Akimirkos iš konferencijos
2016 m. kovo mėn. 31 d. daugiau nei šimtas įvairių sričių specialistų – teisėjų, Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų, advokatų, policijos pareigūnų, psichologų, socialinių darbuotojų – dalyvavo Šeimos santykių instituto organizuotoje konferencijoje “Dialogas ir bendradarbiavimas skyrybų kontekste: vaiko norai ir interesai“.
Specialistai tarėsi opiu, tačiau Lietuvoje dar mažai gvildenamu klausimu – kaip išsaugoti vaiko ryšį su abiem tėvais po skyrybų ar išsiskyrimo. Konferencijoje dalyvavo ir žymi ekspertė iš Švedijos Lena Hellblom Sjögren, kuri pristatė Švedijos ir Vokietijos šalių patirtį sprendžiant su konfliktiškomis skyrybomis susijusius tėvų tarpusavio, tėvų–vaikų ryšio sunkumus, siekiant užtikrinti galimybę vaikui bendrauti su abiem tėvais.
Skyrybos Lietuvoje – „senas“, bet menkai pažintas reiškinys. Taip savo pranešime konstatavo Aušra Maslauskaitė, VDU Sociologijos katedros profesorė. Ji teigė, kad Lietuvoje bendrasis ištuokų rodiklis (1 tūkst. gyv.) 1945–2014 periodu mažai kito, tikimybė santuokai iširti yra apie 40-45 proc.. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuva – „įsitvirtinusi“ ištuokų lyderė. Kaune šis rodiklis siekia net 60 proc., pažymėjo Sigita Šimkienė, Kauno miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja. A. Maslauskaitė įvardino, kad ištuokos riziką didina ankstyva santuoka, ilgai trunkantis poros gyvenimas nesusituokus, nėštumas iki santuokos. Dažniau skiriasi asmenys, patyrę tėvų skyrybas, neturintys vaikų arba turintys tik vieną vaiką. Sociologė taip pat paminėjo, kaip po skyrybų dalinamasi tėviškomis pareigomis: tik 2/3 tėvų reguliariai skyrė lėšas vaiko išlaikymui; su vaiku kartą per savaitę ar dažniau bendrauja tik 16,7 proc. tėvų; bent kartą per mėnesį – 32,9; bent kartą per 3 mėnesius – 16,2; bent kartą per 6 mėnesius – 8,1; rečiau – 10,6; visai nebendravo – 15,2. S. Šimkienė pažymėjo, kad Kauno m. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai per metus dalyvauja 1300 teismo posėdžiuose dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos po skyrybų nustatymo.
Abu tėvai svarbūs vaiko ateities gerovei. Šeimos santykių instituto vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Vaiva Bingelienė savo pranešime išsakė, kad idėja ieškoti veiksmingų pagalbos būdų šeimai, išgyvenančiai konfliktiškas skyrybas, kilo iš praktinės darbo patirties. Šeimos santykių instituto specialistai jau eilę metų bendradarbiauja su Kauno apskrities, daugiausiai su Kauno miesto ir rajono, vaiko teisių apsaugos skyriais, kuomet tenka teikti pagalbą skyrybas išgyvenančioms šeimoms. Siekiant išsaugoti vaiko teisę į ryšį su abiem tėvais po skyrybų, reikia padėti suaugusiesiems tinkamai atlikti savo kaip tėvų pareigą. Tėvai, ne teisėjai ar psichikos sveikatos specialistai, turi nuspręsti kaip rūpinsis vaiku po skyrybų/atsiskyrimo. Abu tėvai svarbūs vaiko ateities gerovei, pabrėžė pranešėja. Tinkamais pagalbos šeimai būdais galima paskatinti tėvus vaiko interesus iškelti aukščiau savo pykčio ir skausmo. Svarbu, kad pagalba būtų prieinama visoms šeimoms, išgyvenančioms skyrybas ar atsiskyrimą. Advokatai ir teisėjai, psichikos sveikatos specialistai, VTAS darbuotojai turi kartu sukurti koordinuotą ginčų dėl vaiko globos sprendimo sistemą, kuri atstovautų vaiko interesams ir užtikrintų tėvų konfliktų valdymą. Mintys, kurias VTAS darbuotojai, teisininkai išsako tėvams, turi būti panašios į psichikos sveikatos specialistų mintis: mažinkite savo tarpusavio konfliktą ir bendradarbiaukite tarpusavyje vaiko labui, jei tai yra saugu.
