Pakalbėkime apie šeimos konsultavimą ir (ar) psichoterapiją

Živilė Kėrytė, porų ir šeimos psichoterapijos kandidatė

 

Šįkart pakalbėkime apie šeimos konsultavimą ir (ar) psichoterapiją. Su įvairiais sunkumais susiduriantieji dažnai svarsto, domisi ir ieško informacijos, kas yra šeimos konsultavimas ir (ar) psichoterapija, kuo tai gali būti naudinga asmeniškai ar santykiams, kiek tai gali padėti esamoje šeimos situacijoje ir kur kreiptis.

Kas kreipiasi šeimos konsultavimui ir (ar) psichoterapijai?

Šeimos konsultacijai ir / ar psichoterapijai gali kreiptis asmenys, kurie laiko save šeima – t. y. tėvai ir vaikai, suaugę vaikai ir tėvai, suaugę broliai ir seserys, į konsultacijas gali būti pakviesti ir seneliai, tetos ir dėdės, jei šie asmenys gyvena kartu ir turi reikšmės sprendžiamam klausimui dėl kurio šeima kreipiasi. Šeimos konsultacijoje ar psichoterapijos sesijoje nebūtinai dalyvauti turi visa šeima – gali dalyvauti tik tėvai arba tik vienas iš tėvų ir vienas iš vaikų. Kartais dėl šeimos konsultacijos gali kreiptis ir vienas asmuo, jei pvz., jis susiduria su šeimos kaip sistemos, ar šeimoje vykstančių tarpusavio santykių trikdžiais. Pavyzdžiui, kai save žalojanti (-is) dukra ar sūnus, nesutinka dalyvauti bendroje konsultacijoje su abiem tėvais ar vienu iš tėvų, į konsultaciją gali atvykti vienas iš tėvų. Šeimos psichoterapeutas, susipažinęs su situacija, nusprendžia, kiek tikslinga konsultacijoje dalyvauti visiems šeimos nariams ir ar gali konsultacija vykti dalyvaujant tik vienam ar keliems šeimos nariams.

Ar mano šeimos situacija yra tinkama?

Kiekviena šeima yra daugiau nei narių suma – ji veikia kaip tarpusavyje susijusių narių visuma, kaip santykių sistema, kurioje kiekvienas iš jų atlieka savo vaidmenį ir turi savo funkcijas. Vieno nario veiksmai, jausmai ar sprendimai tiesiogiai veikia kitus, o jų reakcijos ir elgesys tarsi atspindys grįžta atgal. Kitaip tariant, šeimoje nuolat vyksta savitas dialogas apie tai, „kas, ką ir kaip padarė ir ko nepadarė“, „kas turi būti padaryta, kas turi būti pasakyta, o kas nutylėta“, „ką galima jausti ir ko negalima“, kuris sukelia atgarsį. Ir norint suprasti vieno šeimos nario elgesį ar jo prasmę, svarbu nagrinėti visos šeimos ir atskirų narių sąveiką kaip tarpusavio įtakos tinklą, kuriame kiekvienas prisideda prie konkrečios situacijos rezultato.

Šeimos konsultavimas ir (ar) psichoterapija tinkama visoms šeimoms, kurios nori išgirsti ir suprasti vieni kitus ir yra pasiryžusios imtis veiksmų, kad situacija imtų keistis. Šeimos nariai turi būti pasiruošę, kad šeimos narių kalbėjimas tarpusavyje sesijų metu gali būti nemalonus, skaudinantis ar net piktinantis. Bet svarbi žinia, kad psichoterapeutas yra pasiruošęs sudaryti sąlygas šią patirtį išgyventi saugioje, priimančioje ir nekaltinančioje aplinkoje. Kartais šeimos konsultavimas ir psichoterapija yra naudinga, kai šeimos nariai kiekvienas atskirai jau lanko individualią psichoterapiją.

Viena dažniausių priežasčių, dėl kurių šeima kreipiasi pagalbos, yra nesusikalbėjimas ir nesprendžiami konfliktai tarp šeimos narių. Šeimos nariai skundžiasi, kad kiekvienas didesnis įvykis, susitikimas ar šventė baigiasi stipriais ginčais, nesusipratimais, „nekalbadieniais“ ir/ ar ašaromis.

