Kuo svarbus abiejų tėvų lygiavertis įsitraukimas į vaiko auginimą ir kas padeda tėvams jo pasiekti?

Nuotrauka: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Karalių pasaka“, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvas

 

Parengė Viltė Jonaitytė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Iki šiandienos visuomenėje dar stipriai paplitę keli pakankamai stereotipiški mamos ir tėčio vaidmenys šeimoje. Vienas iš jų – mamos kaip pagrindinės ir vienintelės vaiką prižiūrinčios ir aprūpinančios bei tėčio tik kaip mamos pagalbininko. Tokioje šeimos struktūroje tėtis dažnai nuvertinamas laikant, kad jo santykis su vaiku nėra svarbus, aktualus vaiko raidai. Gali  atsitikti taip, kad emocinis ryšys formuojasi tarp mamos ir vaiko, tačiau ne tarp tėčio ir vaiko, ilgainiui patys tėčiai tolsta pajutę, kad jų santykis mažiau artimas nei vaiko ir mamos, nežinodami, kaip stiprinti ryšį.

Kitas ryškiai kraštutinis stereotipas – tėvo kaip baudėjo, gąsdinančio autoriteto vaidmuo. Kadangi visuomenėje gajūs lyčių stereotipai, pasitaiko, kad tėčiams priskiriamos  stereotipinės  vyriškos  – stiprybės, tvirtumo, griežtumo – savybės, tuo tarpu mamos suvokiamos kaip švelnios, jautrios, atlaidžios. Kartais šeimose gąsdinama tėčio pykčiu kaip netinkamo elgesio pasekme (net pačiam tėčiui situacijoje nedalyvaujant), o tai formuoja vaiko ir tėvo santykį. Tiesa tokia, kad partnerystė gali veikti tarp įvairaus temperamento žmonių ir pasitarnauti kaip stiprybė kiekvienam atskirai kuriant autentišką santykį su vaiku.

Bet kurio  iš apibūdintų stereotipų vyravimas šeimoje gali trukdyti abiem tėvams kurti lygiavertį santykį su vaiku. Lygiavertiškumas svarbus, nes, remiantis literatūra, įsitraukiantis tėtis gerina mamos emocinę gerovę, prisiimdamas dalį vaiko auginimo, auklėjimo ir užimtumo veiklų atsakomybės (2). Be to, įsitraukimas svarbus ir tuo, kad vaikas natūraliai siekia ir nori ryšio su abiem tėvais, o tėčiui atsiveria galimybė ieškoti savų būdų kurti ryšį.

Mamos vaidmuo vaiko raidoje nagrinėjamas kur kas seniau nei tėčio. Pirmaisiais, kūdikystės metais, formuojantis prieraišumui, mama lietuviškoje visuomenėje dažniausiai yra pirmoji globėja (angl. primary caregiver), kadangi ji žindo kūdikį ir tokiu būdu atliepia jo poreikius, užtikrina vaikui taip reikalingą kontaktą, padedantį formuoti saugumo jausmą. Psichiatro J. Bowlby prieraišumo teorijos radiniai atlikti tiriant būtent ryšį tarp kūdikio ir mamos (3), tačiau šiuo metu egzistuoja duomenų, kad saugus prieraišumas  pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi ir tėčiui atliepiant kūdikio poreikius, žaidžiant, užtikrinant odos kontaktą (4).

Iš tyrimų žinoma, kad kritiškai svarbus laikotarpis vaiko raidai yra ankstyvoji vaikystė. Praeitame amžiuje atlikti tyrimai, susiję daugiausia su mamos įsitraukimo į veiklas, žaidimus su tokio amžiaus vaikais, įtaka šio raidai. Tačiau pastaruoju metu padaugėjo tyrinėjimų, kaip tėčio dalyvavimas vaiko gyvenime, įsitraukimas veikia jo psichologinę ir emocinę būklę, elgesį. Atskleisti itin panašūs rezultatai: tėčio, kaip ir mamos, užimtumas su vaiku kritiškai tam svarbiame amžiuje teigiamai veikia jo socialinę, emocinę bei kognityvinę raidą (5, 6, 7). Žinoma, kad berniukai, su kuriais tėčiai leidžia laiką kartu (nesvarbu, kokio pobūdžio veikla tai būtų), rečiau turi elgesio problemų, o paauglės merginos – psichologinių problemų (5). Be to, toks abiejų tėvų įsitraukimas siejamas su geresne kognityvine vaikų raida (6). Viena iš veiklų, turėjusi pozityvią įtaką vaiko emocinei, socialinei ir kognityvinei raidai, yra tėvų žaidimas su vaiku, ypač ankstyvame amžiuje (8). Tyrimai rodo, kad šiuo metu tėčiai skiria mažiau laiko veikloms su vaikais, tačiau nykstant stereopiniam lyčių vaidmenų skirstymui, kinta ir šeimos struktūra, atsižvelgiant į aptartus radinius literatūroje, manoma, kad ilgainiui tėčiai ims daugiau įsitraukti į vaikų auginimą (9).

Literatūroje, ypač lietuvių kalba, daug nagrinėjama mamos psichologinės būsenos įtaka vaikui. Tyrimai rodo, kad vaiko kūdikystės metu mamos patiriami psichologiniai sunkumai ar pogimdyvinė depresija, lemia žemesnius kognityvinius vaiko gebėjimus, ypač tarp mergaičių, taip pat ir prastesnius socialinius ir emocinius įgūdžius vėlesniame amžiuje (10). Platesni tyrimai atskleidžia, kad ne vien mamos, tačiau tiek tėvo, tiek motinos problemos, susijusios su jų psichologine ir / ar emocine sveikata (nuotaikos, nerimo sutrikimai, nuolat patiriamas stresas), neigiamai atsiliepia vaiko socialinei ir emocinei raidai (11). Paprasčiau tariant, bet kuriam iš tėvų turint psichologinių sunkumų yra sudėtingiau tinkamai reaguoti į vaiko poreikius, o tai turi įtakos jo tolimesnei jo raidai. Tokie duomenys tik patvirtina, kad abu tėvai svarbūs siekiant užtikrinti sklandžią vaiko raidą, o bendradarbiavimas dalinantis su vaiku susijusia veikla gali būti kelias norint šį procesą palengvinti.

