Paauglių motyvacija: kas ją slopina ir kas padeda stiprinti?
Parengė psichologė Kristina Tutlienė
Tėvams svarbu, kad jų vaikai būtų smalsūs, atsakingi ir siektų savo tikslų, tačiau tai pasiekti nėra taip paprasta. Šiame laikotarpyje tėvai susiduria su tuo, kad paaugliai neretai ginčijasi, nesutinka, kelia klausimus „kodėl“, kokia prasmė. Paauglys vis dar mokosi numatyti pasekmes, planuoti, savarankiškai veikti, ugdo savikontrolės įgūdžius. Todėl suaugusiojo vaidmuo tampa svarbus padedant jaunuoliui vystyti šiuos gebėjimus, kurie yra svarbūs siekiant tikslų, susiduriant su iššūkiais. Toliau aptarsime, koks elgesys trukdo, o koks padeda motyvuoti paauglį įsitraukti į veiklas bei ugdant įgūdžius reikalingus siekiant savo tikslų.
Paaugliai gali priešintis atlikti kokias nors veiklas, kai susiduria su itin dažna kritika. Kai vaikas girdi dažniau priekaištus apie neatliktus darbus, nei apie tai kas jam pavyko, didėja jo pasipriešinimas, mažėja noras bendradarbiauti. Vietoj dažnos kritikos, būtų svarbu, kad paauglys sulauktų pagyrimų, įvardinimų apie tai ką jau atliko, būtų pamatytos jo pastangos (pvz.: Matau, kad šį kartą daugiau skyrei laiko pasiruošimui). Tai labiau motyvuoja nei nuolatinė kritika.
Šalia kritikos neretai atsiranda ir kaltinimai, moralai, kurie skatina vaiko pyktį ir apsunkina problemos sprendimo ieškojimą. Vietoje priekaištų svarbu bandyti suprasti tas situacijas. Pavyzdžiui, tam gali būti naudojami atviri klausimai, kurie skatintų patį paauglį pagalvoti apie galimus sprendimus: „Kas buvo sunkiausia?“, „Kokios pagalbos reikėtų?“, „Koks būtų pirmas žingsnis nuo kurio galėtum pradėti?“. Paties jaunuolio atrastas sprendimas jam gali atrodyti kur kas patrauklesnis ir priimtinesnis nei tėvų išsakytas, tai didintų jo motyvaciją imtis veiksmų, o taip pat ugdytų atsakomybės jausmą.
Paauglių motyvaciją mažina per dideli lūkesčiai. Kai keliami tikslai atrodo nepasiekiami, labai sunku net pradėti. Tada reiktų didelius tikslus padėti suskaidyti į mažesnius, kurie atrodytų pasiekiami ir jaunuolis greičiau patirtų sėkmę. Taip pat paaugliai gali sau kelti tokius lūkesčius, kaip „negaliu suklysti“, „turiu padaryti tobulai“. Šie lūkesčiai sau irgi mažina motyvaciją imtis veiklos, nes gali būti itin baisu suklysti ir tada darbai, veiklos yra net nepradedami. Priėmimas, kad galiu klysti, gali padėti mažinti šiuos lūkesčius. Tėvai savo pavyzdžiu gali parodyti, kaip jie tvarkosi su savo nesėkmėmis ir normalizuoti klaidas.
Atsitraukimą didina ir motyvaciją mažina palyginimai su broliais, seserimis, kitais vaikais ir pan. Palyginimas gali kelti pyktį, norą ginčytis, prieštarauti. Svarbu vaikui kelti jo gebėjimus atitinkamus lūkesčius, matyti jo individualią situaciją, atsižvelgti į jo kontekstą, jo tikslus (vietoje: „Pažiūrėk į Joną, jis mokosi geriau nei tu“, sakyti „Matau, kad iš matematikos yra gaunami žemesni balai. Gal aš galiu kuo nors padėti?“).
Motyvaciją mažina per didelė kontrolė. Kai už paauglius daug dalykų nusprendžiama, kiti prisiima už juos atsakomybę, jie nebejaučia atsakomybės už savo pasirinkimus. Todėl vaikams augant svarbu išlaikyti balansą tarp kontrolės ir atsakomybės atidavimo. Svarbu nedaryti už paauglį, tai ką jis gali atlikti pats. Priminimai kas 5 min apie namų darbus, mažina jo atsakomybę prisiminti šią pareigą. Vaikas turi mokytis pats planuoti savo darbus. Paaugliui taip pat svarbu jausti, kad gali rinktis. Kai jis pats pasirenka, tada pasipriešinimas mažėja.
Atsakomybė taip pat ugdoma tada, kai paauglys turi galimybę susidurti su pasekmėmis. Mūsų veiksmai, turi pasekmes (teigiamas ar neigiamas). Atlikdami kokį nors darbą, mes galime pajusti pasitenkinimą, pasididžiavimą gautu rezultatu. Įžeidę kitą, mes susiduriame su jo pykčiu. Patirtos pasekmės mums leidžia pajusti, kurie mūsų veiksmai buvo tinkami, kurie ne. Priklausomai nuo to galime juos koreguoti arba kitą kartą atsidūrę panašioje situacijose rinktis – kartoti tokį elgesį ar ne. Šitas procesas ugdo atsakomybę. Todėl kalbantis ir tariantis su paaugliais svarbūs ne tik aiškūs susitarimai, bet ir galimybė jiems susidurti su pasekmėmis. Paaugliai, kurie nesusiduria su pasekmėmis, nepajunta savo veiksmų galios ir neturi galimybės ugdyti atsakomybės. Kai vaikas susiduria su pasekmėmis, tėvų uždavinys yra leisti jas patirti, jei jos sudėtingos ar skaudžios – palaikyti, būti šalia, bet „neišsukinėti“.
Neretai tėvai susiduria su sunkumu motyvuojant paauglį mokytis. Apie tai kalbat, norisi grįžti prie teorijos apie motyvaciją. Savęs determinacijos teorija teigia, kad motyvacija yra ilgiau išliekanti bei pastovesnė, kai ji kyla iš vidaus, o ne dėl išorės poveikio. Taigi, jei vaikas mokosi, nes jį spaudžia tėvai, jo motyvacija mokytis yra apie norą vengti konfliktų, priekaištų, įtikti tėvams, bet ne apie norą įgyti žinių, sužinoti, ką nors naujo, tobulėti. Tokia motyvacija išlieka tiek, kiek ilgai yra išorinis skatinimas, šiuo atveju baimė dėl suaugusiųjų reakcijos. Motyvacija yra didžiausia tada, kai ji kyla iš vidaus (smalsu, įdomu, atrodo naudinga ir prasminga), o ne iš išorės (dėl pasekmių baimės, apdovanojimų). Kalbant apie mokymąsi, svarbu padėti paaugliui atrasti jo individualius motyvus.
Paauglio motyvaciją veikia daugelis dalykų: norai, pastangos, raidos etapas. Suaugusiojo užduotis nėra vien „priversti“ paauglį daryti tai, ko iš jo tikimasi. Iš tiesų, kur kas svarbiau sudaryti sąlygas paauglio motyvacijai augti ir palaipsniui pereiti nuo išorinės kontrolės prie savarankiškumo. Šiame procese itin svarbus tampa suaugusiojo elgesys ir jo reakcijos į paauglį.
