Sudėtinės šeimos: kaip išvengti „tavo – mano“ skirstymo?

Roma Šerkšnienė, psichiatrė-psichoterapeutė
Živilė Kėrytė, porų ir šeimos psichoterapijos kandidatė

 

Į pakartotinę santuoką partneriai dažnai žvelgia su didelėmis viltimis ir tikisi sukurti mylinčią naują šeimą. Tačiau gyvenimo su mylimo asmens ir (ar) savo vaikais realybė gali nuolat sukelti skausmingų išgyvenimų ir patirčių – poroje, tarp patėvių ir vaikų, tarp tėvų ir jų vaikų bei tarp buvusių sutuoktinių. Nusivylimas, kartėlis, o kartais net gėda, kad „vėl nepavyko“, per dažnai žlugdo partnerių viltis sukurti darnią sudėtinę (patėvių) šeimą.

Sudėtinės, dar vadinamos patėvių ar mišriomis, šeimos dažniausiai susiformuoja po pakartotinės santuokos. Jas paprastai sudaro pora ir jų vaikai iš ankstesnių santykių, o kartais – ir bendri vaikai. Nors ne visi šeimos nariai gali būti biologiškai giminingi, jie vis tiek gali užmegzti artimus, mylinčius ryšius ir gyventi bendradarbiaujantį bei visavertį gyvenimą kartu.

Sukurti stabilią ir funkcionalią sudėtinę šeimą kartais gali būti sunku, nes porai tenka ne tik  prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, bet ir padėti vaikams iš skirtingų šeimų  „apsigyventi“ kartu. Vaikai dažnai patiria sudėtingas emocijas dėl savo vietos naujoje šeimoje ir santykių su patėviu ar pamote bei jų vaikais. Jie taip pat gali nerimauti dėl naujų brolių ar seserų atsiradimo ir dėl pokyčių santykiuose su biologiniais tėvais.

Kas padeda palengvinti sudėtinės šeimos prisitaikymą prie naujos realybės?

Kad prisitaikymas vyktų sklandžiai, porai verta iš anksto apgalvoti savo lūkesčius ir sprendimus prieš pakartotinę santuoką, tiek gyvenamosios vietos, finansinius ir tėvystės klausimus, tiek su poros bendravimu susijusius aspektus, pavyzdžiui, emocijų raišką ar konfliktų sprendimą. Toks pasiruošimas padeda porai susitarti dėl svarbių klausimų ir palengvina vaikų adaptaciją naujoje šeimoje. Toliau aptarsime pakartotinės santuokos planavimo, poros santykių kokybės ir tėvystės sudėtinėje šeimoje klausimus.

Pakartotinės santuokos planavimas

Santuoka, kurioje iš ankstesnės santuokos atsiranda vaikų, kelia daug iššūkių. Tokioms poroms patartina iš anksto apsvarstyti:

• Gyvenamos vietos ir finansinius klausimus. Partneriai turėtų susitarti, kur gyvens, kaip dalinsis savo turtu ir pinigais. Daugelis pakartotiną santuoką kuriančių partnerių teigia, kad naujo būsto kūrimas, o ne persikraustymas į kurio nors iš partnerių ankstesnę gyvenamąją vietą, yra naudingas, nes nauja aplinka tampa „jų namais“. Pora taip pat turėtų nuspręsti, ar nori dalytis finansais, ar laikyti savo pinigus atskirai. Darniai gyvenančios poros teigia, kad bendri finansai stiprina tarpusavio pasitikėjimą.
• Tėvystės pokyčius ir sprendimus. Pora turėtų aptarti tėvystės vaidmenis – patėvio (pamotės) vaidmenį auginant naujojo sutuoktinio vaikus, namų taisykles ir galimus jų skirtumus bei pakeitimus. Vaikai greičiausiai į patėvio (pamotės) reikalavimus reaguos kitaip nei į tėvo ar mamos ir pora turi susitarti, kaip spręs šiuos iššūkius.
• Jausmus ir rūpesčius dėl ankstesnės santuokos. Pakartotinė santuoka gali atgaivinti senas, neišspręstas nuoskaudas iš ankstesnės santuokos tiek suaugusiems, tiek vaikams. Pavyzdžiui, žinia vaikui apie vieno iš tėvų pakartotiną santuoką gali atimti viltį, kad tėvai susitaikys. Arba žinia vyrui apie buvusios žmonos planus tekėti pakartotinai, gali atgaivinti buvusias nuoskaudas ir pyktį, todėl jų konfliktai gali paaštrėti.

Poros santykių kokybė

Kol dauguma jaunavedžių porų santuokos pradžioje dar tik planuoja šeimos pagausėjimą ir gali susitelkti į tarpusavio santykius, sudėtinė šeima dažniausiai nuo pat pradžių turi spręsti praktinius su vaikais susijusius kasdienius klausimus: kur ir kada jie gyvens, kaip dažnai matysis su kitu iš tėvų.