Keli patarimai, kurie padeda užtikrinti abiejų tėvų lygiavertiškesnį įsitraukimą į vaiko auginimą ir darnesnį kasdienį  šeimos gyvenimą:

• Dalyvavimas įvairiose veiklose, susijusiose su vaiku. Nesivadovaujant straipsnio pradžioje apibūdintais šeimos modeliais bei stereotipiniais lyčių vaidmenimis, darbais, susijusiais su vaiko auginimu (buitiniais maisto ruošos, higienos, vėliau – vežimo į būrelius ir kitais) tėvai gali skirstytis atsižvelgdami į savo tvarkaraštį, pomėgius. Taip užtikrinamas lygiavertiškesnis abiejų įsitraukimas ir tolygesnis laikas, praleidžiamas su vaiku, formuojant ryšį.
• Individualių veiklų arba ritualų su vaiku susikūrimas. Vienas iš literatūroje minimų pozityvią įtaiką vaiko raidai turinčių veiksmų – žaidimas. Kiekvienas iš tėvų gali rasti savo būdą leisti laiką su vaiku žaidžiant – ar įtraukiant žaidimo elementus į gąsdinančias (maudymasis, galvos plovimas), nuobodžias (namų ruoša) užduotis, atliekant jas kartu, ar mokantis naujų dalykų (tarkime, skaityti, rašyti, važiuoti dviračiu) su žaidimo elementais. Kurią veiklą su vaiku atliks kuris iš tėvų, galima rinktis pagal asmenines stiprybes, temperamentą.
• Atsižvelgimas į kiekvieno šeimos nario temperamentą. Pažindami save ir savo charakterį bei pasinaudodami jo stiprybėmis priešingai nei pasiskirstydami pagal lyčių stereotipus tėvai gali užtikrinti daug sėkmingesnį šeimos funkcionavimo modelį: pavyzdžiui, švelnesnis, ramesnis iš sutuoktinių gali padėti deeskaluoti konfliktus su vaiku ar paaugliu, o racionalesnis, linkęs į sprendimų paieškas – pasiūlyti būdų problemoms spręsti.
• Pasirūpinimas savimi. Atsižvelgiant į literatūroje pateiktus duomenis apie tėvų psichologinės būsenos įtaką vaikams, svarbu nepamiršti savo poreikių, skirti laiko pailsėti, užsiimti mėgstama veikla, esant reikalui – kreiptis pagalbos.

 

Literatūra:

1. Nomaguchi K, Brown SL, Leyman TM. Fathers’ Participation in Parenting and Maternal Parenting Stress: Variation by Relationship Status. J Fam Issues. 2017 Jun;38(8):1132-1156. doi: 10.1177/0192513X15623586
2. Bowlby J. The Bowlby-Ainsworth attachment theory.Behavioral and Brain Sciences. 1979;2(4):637-638. doi:10.1017/S0140525X00064955
3. Olsavsky AL, Berrigan MN, Schoppe-Sullivan SJ, Brown GL, Kamp Dush CM. Paternal stimulation and father-infant attachment. Attach Hum Dev. 2020 Feb;22(1):15-26. doi: 10.1080/14616734.2019.1589057
4. Sarkadi, A, Kristiansson, R, Oberklaid, F, Bremberg, S. Fathers’ involvement and children’s developmental outcomes: a systematic review of longitudinal studies. Acta Pædiatrica, 2008; 97: 153-158. doi:1111/j.1651-2227.2007.00572.x
5. Rollè L, Gullotta G, Trombetta T, Curti L, Gerino E, Brustia P, Caldarera AM. Father Involvement and Cognitive Development in Early and Middle Childhood: A Systematic Review. Frontiers in Psychology, 2019; 10. doi: 10.3389/fpsyg.2019.02405.
6. Landry SH, Smith KE, Swank PR, Miller-Loncar CL. Early maternal and child influences on children’s later independent cognitive and social functioning. Child Dev. 2000 Mar-Apr;71(2):358-75. doi: 10.1111/1467-8624.00150
7. Amodia-Bidakowska A, Laverty C, Ramchandani PG. Father-child play: A systematic review of its frequency, characteristics and potential impact on children’s development. Developmental Review, 2020; 57. doi: 10.1016/j.dr.2020.100924
8. Lang SN, Schoppe-Sullivan SJ, Kotila LE, Feng X, Dush CM, Johnson SC. Relations between Fathers’ and Mothers’ Infant Engagement Patterns in Dual-Earner Families and Toddler Competence. J Fam Issues. 2014 Jun;35(8):1107-1127. doi: 10.1177/0192513X14522243
9. Urizar GG Jr, Muñoz RF. Role of Maternal Depression on Child Development: A Prospective Analysis from Pregnancy to Early Childhood. Child Psychiatry Hum Dev. 2022 Jun;53(3):502-514. doi: 10.1007/s10578-021-01138-1
10. Honda T, Tran T, Popplestone S, Draper CE, Yousafzai AK, Romero L, Fisher J. Parents’ mental health and the social-emotional development of their children aged between 24 and 59 months in low-and middle-income countries: A systematic review and meta-analyses. SSM – Mental Health, 2023; 3. doi: 10.1016/j.ssmmh.2023.100197