Vaikų ir tėvų tarpusavio konfliktai – viena iš dažniausių priežasčių, dėl kurios kreipiasi tėvai. Visos šeimos konfliktuoja tarpusavyje. Tačiau, jei ginčai yra intensyvūs arba nuolat pasikartojantys dėl tų pačių situacijų, laikas kreiptis pagalbos. Kartais susitarimų dėl namų ūkių pareigų peržiūrėjimas bei tėvystės vaidmenų pasidalinimas gali padėti, o kartais prireikia daugiau pokyčių (pvz., naujų elgesio modelių) šeimos kasdieniame gyvenime.

Kartais tėvai yra nukreipiami šeimos konsultacijai ir /ar psichoterapijai ir dėl vaiko (-ų) elgesio bei emocijų sunkumų. Svarbu suprasti, kad vaiko tam tikras elgesys gali būti vaiko bendravimo forma dėl šiuo meto jo paties ar kito (-ų) šeimos nario (-ių) patiriamo sudėtingo laikotarpio, išgyvenamos traumos ir (ar) krizės (pvz., poros konfliktas, netektis, trauma, skyrybos ir kt.). Šeima, kaip sistema, turi įtakos vaiko elgesiui, kartu vaiko elgesys turi įtakos šeimos narių elgesiui ir visos šeimos sistemos funkcionavimui. Aktyvus visų šeimos narių įsitraukimas sukuria saugią ir palaikančią aplinką, kurioje siekiami teigiami pokyčiai.

Šeimos dinamiką gali supurtyti ir tikėtos (vaiko gimimas, persikraustymas, paauglystė, suaugus vaikams) ar netikėtos (skyrybos, netektys, traumos, ligos) krizės. Kartais net ir pati stabiliausia šeimos sistema gali patirti emocinių sunkumų, kurių yra nepajėgi įveikti savarankiškai. Psichoterapeutas padeda šeimai prisitaikyti prie pokyčių ir priimti juos, tolygiai palaikydamas kiekvieno šeimos nario poreikį.

Sudėtinė šeima ar bendratėvystė taip pat sudėtingas procesas neretai keliantis iššūkių ir vaikams, ir suaugusiesiems. Naujos pareigos, skirtingi auklėjimo būdai, neišspręsti tarpusavio konfliktai kelia tarpusavio įtampas.

Jei jūs, ar jūsų šeimos narys serga psichikos liga, šeimos konsultavimas ir (ar) psichoterapija gali pagerinti tarpusavio bendravimą, sustiprinti ryšius ir padėti spręsti kylančius konfliktus konstruktyviau. Viena iš šeimos psichoterapijos teorinių aksiomų (Watzlawick ir kt., 1967) teigia, kad „neįmanoma nebendrauti“, tad šeimos nariai, kad ir kokius sunkumus išgyventų ar jaustųsi bejėgiai ir negalintys kalbėtis tarpusavyje, jie – bendrauja (pvz., tyla – irgi bendravimas). Šeimos santykiai yra naudingi vieni kitiems, padeda atrasti stabilumą ir skatina priklausymo jausmą.

Kuo gali būti naudingas šeimos konsultavimas ir (ar) psichoterapija?

Vienas iš svarbiausių šeimos konsultavimo ir / ar psichoterapijos privalumų yra tai, kad šeimos nariams suteikiama saugi ir neutrali erdvė, kurioje jiems padedama išgirsti ir suprasti vienas kitą be kaltinimo. Šeimos konsultavimo ar psichoterapijos metu skatinamas atviras bendravimas,  mokomasi išklausyti, girdėti vienas kitą, išsakyti jausmus be baimės ar kaltinimo ir priimti vienas kito skausmingus išgyvenimus. Psichoterapeutas užduodamas tam tikrus klausimus skatina šeimos narių savirefleksiją, padedančią suprasti, kaip šeimos narių praeities patirtys gali turėti įtakos jų dabarties elgesio modeliams ir mintims.