Šeimai keičiantis ir formuojantis naujam gyvenimo būdui, svarbu neapleisti poros santykių. Praktikoje tenka stebėti, kad pakartotinas santuokas sukūrusios poros per dažnai pamiršta tarpusavio ryšį ir nuolat diskutuoja apie vaikus, problemas su buvusiais sutuoktiniais, ankstesnius santykius ir panašiai. Laiko neskyrimas poros artumui ir santykiams stiprinti, slegiantys iššūkiai dėl vaikų gali neigiamai paveikti poros santykius. Poros santykių darna yra šeimos pagrindas, todėl laikas kartu bei ryšio puoselėjimas suteikia šeimai stabilumo. Tačiau pravartu žinoti, kad patėvių pora turėtų apgalvotai rodyti savo meilės bei artumo vienas kitam išraiškas ir teikti pirmenybę laikui vienas kitam be vaikų. Kodėl? Nes vaikams gali kilti papildomų iššūkių. Pavyzdžiui, maži vaikai gali jausti konkurenciją ar apleidimą, nes jų tėvas ar mama daugiau laiko ir energijos skiria naujajam sutuoktiniui. Paaugliai yra tokioje raidos stadijoje, kai jie yra jautresni meilės ir seksualumo išraiškai, ir juos gali trikdyti aktyviai demonstruojami suaugusiųjų meilės santykiai šeimoje. Mergaitės ypač sako, kad jos nepatogiai jaučiasi, kai mato fizinius patėvio / pamotės meilės demonstravimus savo mamoms ar tėčiams.

Šiltas ir pagarbus poros tarpusavio bendravimas suteikia vaikams mylinčių, sėkmingų santykių ir teigiamo suaugusiųjų ryšio pavyzdį.

Tėvystė sudėtinėse šeimose

Sunkiausias sudėtinėje šeimoje gyvenimo aspektas yra tėvystė. Vaikams gali prireikti laiko priprasti prie naujo suaugusiojo šeimoje ir susidoroti su daugybe sudėtingų emocijų, tokių kaip baimė, netikrumas, prieštaringas lojalumas ir nerimas.

Sukurti sudėtinę šeimą su mažais vaikais gali būti lengviau nei su paaugliais dėl skirtingų raidos etapų. Tyrimai ir patirtis rodo, kad 10–14 metų vaikams, kurie dar tik formuoja savo tapatybę, gali būti sunkiausia prisitaikyti prie sudėtinės šeimos. Vyresni paaugliai (15 metų ir vyresni) daugiau energijos skiria santykiams su bendraamžiais ir jiems reikia mažiau tėvų dėmesio, o jaunesni vaikai (iki 10 metų) paprastai labiau tolerantiški naujam suaugusiajam šeimoje, ypač kai suaugęs asmuo daro teigiamą įtaką.

Nors patėviai gali norėti iš karto dalyvauti vaikų gyvenime ir užmegzti glaudžius santykius su posūniais ar podukromis, pirmiausia jie turėtų atsižvelgti į vaiko emocinę būseną. Tiek berniukai, tiek mergaitės šeimose su patėviais teigia, kad jiems labiau patinka žodinis meilumas, pavyzdžiui, pagyrimai ar komplimentai, nei fizinis artumas, pavyzdžiui, apkabinimai ir bučiniai.

Sudėtinėje šeimoje dažnai nesusipratimų kyla dėl dalijimosi tėvystės pareigomis. Patėviai pirmiausia turėtų užmegzti su vaikais santykius, kuriuose jų bendravimas labiau primintų draugą ar „mylimą trenerį / mokytoją“, o ne drausminimo specialistą. Poros turi susitarti, kad biologiniai tėvai išlieka pirmiausia atsakingi už vaikų kontrolę ir drausminimą, kol patėvis (pamotė) nesukurs su vaikais tvirto ryšio. Ryšio kūrimo procese jie gali tiesiog stebėti vaikų elgesį ir veiklą bei informuoti savo sutuoktinius.

Nuo pat pradžių svarbu skatinti pagarbų bendravimą tarp visų šeimos narių, net jei jie dar nesutaria. Svarbu prisiminti, kad pasikeitęs elgesys gali būti ženklas, kad vaikas patiria sunkių emocijų. Kartais gali tekti pasitelkti šeimos konsultanto ar psichologo paramą, kad padėti vaikui suprasti savo jausmus ar priešiškumą ir išmokti su jais tvarkytis sveikais būdais.

Dažnas iššūkis ir auklėjimo stilių konfliktas: vienuose namuose verčiama anksti eiti miegoti, kituose – leidžiama kada nori. Vieni tėvai gali būti griežtesni, kiti – labiau švelnaus auklėjimo šalininkai. Šis tėvų nenuoseklumas sukelia daug painiavos ir įtampos šeimoje, todėl užtikrinti sklandų auklėjimą dar sunkiau. Naudinga parengti namų taisyklių sąrašą. Pavyzdžiui, „Gerbiame kiekvieną šeimos narį“ arba „Kiekvienas šeimos narys sutinka prisidėti prie namų tvarkos palaikymo“ ir pan.

Geriausiomis sąlygomis naujai sudėtinei šeimai gali prireikti dvejų–ketverių metų, kol visi pripranta gyventi kartu. Apsilankymas pas šeimos konsultantą ar psichologą gali padėti, kad šis prisitaikymo procesas vyktų sklandžiau.

 

 

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Šeimos santykių instituto institucinių gebėjimų stiprinimas”.  

© Šeimos santykių institutas