažėja pasitikėjimas savimi, sunkėja santykiai su bendraamžiais ar vaikas pradeda vengti tam tikrų situacijų. Čia svarbi pagalbos dalis gali būti ir darbas su tėvais. Vaikų ir paauglių psichiatro konsultacija reikalinga tuomet, kai simptomai yra ryškūs, užsitęsę, reikšmingai sutrikdo vaiko funkcionavimą arba kyla klausimų dėl psichikos sutrikimo. Psichiatras įvertina būklę, prireikus skiria papildomą ištyrimą ir nustato, ar reikalingas medikamentinis gydymas. Į psichiatrą reikėtų kreiptis nedelsiant, jei vaikas žalojasi, išsako mintis apie nenorą gyventi.

 

Šaltiniai

1. Li, Ch., Wang, P., Martin-Moratinos, M., Bella-Fernández, M., Blasco-Fontecilla, H. (2024). Traditional bullying and cyberbullying in the digital age and its associated mental health problems in children and adolescents: a meta-analysis. European Child and Adolescent Psychiatry, 33(9), p. 2895-2909.
2. Radez, J., Reardon, T., Creswell, C., Lawrence, P. J., Evdoka-Burton, G., Waite, P. (2021). Why do children and adolescents (not) seek and access professional help for their mental health problems? A systematic review of quantitative and qualitative studies. European Child and Adolescent Psychiatry, 30, p. 183-211.
3. Ye, Z., Wu, D., He, X., Ma, Q., Peng, J., Mao, G. ir kt. (2023). Meta-analysis of the relationship between bullying and depressive symptoms in children and adolescents. BMC Psychiatry, (23), 215.
4. Wilson, E. ir kt. (2023). The longitudinal course of childhood bullying victimization and associations with self-injurious thoughts and behaviors in children and young people: a systematic review of the literature. Journal of Adolescence, 95(1), p. 5-33.
5. Deng, J., Liu, J., Luo, J., Pi, Y., Pan, J., Fu, Z. ir kt. (2024). Social anxiety and bullying victimization: a three-level meta-analysis of cross-sectional and longitudinal studies. Child Abuse and Neglect, 157, 107052.
6. Arseneault, L. (2018). Annual Research Review: The persistent and pervasive impact of being bullied in childhood and adolescence: implications for policy and practice. Journal of Child Psychology and Psychiatry, 59(4), p. 405-421.