Save žalojantys vaikai ir paaugliai: įspėjamieji ženklai ir rizikos veiksniai

Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Vaikų ir paauglių savęs žalojimas šiandien laikomas rimta visuomenės sveikatos problema: tyrimai rodo, kad per gyvenimą su tuo susiduria apie penktadalis paauglių, o per pastaruosius 10-15 metų įvairiose šalyse fiksuojamas ryškus savęs žalojimo atvejų augimas, ypač tarp mergaičių paauglystės laikotarpyje [1,2]. Savęs žalojimu vadinamas tyčinis kūno audinių pažeidimas (pjovimas, deginimas, mušimas, plaukų rovimas, odos draskymas ir pan.) nepriklausomai nuo motyvacijos (yra suicidinių ketinimų ar tik noras susižaloti). Dažniausiai savižalos metu tiesioginio suicidinio tikslo nėra, tačiau toks elgesys gali būti glaudžiai susijęs su savižudiškomis mintimis ir bandymais [3,4]. Tyrimai rodo, kad dažni ir „mažiau akivaidžiai matomi“ savižalos būdai – daužymasis, žnaibymasis, plaukų rovimas retai patenka į sveikatos priežiūros akiratį [5,6]. Epidemiologiniai tyrimai įvairiose šalyse (Kinijoje, Airijoje, JK) aprašo panašią situaciją: tarp 10-24 m. jaunimo savęs žalojimo paplitimas svyruoja maždaug nuo 12 iki 30 %, mergaitės žaloja save dažniau, tačiau berniukų elgesys neretai siejamas su pavojingesniais metodais ir didesne agresyvaus elgesio rizika [1-3,6].

Lietuvoje atliktas nacionalinis 15-17 m. paauglių tyrimas (2009 m., 3848 mokiniai) parodė, kad 7,3 % paauglių bent kartą per gyvenimą buvo sąmoningai perdozavę vaistų ar kitaip tyčia save sužaloję [7]. Naujesni duomenys iš profesinių mokyklų mokinių (15-18 m., N=1898) aprašė didelę savęs žalojimo ir savižudybės riziką tarp patyrusių įvairias smurto ir nepriežiūros formas [8]. Tyrimų autoriai pabrėžia, kad savęs žalojimas tarp Lietuvos paauglių yra santykinai dažnas reiškinys ir indikuoja aiškų prevencijos poreikį.

Rizikos veiksniai

Paauglių savęs žalojimo riziką didina kelios tarpusavyje susijusios veiksnių grupės – individuali, šeimos ir platesnės socialinės aplinkos. Individualiame lygmenyje reikšmingais rizikos veiksniais laikomi depresijos simptomai, patiriamas nerimas, žema savivertė, emocijų reguliavimo sunkumai, impulsyvumas, padidėjęs jautrumas stresui, vienišumo ir beviltiškumo jausmai. Tyrimai rodo, kad stipriau išreikšti depresijos simptomai ir žemesnė savivertė siejasi su didesne savęs žalojimo tikimybe [9]. Lyčių skirtumai taip pat yra reikšmingi: merginos dažniau patiria depresijos simptomus, pasižymi žemesne saviverte, o jų emociniai sunkumai labiau susiję su tėvų auklėjimo stiliumi, tarpasmeniniais santykiais ir asmenybės bruožais, palyginti su vaikinais [10]. Šeimos lygmenyje riziką didina emocinio artumo ir saugaus prieraišumo stoka, tėvų emocinis atstūmimas, kaltės primetimas, perdėta arba nenuosekli kontrolė, nepakankama priežiūra, dažni konfliktai šeimoje, taip pat tėvų psichikos sveikatos sunkumai ar priklausomybės. Nustatyta, kad tėvų emocinė šiluma, konstruktyvus problemų sprendimas ir saugus prieraišumas siejasi su mažesniu depresijos simptomų ir delinkventinio (nusikalstamu, rizikingu, socialiai nepriimtinu) elgesio paplitimu, o kaltės primetimas ir emocinis atstūmimas – su didesne psichologinių sunkumų rizika [9, 11]. Platesnės socialinės aplinkos lygmenyje riziką didina fizinio, emocinio ar seksualinio smurto patirtys, patyčios, socialinė izoliacija, bendraamžių atstūmimas bei nepalankios gyvenimo sąlygos. Vaikai ir paaugliai, patyrę nepalankias vaikystės patirtis, dažniau pasižymi prastesne emocijų reguliacija, rečiau išbando racionalius nerimo valdymo būdus, dažniau pasitelkia emocijų slopinimą, taip pat patiria daugiau somatinių skundų. Tokios patirtys siejamos ir su stipresniais kūno negalavimais be aiškios medicininės priežasties [12]. Tokiose situacijose savižalingas ar delinkventinis elgesys gali tapti bandymu susidoroti su ilgalaikiu nesaugumu, emociniu skausmu, bejėgiškumu ir kontrolės stokos jausmu [9].