Šeima ir / ar atskiri jos nariai nusprendę kreiptis pagalbos kartu su psichoterapeutu išsikelia tikslus ir pokyčius, kurių nori pasiekti. Bendrai tai padeda šeimos nariams pagerinti bendrą psichinę sveikatą ir palaikyti sveikus tarpusavio santykius.

Šeimos nariai, susidūrus su kliūtimis (krizėmis), mokosi prisitaikyti sugrįžtant prie įprastos rutinos ir ieškant jiems tinkamų įveikos būdų. Pavyzdžiui, kaip šeimos nariai gali padėti pasveikti vienam šeimos nariui. Konsultacijų tikslas nėra atrasti „kaltojo“, drauge su psichoterapeutu šeimos nariai ieško pasikartojančių įvykių (elgesio, emocijų ir reikšmių) sekos ir atranda, kaip tai tarpusavyje sąveikauja ir gali keistis.

Psichoterapija skatina šeimos bendradarbiavimą, padeda atrasti naujus bendravimo būdus ir stiprina bendrystės jausmą. Psichoterapijos metu šeimos nariai mokosi atpažinti ir suprasti savo bei kitų poreikius, kurti konstruktyvius sprendimus ir kartu įveikti iškylančias problemas. Taip stiprinamas pasitikėjimas, palaikymas ir tarpusavio pagarba.

Kaip vyksta šeimos konsultavimas ir (ar) psichoterapija?

Psichoterapeutas susipažįsta su šeimos nariais ir esama problema, dėl kurios šeima atvyko. Kiekvienam šeimos nariui suteikiama galimybė dalintis savo rūpesčiu, supratimu, nuomonėmis, jausmais ir  kartu ieškoti jiems tinkamų sprendimų. Jei sesijoje dalyvauja mažamečiai vaikai, pasitelkiamos tokios priemonės kaip piešimas, žaidimai.

Kartu su psichoterapeuto pagalba pažvelgdami į praeities kartas ir įvykius, šeimos nariai gali pamatyti, kas paskatino juos vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti vienu ar kitu būdu, nekaltinant kito asmens ar aplinkos.

Kartais šeimos konsultaciją ir (ar) sesiją veda du ko-psichoterapeutai, dirbantys kartu. Tai padeda atidžiau pažvelgti į kiekvieną šeimos narį, pastebėti vykstančią šeimos narių tarpusavio dinamiką, modeliuoti bendravimo modelius ir numatyti pagalbos planą individualiai šeimai.

Kiek trunka?

Kiekviena šeima yra unikali ir turi savo unikalią dinamiką, kas apsprendžia, kiek laiko gali reikėti sunkumams atpažinti ir juos spręsti. Psichoterapeutas su šeima gali dirbti tol, kol šeima „atneša“ problemų, kurias reikia spręsti ir kurios gali trukdyti laukiamiems pokyčiams. Šeimos konsultacija ar sesija dažniausiai trunka nuo 50 iki 80 min.

Pats šeimos konsultavimas ar psichoterapija dažnai laikomas trumpalaikiu sprendimu, padedančiu šeimoms atkurti tarpusavio santykius ar įgyti naujų įveikos būdų, susidūrus su krizinėmis situacijomis. Sesijų skaičius priklauso nuo šeimos poreikių ir tikslų. Kai kuriais atvejais, šeimai gali pakakti ir vienos ar kelių sesijų, kad būtų pastebimi teigiami pokyčiai. Tačiau sudėtingesniems sunkumams (pvz., trauminės patirtys, valgymo sutrikimai, ilgalaikiai įsitvirtinę elgesio modeliai) spręsti gali reikėti ir daugiau sesijų per ilgesnį laikotarpį. Sesijų metu siekiama, kad šeimos ateityje pačios gebėtų spręsti konfliktus ir įveikti kylančius sunkumus, pasikliaujant savo šeimos narių resursais. Pasitikėjimo tarp šeimos narių didinimas padeda ateityje nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis bendradarbiauti drauge, spręsti kylančius sunkumus ir siekti bendrų ateities tikslų.