Kuo skiriasi šeimos mediacija nuo porų psichoterapijos ar šeimos psichoterapijos ir konsultavimo?

Parengė mediatorė Živilė Kėrytė

 

Mediacija kaip paslauga Lietuvoje skaičiuoja jau daugiau nei dešimt metų. Dažniausiai girdime apie šias mediacijos rūšis: teisminė mediacija, neteisminė mediacija, privalomoji mediacija ir šeimos mediacija. Straipsnyje kalbėsiu apie mediaciją, sprendžiant šeimos ginčus. Ši mediacija gali būtų įvardijama kaip teisminė mediacija (kai ginčas atsiduria teisme), privalomoji mediacija (kai pora nusprendžia skirtis, arba, kai tarp tėvų kyla ginčas, pvz., dėl vaiko bendravimo tvarkos keitimo ar vaiko išlaikymo dydžio keitimo, kreipiamasi į VGTPT), neteisminė ar šeimos mediacija (kai šeimos nariai patys kreipiasi į mediatorių, norėdami taikiai išspręsti tarpusavio ginčą).

Vis dar nemažai painiavos visuomenėje kyla, svarstant, į kurį specialistą kreiptis, kai šeima nepajėgia pati savarankiškai išspręsti kylančių konfliktų: šeimos psichoterapeutą ar konsultantą, šeimos mediatorių, porų psichoterapeutą ar konsultantą.

Kaip pasirinkti?

• Jei į klausimą, ar abu poros nariai yra pasiryžę kreiptis pagalbos ir mėginti išsaugoti santykius atsakote „Taip“ – kreipkitės į poros / šeimos psichoterapeutą ar konsultantą.
• Jei bent vienas iš jūsų poros esate tvirtai apsisprendęs skirtis arba jau esate išsiskyrę ir su kitu iš tėvų turite neišspręstų konfliktų dėl rūpinimosi vaiku (-ais) – kreipkitės į šeimos mediatorių. Šeimos mediatorius taip pat gali padėti spręsti kilusius konfliktus šeimoje tarp paauglių (nuo 14 m.) ir tėvų / globėjų / įtėvių; tarp pilnamečių vaikų ir tėvų / globėjų / įtėvių; tarp suaugusių šeimos narių ir / ar giminaičių dėl sveikatos priežiūros, vienam iš jų sergant sunkia liga.
• Jei šeima ar pora, išgyvena įvairias krizes (netektys, ligos, santykių problemos, konfliktiški santykiai, priklausomybės) ir poroje arba tarp tėvų ir vaikų kyla nesutarimų / konfliktų – kreipkitės į šeimos psichoterapeutą ar konsultantą.

Kartais besikreipiantiems kyla klausimų, kuo jiems gali padėti šeimos mediatorius, kuo šeimos psichoterapeutas ar konsultantas, kuo porų psichoterapeutas ar konsultantas?

Šeimos mediacija gali padėti pagerinti tarpusavio bendravimą, problemų sprendimo būdus ir netgi padėti išvengti nesutarimų, pvz., dėl bendratėvystės planų, skyrybų, ar esant konkrečiam ginčui tarp paauglio ir jo tėvų / globėjų / įtėvių. Tačiau mediacijos dalyviai turi turėti aiškų ir konkretų tarpusavio nesutarimo / ginčo objektą. Mediacijoje turi dalyvauti abi ginčo / konflikto šalys (galima kartu arba atskirai), t.y. nors vienai puses nesutinkant ar nepajėgiant dalyvauti dėl įvairių priežasčių, mediacija negalima.

Porų / šeimos psichoterapija ir konsultavimas gali padėti porai / šeimos nariams pagerinti tarpusavio santykius, mokytis tinkamų reagavimo būdų, įveikti porai / šeimai kilusius sunkumus ar traumines patirtis bei konstruktyviai spręsti tarpusavio nesutarimus ateityje, kai šalia nėra psichoterapeuto ar konsultanto.

Kuo ir kokiais klausimais šeimos mediatorius gali padėti ginčo šalims?

• susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto, įsipareigojimų pasidalijimo ir kt.);
• susitarti dėl bendravimo su vaiku ir lygiaverčio rūpinimosi juo, dėl bendravimo su vaiku tvarkos (apimant ir tėvystės planą), jos turinio ir jos būtinųjų elementų;
• susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos ir vaiko išlaikymo dydžio.

