Kitoks sugrįžimas į mokyklą. Su kuo susiduria tėvai?

Medicinos psichologė Raminta Gagienė

 

Neseniai nuskambėjęs mokyklos skambutis daugelį vaikų pakvietė sugrįžti po atostogų į klases. Prieš porą metų tai būtų įprasta rutina, daugeliui mūsų nekeltų papildomų klausimų. Tačiau šiandien tai įneša sumaišties, dvejonių bei nerimo tiek vaikams, tiek tėvams. Jau kurį laiką gyvename pagal sąlygas, kurias diktuoja pandemija, esame prisitaikę prie įvykusių pokyčių mūsų gyvenimuose. Per šį laikotarpį išmokome labai daug: dirbome iš namų, mokėmės iš namų, padėjome vaikams mokytis namuose, net būrelius visi lankėme neišeidami iš namų. Daugelį veiklų atlikome kartu su vaikais. Pačioje pradžioje buvo klausimų, susijusių su pasikeitimais, tačiau įdėdami daug pastangų, puikiai susitvarkėme.

Šie mokslo metai vėl kitokie, keliantys tėvams naujus iššūkius: „Kaip viską suspėti? Aš taip nebemoku. Turiu nuvažiuoti, turiu paimti, turiu nuvežti, turiu palaukti ir vėl gražinti vaiką į namus. Niekam kitam nebėra nei laiko, nei jėgų, o turėjau…“. Kaip šiandien sugrįžti į tą ritmą, kuris buvo prieš porą metų? Kaip rasti pusiausvyrą tarp atliekamų darbų, mokymosi, pareigų?

Žmonės yra linkę prisitaikyti prie juos supančios aplinkos. Dažnu atveju net nepastebime, kaip keičiantis aplinkai, mes prisitaikome, išmokstame priimti kitokią realybę. Tačiau kartais, dėl įvairiausių priežasčių, pokyčiai mus ima gąsdinti ir mes nenorime nieko keisti, prie ko esame įpratę. Kartu, vaikai ir tėvai, išmokome nuotoliu dirbti, mokytis, užsiimti mėgstama veikla, ilsėtis, bendrauti ir bendradarbiauti – ne tik taupėme laiką (nevykome iš namų), kūrėme sau saugią aplinką (atlikinėjome užduotis kada patogu, galėjome nesivelti į diskusijas, pagal poreikį pasidaryti mažas pertraukėles namų aplinkoje ir t.t.), bet ir sprendėme iškilusias problemas (įsteigėme darbinę aplinką namų svetainėje). Vėl persiorientuoti ir sugrįžti į iki karantino buvusią realybę – šioje situacijoje galime pasijusti nesaugiai, apimti nerimo ir įvairių kitų jausmų, ne visada keliančių tik teigiamas emocijas. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kiekvienas pasikeitimas gali sukelti panašius jausmus ir tai yra visiškai normalu.

Tad pasvarstykime, kas gali tėvams palengvinti grįžimą į kontaktinę vaikų mokymosi aplinką:

• Įprastai tokiose situacijose pirmiausiai gali padėti pokalbis su artimu žmogumi, sutuoktiniu (-e). Vykstant pokyčiams, svarbu pasidalinti ne tik patiriamais išgyvenimais, kylančiais jausmais, emocijomis, tačiau ir rūpesčiais / darbais, tam, kad nesijaustumėte pernelyg pavargusi (-ęs) (pervargimas susijęs su nerimu, dažnai gali atrodyti, kad patiriate nerimą dėl beviltiškai atrodančios situacijos, tačiau atkreipkite dėmesį į tai, ar nesate tiesiog pavargę). Pamėginkite pokalbiui rasti tinkamą laiką (skirtą tik jums bei jūsų partneriui) ir saugią aplinką, kurioje jaučiatės gerai, ramiai (vieniems tai gali būti miegamojo erdvė, kitiems lauko pavėsinė, o galbūt automobilis). Dažnu atveju mums gali atrodyti, kad partneris žino su kokiais sunkumais susiduriame, ką išgyvename, tačiau taip nėra, kol to neatskleidžiame patys. Pasiruoškite ilgai lauktam pokalbiui, pagalvokite, ką norite pasakyti, kokia žinutė turi pasiekti klausantį, vartokite „aš“ kalbą (pavyzdžiui: „Jau kurį laiką galvoju, kad mums reikia pasikalbėti, pastaruoju metu pastebiu, jog jaučiuosi pavargusi (-ęs), apima nerimas kuomet ko nors nespėju, man norisi, kad daugiau įsitrauktum į vaikų priežiūrą…“). Pokalbio metu pasistenkite naudoti tinkamą balso toną, nešaukite, nekritikuokite, leiskite kitam išsakyti savo nuomonę ir nesumenkinkite jos, ją išgirdę („Tau tai dar nieko, o va kaip aš jaučiuosi…“). Klausytis ir kalbėtis vienam su kitu apie sunkumus, derinant šeimos ir darbo vaidmenis gali būti nelengva, todėl pokalbį galite pradėti nuo pasakojimo, ką dienos metu veikiate, kiek tai užima laiko (galite susirašyti ant lapo, taip lengviau bus vienam kitą suprasti). Viso to reikia, kad kitas žmogus pamėgintų įsijausti, įsigilinti į situaciją, kurioje esate ir kaip jaučiatės. Sekantis žingsnis – jūsų atliekamų darbų pasiskirstymas, diskutuokite, ką galima keisti, kuris iš jūsų gali atlikti buities, namų ruošos, transportavimo ar kitas užduotis. Siūlykite, ką galite atlikti, o kur reikalingi pokyčiai, pasižymėkite tai lape. Dažnu atveju, dalijantis atsakomybėmis, vienaip ar kitaip turime derintis prie kito asmens, natūralu, kad ne viską pavyks suderinti ir po lygiai paskirstyti, tačiau bent keleto dalykų pasikeitimas jau gali duoti pozityvių rezultatų.
• Neretai gali atrodyti, jog „aš“ sugebu labai daug ir viską galiu padaryti geriausiai, ypač, kai tai susiję su vaikais, jų auklėjimu, iškilusių problemų sprendimu (norisi kuo greičiau išspręsti iškilusią situaciją pačiam, kadangi manome, jog tai užims ir mažiau laiko, ir nereikės ieškoti kompromiso, mano nuomonė bus priimta kaip geriausias variantas). Tačiau vienam iš tėvų visa tai atlikti pakankamai sunku, ilgainiui kelia ir įtampą, nebijokite dalintis pareigomis, pasiūlyti galimus sprendimų variantus ar paprašyti pagalbos iš savo artimo žmogaus (sutuoktinio, tėvų ar kt.). Pavyzdžiui: analizuokite galimus maršrutus visų šeimos narių, galbūt pastebėsite mažiau žinomą kelią, kuriuo patogu vykti į mokyklą ar darželį. Planuokite kartu su vaikais, taip jie daugiau įsitrauks į atliekamą užduotį ir lengviau pasieksite rezultatą, nereikės papildomų aiškinimų (kodėl pasikeitė kelias), įtikinėjimų (išbandyti naują maršrutą), išvengsite atsikalbinėjimų („noriu vykti ne su tavimi, o su tėčiu“). Geriausio maršruto suradimas suteiks pasitikėjimo savo jėgomis, situacija neatrodys tokia beviltiška, kaip galėjo pasirodyti anksčiau, jus jungs bendrystė, atsakomybių dalinimasis. Panašiai pamėginkite spręsti ir kitus iškilusius sunkumus.
• Jei laukiate savo vaiko, kol pasibaigs būrelis – išnaudokite turimą valandą. Atlikite darbą kompiuteriu, kurio galbūt nespėjote padaryti darbe. O gal mėgstate skaityti knygas? Pasiimkite knygą ir pasimėgaukite valandėle skaitymo. Pasijusite geriau vien nuo minties, jog šį laiką išnaudojote tinkamai, o atlikti darbai ar veiklos padės nusiraminti, sumažins patiriamo nerimo lygį.
• Galbūt jūsų gyvenamojoje vietoje yra keletas vaikų, kurie mokosi toje pačioje mokykloje? Pamėginkite pasikalbėti su kitais tėveliais, galbūt galėtumėte derinti kelionės maršrutą pakaitomis. Nebijokite paprašyti pagalbos ir taip padėti ne tik sau, bet ir kitiems.
• Jei manote, kad vaikas yra pakankamai savarankiškas ir galėtų vykti į mokyklą ar iš jos grįžti viešuoju transportu – leiskite tai išmėginti, pasitikėkite juo ir pamėginkite įsivertinti pasiektą rezultatą, kiek tai davė naudos jums ar jūsų vaikui (galbūt pavyko jums sutaupyti laiko, kurį būtumėte praleidę miesto kamščiuose, o vaikui tai dar labiau padidino savarankiškumo jausmą, dėl kurio ateityje ir pačiam bus lengviau priimti atitinkamus sprendimus). Tačiau, kaip suprasti ar vaikas yra pakankamai pasiruošęs savarankiškam keliavimui į mokyklą? Kaip jį tam paruošti? Pirmiausiai pabandykite jo paklausti, ką jis mano apie tokį vykimą į mokyklą, kokių tame įžvelgtų pliusų ir minusų, susirašykite juos, aptarkite. Jei matote, kad vaikas daugiau įžvelgia minusų, kalbėkitės apie juos, kaip tai būtų galima keisti. Papasakokite, kodėl manote, jog tai yra svarbu jam pačiam ir kaip tai paveiktų visų šeimos narių dienotvarkę. Tinkamu laiku, išmėginkite kelionės maršrutą praktiškai kartu su vaiku, kad jam būtų drąsiau. Keliaukite keletą dienų viešuoju transportu ar pėsčiomis (pagal situaciją), supažindinkite jį su taisyklėmis, stebėkite, kaip jis jaučiasi ir kiek imasi iniciatyvos pats. Po keleto dienų aptarkite ar jis jau pasiruošęs visa tai išmėginti vienas.