Nuo tėvų rungtyniavimo link dialogo ir bendradarbiavimo vaiko labui. V. Bingelienė pabrėžė, kad ir vaikams, ir suaugusiesiems skyrybos sukelia skaudžių išgyvenimų. Tačiau labiausiai dėl skyrybų nukenčia ir yra žalojami vaikai, kurių tėvai iki ir/ar po skyrybų konfliktuoja. Jei į savo konfliktus tėvai ar kiti suaugusieji įvelia vaikus, žalojantis poveikis gali būti itin stiprus (pavyzdžiui, kai kurie vaikai visiškai atsisako matytis ir bendrauti su vienu iš tėvų). Specialistės nuomone, kilus pirmiesiems nesutarimams tarp tėvų dėl vaikų gyvenamosios vietos ir / ar bendravimo tvarkos būtina pradėti teikti pagalbą šeimai. Visi (teisėjai, advokatai, specialistai, giminės, draugai), kas susiduria su tėvais, kurie linkę veltis į ginčus dėl rūpinimosi vaikais po skyrybų, turėtų skatinti juos tartis taikiai. Tartis taikiai gali padėti šeimos mediacija. Šeimos mediacija – tai galimybė tėvams savanoriškai, be įpareigojančio teismo sprendimo, dalyvaujant ir padedant trečiai pusei, spręsti tarpusavio ginčus. Svarbu, kad abu tėvai joje dalyvautų ir jie abu, dalyvaujant nešališkam tarpininkui, ieškotų taikaus sprendimo, kaip abiem tinkamai pasirūpinti vaiku po skyrybų.
Šeimos mediacijos plėtra Lietuvoje. Doc. dr. Natalija Kaminskienė, Mykolo Romerio universiteto Mediacijos ir darnaus ginčų sprendimo laboratorijos vadovė, savo pranešime pažymėjo, kad mediacija yra tinkamas kelias dialogui ir bendradarbiavimui šeimos (įskaitant skyrybų) ginčuose. Lektorė paminėjo, kad mediaciją taikyti Lietuvoje pradėta nuo 2005 m., tačiau ji neveikia taip, kaip turėtų veikti. Džiugi žinia, kad jau imtasi veiksmų, jog mediacijos šeimos ginčuose taikymas taptų aktyvesnis. Teisingumo ministerijoje patvirtinta Taikinamojo tarpininkavimo (mediacijos) sistemos plėtros koncepcija, parengti teisės aktų pakeitimų projektai (derinimo stadija), jau patvirtintos Valstybės užtikrinamo neteisminio taikinamojo tarpininkavimo taisyklės, tvarkos parašas, paslaugų teikėjų atrankos nuostatai. N. Kaminskienė taip pat paminėjo esmines naujoves, kurios nuo 2017 m. laukia šeimos mediacijos srityje: civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas pakeis pavadinimą į Mediacijos įstatymą; mediacija, išskyrus teisėjų vykdomą teisminę mediaciją, taps profesine veikla; mediatoriumi galės būti Mediacijos įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkantis trečiasis nešališkas fizinis asmuo, kuris yra įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą ir padeda ginčo šalims taikiai spręsti ginčą.
V. Bingelienės nuomone, tėvų įpareigojimas lankyti tėvystės gebėjimų stiprinimo programas gali pastiprinti jų motyvaciją dalintis tėviškomis pareigomis po skyrybų ar išsiskyrimo. Svarbu, kad teisėjai su kitų specialistų komanda, įvertinę esamus rizikos veiksnius vaiko ryšiui su kitu iš tėvų sutrikdyti, sudarytų tėvystės planą ir rekomenduotų privalomas priemones tėvams, nustatytų terminus ir trukmę jų įgyvendinimui. O tėvai vardan savo vaiko gerovės dėtų visas pastangas, kad įvykdytų ir laikytųsi šių rekomendacijų.
Užsienio ekspertų / šalių patirtis. Psichologė, šeimos psichoterapeutė Lena Hellblom Sjögren skatino konferencijos dalyvius diskutuoti, ar galime užkrauti vaikams atsakomybę pasirinkti, su kuriuo iš tėvų vaikui geriau likti po skyrybų? Kas nutiktų vaikui, jeigu jis netektų „pusės“ savo tėvų, t.y. ryšio su vienu iš jų?
Pristatydama Vokietijoje taikomą pagalbos šeimai, išgyvenančiai skyrybas, modelį, ji pateikė Ursulos Kodjoe moksliniame–praktiniame darbe 20 metų kauptus duomenis apie norus vaikų, patyrusių konfliktiškas tėvų skyrybas: „Teisėjas turėtų įpareigoti tėvus suprasti vienas kitą“; „Tėvai privalo liautis kovoję vienas su kitu“; „Tėvai privalo susitarti dėl rūpinimosi vaikais“; “Tėvai turėtų maloniai bendrauti vienas su kitu“; „Tėvai ir po skyrybų turėtų išlikti draugiški vienas kitam“; „Tėvai turėtų pasistengti bent kiek “pamėgti” vienas kitą“. Šiuos vaikų norus galime laikyti universaliais. Anot specialistų, teikiančių pagalbą konfliktiškas skyrybas išgyvenančioms šeimoms, šie norai sutampa su Lietuvos vaikų norais. Tiek Lietuvos, tiek užsienio patirtis patvirtina, kad ir po skyrybų tėvų pareiga yra pasirūpinti savo vaikais, o specialistai iš įvairių institucijų turi apvienyti savo pastangas, kad padėtų tėvams šią pareigą atlikti tinkamai. Nuo 2014 m. vykdant projektą („Tėvų – vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir/ar atsiskyrimą“), nemokama ilgalaikė kompleksinė pagalba Kauno ir Vilniaus apskrityse buvo suteikta daugiau nei 50 šeimų, turinčių nepilnamečių vaikų.
Dalinamės projekto metu sukurta metodine priemone: