Apie orumą šeimoje

Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Asmens orumo pajautimas yra tarsi apsauginis skydas, padedantis atlaikyti aplinkos spaudimą, patyčias, nesėkmes. Vaikai, kurie jaučiasi gerbiami ir vertinami, lengviau sprendžia tarpasmeninius konfliktus, geba atpažinti ir apginti savo interesus, tačiau išlieka jautrūs bei empatiški ir kitiems. Asmenys, kurių šeimose palaikomas kiekvieno nario orumas, drąsiau imasi naujų veiklų, nesibaimina nesėkmių, geba mokytis iš patirties, nesvarstant jos kaip savo vertės įrodymo ar neigimo, lengviau priima pokyčius ir ieško kūrybiškų sprendimų.

Žmogus geba išlikti orus net ir nesėkmių, patyčių, socialinės atskirties sąlygomis, jei šeimoje patyrė besąlygišką priėmimą ir pagarbą. Deja, ne kiekvienoje šeimoje orumas užtikrinamas. Pažeidimai gali būti tiek akivaizdūs (fizinė, emocinė, psichologinė prievarta, patyčios, ignoravimas), tiek subtilūs (nuolatinis nuvertinimas, lyginimas, nepasitikėjimas). Tokie patyrimai ilgainiui suformuoja žemą savivertę, baimę reikšti save, priklausomybės jausmą, nesugebėjimą užmegzti sveikų santykių, netgi psichosocialines problemas.

 

Ilgalaikės pasekmės gali būti:

• Depresija, nerimas, psichosomatiniai sutrikimai.
• Priklausomybė nuo kitų nuomonės, kontrolės poreikis ar, priešingai, visiškas atsiribojimas.
• Sunkumai kuriant artimus, pagarbius santykius.
• Agresyvus ar uždaras elgesys socialinėse situacijose.

Orumas šeimoje nėra savaiminis dalykas – reikalingas jo kaip vertybės pripažinimas (požiūris), sąmoningos pastangos, auklėjimas ir pavyzdys. Pagarbiai ir oriai aplinkai šeimoje puoselėti naudinga:

• Rodyti pagarbų elgesį

Vaikai ir paaugliai mokosi iš pavyzdžio. Kai suaugusieji pagarbiai elgiasi vieni su kitais ir jaunesniais nariais, tai nustato toną šeimoje. Paprasti veiksmai, tokie kaip „prašau“ ir „ačiū“, dėmesingas klausymasis ir susilaikymas nuo įžeidžiančios kalbos yra pagarbaus elgesio pavyzdžiai.

• Aktyvus klausymasis

Skirdami visą dėmesį kalbančiam šeimos nariui – nepertraukdami ir neignoruodami jo jausmų – parodote pagarbą ir patvirtinate jo patirtį. Susilaikymas nuo vertinimo, akių kontakto palaikymas,  pasitikslinimas ar perfrazavimas rodo dėmesingumą kalbančiajam.

• Atviras bendravimas

Reguliarūs šeimos susitikimai (pavyzdžiui, po bendros vakarienės) gali būti laikas nariams išreikšti rūpesčius, pasidalyti pasiekimais arba aptarti iššūkius saugioje ir palaikančioje aplinkoje. Skatinkite visus kalbėti ir būti išklausytais, nepriklausomai nuo amžiaus. Bendras tradicijų, ritualų kūrimas stiprina vienybę ir pagarbą šeimoje.

• Nustatyti ribas

Darnios šeimos pripažįsta ribų – fizinių, emocinių ir psichologinių – svarbą. Mokydami vaikus nustatyti ir gerbti ribas, ne tik išsaugote orumą, bet ir skatinate savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi.

• Rodykite dėkingumą ir įvertinimą

Dėkingumo parodymas tiek už didelius, tiek už mažus darbus, sustiprina kiekvieno nario vertę šeimai. Komplimentai, pastangų pripažinimas ar tiesiog pasakymas „Ačiū“ gali sustiprinti ryšius ir padidinti savigarbą.

• Savarankiškumo ir atsakomybės skatinimas

Pripažinkite, kad tiek suaugę, tiek ir vaikai gali klysti, tačiau svarbu  ir mokytis iš klaidų. Bausmė ar pažeminimas neišmoko, o baimė nėra tvirtų santykių pagrindas. Bendras sprendimų ieškojimas, palaikymas ir pastangų ištaisyti klaidą pripažinimas tvirtina ryšius.

 

Orumas šeimoje – neatsiejamas nuo visų asmens gyvenimo sričių. Jį kuria ir palaiko pagarba, pripažinimas, atvirumas ir nuoseklumas kasdieniuose santykiuose. Orumo patirtis šeimoje tampa pagrindu sveikiems ir ilgalaikiams santykiams, sėkmingai asmens raidai ir gebėjimui prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių. Tik orumo pagrindu veikianti šeima gali užauginti atsparius, pasitikinčius asmenis, gebančius gerbti save ir kitus.

 

 

Kampanija „Kvietimas bendrauti poroje, tėvystėje ir šeimoje”