Saugumo paieškos atsiskyrimų metu
Vaikų ir paauglių psichologas-psichoterapeutas Paulius Garmus
Pats pirmas būdas kaip vaikai mokosi atsiskirti nuo saugumą teikiančio suaugusiojo yra tėčio ar mamos „ku kū“. Kūdikiai mėgaujasi, kai jų akys yra uždengiamos ir vėliau atidengiamos su džiugiu „ku kū“. Taip vaikas patiria buvimą be tėvų saugiomis dozėmis. Vėliau kūdikis pats inicijuoja šį žaidimą. Vėliau žaidimas „ku kū“ išsivysto į slėpynes.
Tokie žaidimai yra saugūs ir džiuginantys dėl to, kad kūdikis žino, jog atsiskyrimas yra laikinas. Laukiantis svarbiausio suaugusiojo veidas ir vėl pasitinka po šio trumpo atsiskyrimo.
Su amžiumi atsiskyrimai ilgėja ir sudėtingėja. Reikia išbūti kambaryje vienam ar su mažiau artimu žmogumi, kaip pavyzdžiui, auklė. Vėliau reikia išbūti darželyje, mokykloje, stovykloje ar visiškai vienam namuose. Šie atsiskyrimo momentai dažniausiai neprimena filmo „Vienas namuose“. Kaip ten bebūtų, susiskaičiuokite vaikus išvykdami atostogų!
Vaikai atsiskyrimą nuo tėvų, kurie jiems suteikia saugumo, pasilengvina susirasdami jiems saugumo jausmą primenančius simbolius – daiktus, judesius, frazes arba fantazijas. Vaikams tai gali būti jų mėgstamiausias meškiukas, daina, įsivaizduojami draugai, malda, prisiminimas iš atostogų, tam tikra maisto tekstūra, plaukų gumytė, veido kaukė, sąvaržėlė, kojų ar pirštų sukryžiavimas, rankos kišimas į siaurą kišenę ir taip toliau.
Kartais tėvams yra sunku suprasti, kodėl jų vaikas yra prieraišus tokiems, iš pažiūros, mažmožiams. Anie gali būti socialiai neįprasti. Tėvams gali kilti gėda. Juk mūsų kultūroje yra labai vertinamas „normalumas”, neišsiskyrimas ir prisitaikymas. Šiuo atveju kultūrinės nuostatos yra dar labiau negailestingos berniukams. Pliušiniai meškiukai neatitinka dabartinių berniukiškumo nuostatų.
Vaikas į darželį nori pasiimti virtuvinę prijuostę ir tai aplinkiniams yra nesuprantama? Suaugusiesiems svarbu suprasti jiems kylančią gėdą ir dėl to negėdinti savo vaiko. Pasirinktas daiktas vaiką ramina ir padeda jam išbūti atskirai.
Padaryti sunkiau nei pasakyti. Yra labai sunku parodyti savo vaikams tokį supratingumą, kurio vaikystėje patys galbūt neturėjome. Kviečiu atsitraukti ir pagalvoti apie mus kaip suaugusiuosius. Net jei mes fiziškai esame suaugę, vidinis vaikas yra mūsų psichikos dalis. Kokius saugumo simbolius mes patys naudojame?
Pagalvokime apie ilgų reisų vairuotojus ir jų kabinas. Ką randame? Jų šalies vėliavas, rožančiai, šeimos nuotraukos, mėgstamiausia pagalvė, mintys apie namų grilių, vaizdiniai apie pirmuosius planus grįžus ir t.t.
Tačiau nereikia ilgų atsiskyrimų, kad prireiktų atkurti saugumo jausmą. Tyrimai rodo, kad apie 35% suaugusių britų miega su pliušiniais meškiukais. Aš pats einant miegoti turiu polinkį klausyti tinklalaidžių, kurių pašnekovai turi ramius balsus. Taip pat didesnio streso metu galiu klausyti tas pačias dainas daug kartų neįsiklausydamas, bet patirdamas šiokį tokį pabėgimą nuo nerimastingų minčių.
Atsiremti į šiuos simbolius mums reikia labiausiai tais gyvenimo periodais, kai mūsų gyvenimas tampa nestabilus, laukia pokyčiai ar išgyvename praradimus. Tad, jeigu jūsų vaikas tapo labiau prieraišus tam tikriems daiktams, geriausia reaguoti su švelnumu ir smalsumu. Kokie pokyčiai vyksta vaiko gyvenime? Galbūt vaikas „pasigavo“ jūsų pačių padidėjusį nerimą ar nestabilumo jausmą?