Ko šeimos mediatorius neatlieka:

• Vienas iš pagrindinių mediacijos principų – savanoriškumas. Tai reiškia, kad mediacijos dalyviai nėra verčiami priimti sprendimus, kurie netenkina jų poreikių. Taigi mediatorius nesiekia įrodyti, „paaiškinti“, nuspręsti, kaip po skyrybų turėtų gyventi šeima. Mediatorius nesiekia įrodyti ginčo šalims, kaip neteisingai jos elgiasi ir kaip jų veiksmai ir elgesys „žaloja“ vaikus. Mediatorius tik gali suteikti praktinės informacijos apie tėvų tarpusavio konflikto skyrybų metu daromą poveikį vaiko raidai bendrąja prasme (o ne konkrečiai taikant šį paaiškinimą mediacijoje dalyvaujantiems tėvams), kokios priemonės ir būdai gali geriausiai padėti vaikams prisitaikyti prie naujų sąlygų, kaip pranešti vaikams apie skyrybas ir kt. klausimais susijusiais su skyrybų psichoedukacija.
• Kitas svarbus mediacijos principas – neutralumas / nešališkumas. Tai reiškia, kad mediatorius neprisiima teisėjo, eksperto ar kito vertintojo vaidmens, kuris pasakys, kas „teisus“, kas „kaltas“. Mediacijos tikslas padėti abiem šalims pačioms susitarti dėl ginčo objekto ir priimti sprendimus, kurie geriausiai atlieps ginčo šalių ir vaiko interesus.
• Mediatorius neatsako už ginčo šalių veiksmus ir elgesį (pvz., nesilaikymą priimtų susitarimų, ginčo šalių įžeidžiantį elgesį kitos šalies atžvilgiu ne mediacijos metu). Mediatorius atsakingas už saugios aplinkos suteikimą, taisyklių laikymąsi mediacijos susitikimų metu ir konstruktyvų mediacijos proceso vedimą vadovaujantis pagrindiniais mediacijos principais (t.y. savanoriškumas, konfidencialumas, nešališkumas / neutralumas ir bendradarbiavimas). Jei manote, kad yra tiesioginis fizinis pavojus asmens gyvybei ar sveikatai ir kad bus padaryta fizinė žala, ar sužinojus apie smurtą prieš vaiką, nedelsdami kreipkitės į policiją 112.
• Mediatorius neteikia teisinių konsultacijų. Kai kurie mediatoriai gali būti advokatai, tačiau, kai advokatas atlieka mediatoriaus vaidmenį, jis negali teikti teisinių siūlymų / patarimų ar atstovauti ir palaikyti vienos ar kitos ginčo šalies interesams (mediatorius turi išlikti neutralus). Mediatorius gali su ginčo šalimis aptarti teisinius klausimus, t.y. suteikti teisinę informaciją (pvz., teismų praktika dėl vaiko išlaikymo dydžio skyrimo), tačiau šios diskusijos nesukuria advokato ir kliento santykių ir nėra teisinės konsultacijos.
• Mediatorius neteikia psichologinių asmens, šeimos ir poros konsultacijų. Mediacija tai nėra psichologo konsultacija, net ir tuo atveju, jei mediaciją vykdantis asmuo turi psichologo ar psichoterapeuto išsilavinimą. Mediacija nesiima vaidmens nei sutaikyti, nei pagerinti vaikų ir tėvų ar poros tarpusavio santykių. Jei ginčo šalys pagerins tarpusavio bendravimą – tai bus pasiektas šalutinis mediacijos tikslas, pvz., ginčo šalys atras sprendimo būdą, kaip ateityje bendras dėl bendro intereso (vaikų gerovės).

Kodėl šeimos mediatorius negali konsultuoti poros / šeimos dėl tarpusavio santykių išsaugojimo ar pagerinimo?

Pirmiausia, skiriasi porų psichoterapeuto ar konsultanto, šeimos mediatoriaus, šeimos psichoterapeuto ar šeimos konsultanto tikslai. Įprastai, porų psichoterapija ar konsultavimas vyksta, kai abu asmenys yra motyvuoti ir siekia išsaugoti santykius, tuo tarpu šeimos mediacija vyksta, kai abu asmenys yra nusprendę skirtis ir pradeda teisinį procesą, arba vyksta ginčai dėl rūpinimosi nepilnamečiais vaikais ir po skyrybų. Todėl pora gyvenanti kartu, ir tik svarstanti skirtis ar nesiskirti, turi kreiptis į porų / šeimos psichoterapeutą ar konsultantą, galintį jai padėti spręsti poroje kilusius sunkumus. Porų psichoterapeutas ar konsultantas suteikia dviem žmonėms galimybę stengtis dėl santykių išsaugojimo, o mediacija – toliau ir ateityje tarpusavyje pagarbiai bendrauti dėl vaikų. Po skyrybų abu tėvai ir jų vaikas (-ai) gali kreiptis pas šeimos psichoterapeutą ar šeimos konsultantą, jei tėvai ieško pagalbos, kaip jiems atrasti ryšį su vaiku (-ais) ir / ar įveikti vaiko raidos iššūkius.