Įspėjamieji ženklai

Savęs žalojimą pastebėti ne visada lengva. Įtarimą kelia pasikartojantys įbrėžimai, randai, nudegimai, mėlynės ar žaizdos ant rankų, šlaunų ir pilvo, kurių paaiškinimai skamba neįtikinamai. Save žalojantys jaunuoliai gali rinktis uždarų, ilgų rankovių drabužius net karštu oru, tarsi stengiantis kūną paslėpti [13]. Dalis vaikų renkasi mažiau pastebimus savęs žalojimo būdus – save muša ir daužo, kandžioja, drasko žaizdas, rauna plaukus, atsisako prižiūrėti sveikatą (sąmoningai nesigydo, nevartoja reikalingų medikamentų), todėl tokio elgesio ženklai gali būti tik labai subtilūs [13,14]. Kai vaikas ar paauglys save žaloja, tėvams svarbu pastebėti ne tik akivaizdžius susižalojimus, bet ir bendrus elgesio bei emocijų pasikeitimus. Svarbūs emociniai bei kasdienio funkcionavimo pokyčiai: staigūs ar užsitęsę nuotaikos svyravimai, dirglumas, verksmingumas, labai stipri savikritika („esu niekam tikęs“, „geriau manęs nebūtų“), užsidarymas kambaryje, miego, apetito, mokymosi ir dėmesio sutrikimai [15].

Tyrimai rodo, kad paaugliai savęs žalojimą dažnai apibūdina kaip skausmingą, bet palengvinantį būdą įtampai ar vidiniam skausmui įveikti; kaip netiesioginį pagalbos prašymą, tad svarbu atkreipti dėmesį į užuominas vaikų kalboje („nebegaliu“, „viskas beprasmiška“, „noriu dingti“), piešiniuose, žinutėse, socialinių tinklų turinyje – niūrūs vaizdai, romantizuojami randai, frazės apie mirtį ar savęs žalojimą [16]. Dėmesį taip pat atkreipti vertėtų į socialinių ryšių sumažėjimą, konfliktus su bendraamžiais ir tarpasmeniniuose santykiuose šeimoje, sumažėjusią motyvaciją veiklai, kuri anksčiau teikė pasitenkinimo. Tai yra ženklai, kad reikalingas pokalbis įtraukiant visą šeimą ir jei situacija nesikeičia – profesionali pagalba kreipiantis pas psichologą ar vaikų-paauglių psichiatrą [15].

 

KVIEČIAME Į TĘSTINĮ ŠIOS TEMOS SEMINARĄ PAVADINIMU „SAVE ŽALOJANTYS VAIKAI IR PAAUGLIAI: KODĖL TAIP NUTINKA IR KAIP PADĖTI?”, kuris vyks 2026 m. balandžio 28 d. 18 val. Šeimos Santykių Institute (L. Zamenhofo g. 9, Kaunas). Seminarą ves gydytoja, vaikų-paauglių psichiatrijos rezidentė Enrika Davydovaitė. Registracija telefonu +370 37 750935 arba el. paštu pagalba@ssinstitut.lt

 

Šaltiniai:

1. Lynch, S., Begley, A., McDonnell, T., Leahy, D., Gavin, B., Mcnicholas, F. (2024). Prevalence of self-harm among children and adolescents in the Republic of Ireland: a systematic review. Irish journal of psychological medicine, p. 1-14.
2. Cybulski, L., Ashcroft, D., Carr, M., Garg, S., Chew‐Graham, C., Kapur, N., & Webb, R. (2021). Temporal trends in annual incidence rates for psychiatric disorders and self-harm among children and adolescents in the UK, 2003–2018. BMC Psychiatry, 21.
3. Patra, B., Sen, M., Sagar, R., & Bhargava, R. (2022). Deliberate self-harm in adolescents: A review of literature. Industrial Psychiatry Journal, 32, p. 9 – 14.
4. Lesinskienė, S., Zabarauskaitė, M., Valiulis, T., Dailidė, G., & Germanavičius, A. (2026). Suicidal Behaviour, Self-Harm and Related Factors: A Retrospective Study from the Adolescent Psychiatric Unit. Children, 13.
5. Qu, D., Wen, X., Liu, B., Zhang, X., He, Y., Chen, D., Duan, X., Yu, J., Liu, D., Zhang, X., Ou, J., Zhou, J., Cui, Z., An, J., Wang, Y., Zhou, X., Yuan, T., Tang, J., Yue, W., & Chen, R. (2023). Non-suicidal self-injury in Chinese population: a scoping review of prevalence, method, risk factors and preventive interventions. The Lancet Regional Health: Western Pacific, 37.
6. Tang, J., Li, G., Chen, B., Huang, Z., Zhang, Y., Chang, H., Wu, C., X., Wang, J., & Yu, Y. (2018). Prevalence of and risk factors for non-suicidal self-injury in rural China: Results from a nationwide survey in China.. Journal of affective disorders, 226, p. 188-195.
7. Laskytė, A, Žemaitienė, N. The types of deliberate self-harm and its prevalence among Lithuanian teenagers. Medicina (Kaunas). 2009;45(2):132-139.
8. Šalčiūnaitė-Nikonovė, L., Šmigelskas, K., Žemaitaitytė, M., et al. The risk of self-harm and suicide attempts in maltreated and poly-victimised adolescents from Lithuanian vocational schools. Child Abuse Rev. 2022, 31(6), e2778.
9. Malinauskienė, O., Bukšnytė-Marmienė, L. (2014). Vyresniųjų paauglių depresijos simptomų, delinkventinio elgesio, savęs vertinimo ir šeimos aplinkos kintamųjų sąsajos. Social Work, 13, p. 76-86.
10. Žukauskienė, R., Malinauskienė, O. (2008). Skirtumai tarp lyčių, prognozuojant elgesio ir emocinius sunkumus paauglystėje pagal asmenybės bruožus ir tėvų auklėjimo stilių. Psychology, 38, p. 63-83.
11. Malinauskienė, O., Žukauskienė, R. (2004). Paauglių depresijos simptomų, savivertės, šeimos socialinio-ekonominio statuso ir tėvų auklėjimo stiliaus sąsajos. Psychology, 30, p. 17-31.
12. Gervinskaitė-Paulaitienė, L., Baškytė, A., Čėnaitė, N., Matutytė, L., Šiaučiūnaitė, M., Barkauskienė, R. (2017). Suvoktas smurto patyrimas, emocijų reguliacija ir somatiniai sunkumai ankstyvojoje paauglystėje. Sveikatos mokslai, 27(3), p. 11-17.
13. Xiao, Q., Song, X., Huang, L., Hou, D., & Huang, X. (2022). Global prevalence and characteristics of non-suicidal self-injury between 2010 and 2021 among a non-clinical sample of adolescents: A meta-analysis. Frontiers in Psychiatry, 13.
14. Hakim, F., Netrawati (2025). The Phenomenon of Self-Harm Risky Behavior and Health Neglect Among Adolescent Girls in Padang City. Journal of Educational, Health and Community Psychology.
15. Duarte, T., Paulino, S., Almeida, C., Gomes, H., Santos, N., & Gouveia-Pereira, M. (2020). Self-harm as a predisposition for suicide attempts: A study of adolescents’ deliberate self-harm, suicidal ideation, and suicide attempts. Psychiatry Research, 287.
16. Townsend, M., Barr, K., Miller, C., & Sanzone, G. (2024). Self-harm and suicidal behaviors in children: perspectives of mental health clinicians. Journal of Pediatric Psychology, 49, p. 571 – 579.