Saugūs šeimoje ir tėvystėje: apie mamos ir tėčio vaidmenis vaikų gyvenime

Parengė šeimos mediatorė Živilė Kėrytė

 

Įprasta, kad šeimos nariai dažniausiai skirtingai vertina, kiek kiekvienas partneris rūpinasi ir kiek turėtų rūpintis vaikais (Milkie et al. 2002). Kadangi buvimas tėvais reikalauja daug laiko, sutuoktiniai dažniausiai skiria daug laiko diskutuodami ir derėdamasi dėl jiems tenkančių tėvystės pareigų. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad lytis išlieka dominuojantis kriterijus organizuojant vaikų priežiūros užduotis, kai motinos yra neproporcingai atsakingos už vaikų auklėjimą net ir tada, kai dirba visą darbo dieną (Hochschild, Maume iš Shieman et al. 2017).

Motinos gali būti ypač pažeidžiamos dėl neigiamų motinos vaidmens pasekmių, nes socialinės normos „gerą“ tėvystę tapatina su daug laiko reikalaujančia ir motinos teikiama priežiūra (Hays iš Evertsson et al., 2018). Kartu mamų jausmai ir išgyvenimai, susiję su motinyste, dažnai prisideda prie mažesnio tėčių įsitraukimo į vaikų auklėjimą.

Tokie lyčių vaidmenų lūkesčiai gali spausti motinas atlikti vienintelės globėjos vaidmenį nepaisant jų pageidavimų – egzistuoja procesas, kuris atspindi daugiau visuomenės spaudimo, „verčiančio“ moteris būti tomis vienintelėmis ir pajėgiomis (Glenn iš Shieman et al. 2017). Tuo tarpu vyrai dažniausiai matomi, tik kaip atliekantys „pagalbininko“ vaidmenį, ir jų lytinė tapatybė nėra taip glaudžiai susijusi su vaidmenimis šeimoje (Coltrane ir Simon iš Shieman et al. 2017).

Didesnis tėčių įsitraukimas į vaikų auklėjimą naudingas, nes leidžia vaikams suprasti ir pajausti, kad ir vyrai gali būti rūpestingi, guodžiantys, šilti ir reiškiantys emocijas. Vaikai matydami tai, būdami suaugę, patys geriau gebės atpažinti ir išreikšti savo jausmus. Tyrimai atskleidė abiejų tėvų patirtis, kai vaiko priežiūros atostogose būna ne tik mamos, bet ir tėčiai. Ir mamos, ir tėčiai džiaugėsi, kad pastebi, jog vaikas gali kreiptis į bet kurį iš tėvų, kai jam reikia globos ar paguodos, labiau pasitiki abiem tėvais. Tėvai taip pat pastebėjo, kad vaikas pirmenybę teikia tam iš tėvų, su kuriuo tuo metu praleidžia daugiausia laiko.

Tėvystė – bendras rūpestis ir darbas. Mamos ir tėčiai ne visada sutaria, kaip yra geriausia auklėti vaikus. Pvz., tėvai gali turėti skirtingą nuomonę apie leistinas vaikams elgesio ribas ar pasekmes dėl jų netinkamo elgesio. Kiekvieno iš tėvų nuomonė priklauso nuo jų vaikystės patirties, kultūrinių nuostatų apie tėčio ir mamos vaidmenį auklėjant vaikus, gebėjimo pasidalinti atsakomybe už vaikų auginimą šeimoje. Pora turėtų aptarti vaikų auklėjimo klausimus dar iki planuojant, kada ir kiek turės vaikų. Pasidalijimas tėvystės pareigomis yra vienas esminių klausimų poroms, kurios planuoja auginti vaikus. Nes priešingu atveju – didesnė atsakomybės našta teks vienam iš tėvų arba tėvai nuolat ginčysis dėl vaikų auklėjimo. Svarbu, kad mama norėtų, o tėtis sutiktų įsitraukti į vaikų auginimą nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo dienų.

 

Naudota literatūra:

• Evertsson, M., Boye, K., Erman, J. (2018). Fathers on call? A study on the sharing of care work between parents in Sweden. Demographic Research, Vol. 39, p. 33-60.
• Milkie, M. A., Bianchi, S. M., Mattingly, M. J., Robinson, J. P. (2002). Gendered Division of Childrearing: Ideals, Realities, and the Relationship to Parental Well-Being. Sex Roles (47), p. 21–38.
• Schieman, S., Ruppanner, L., Milkie, M., A. (2017). Who Helps with Homework? Parenting Inequality and Relationship Quality Among Employed Mothers and Fathers. Journal of Family and Economic Issues 39(3).