Be to, svarbu atskirti mediatoriaus nuo konsultanto ar psichoterapeuto vaidmens. Mediacija nėra nei psichologo ar psichoterapeuto konsultacija, nors asmuo gali turėti psichologo ar išsilavinimą. Mediatoriaus kvalifikacija įgyjama nepriekaištingos reputacijos asmeniui, turinčiam aukštąjį universitetinį išsilavinimą (nebūtinai psichologo), išklausius ne mažiau kaip 40 ak. val. mokymų kursą bei išlaikius mediatorių egzaminą. Tuo tarpu porų psichoterapeutas ar konsultantas / šeimos psichoterapeutas yra asmuo, įgijęs aukštąjį universitetinį išsilavinimą socialinių mokslų srities psichologijos arba socialinio darbo krypties bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį arba medicinos krypties studijas ir įgijęs sveikatos mokslų magistro kvalifikacinį laipsnį. Šie specialistai, siekdami dirbti su pora ar šeima, papildomai yra baigę podiplomines 4-erių metų tam tikros krypties psichoterapijos studijas. Šeimos konsultantu Lietuvoje gali dirbti asmenys, įgiję aukštąjį universitetinį socialinių mokslų srities išsilavinimą psichologijos, socialinio darbo, socialinės pedagogikos ir edukologijos krypties bei išklausę specializuotus kursus šeimos konsultavimo tema (ne mažiau 40 ak. val.).

Tačiau tenka pastebėti, kad Lietuvoje šie vaidmenys vis dar supainiojami, pvz., iš mediatoriaus tikimasi, kad jis padės spręsti poros / šeimos tarpusavio santykių sunkumus.

Kuo ir kokiais klausimais porų psichoterapeutas ar konsultantas gali padėti porai?

• Porų psichoterapeutas, dirbdamas su pora, padeda jai ugdyti tokius gebėjimus, kaip išgirsti ir priimti vienas kito nuomonę, atpažinti ir mokytis konstruktyvių streso įveikos būdų, kaip rūpintis ir pasitikėti vienas kitu; ugdyti bendravimo ir konfliktų sprendimo įgūdžius; kurti ir palaikyti emocinį ryšį poroje.

Kuo ir kokiais klausimais šeimos psichoterapeutas ar šeimos konsultantas gali padėti šeimai / tėvams:

• Šeimos psichoterapeutas, dirbdamas su visa šeima, o ne su atskirais jos nariais, padeda suprasti ir spręsti šeimai kilusius sunkumus, pagerinti tarpusavio santykius ir tapti jai stipresne bei psichologiškai atsparesne.
• Šeimos psichoterapija ypač naudingas šeimoms, kurioms kyla sunkumų dėl vaikų ir paauglių elgesio, emocijų ir mokymosi; išgyvenant įvairias krizes (skyrybos, netektys, ligos, santykių problemos, priklausomybės ir kt.); dėl nesutarimų tarp tėvų ir vaikų.

Šeimos psichoterapeuto vaidmuo skiriasi nuo šeimos konsultanto. Šeimos psichoterapeutas psichoterapijos procese gilinasi į poros / šeimos istoriją, įvertina praeities įtaką dabartinei santykių dinamikai, kad suprastų gilesnes sunkumų priežastis, trukdančias porai / šeimai įveikti sunkumus santykiuose ir taiko įvairias psichoterapines technikas ir metodus, padedančius porai / šeimai siekti pokyčių ir santykių augimo.

Tuo tarpu šeimos konsultantas (lotyn. consultatio – pasitarimas) gali patarti, informuoti porą / šeimą bei padėti jai sprendžiant konkrečius klausimus bei siūlyti konkrečius problemų sprendimo būdus, pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, konfliktų sprendimo, pykčio valdymo, streso atpažinimo ir valdymo klausimais. Psichoterapija yra ilgalaikis procesas, o konsultavimas gali apimti ir vieną ar du susitikimus. Konsultacijas gali teikti tiek psichoterapeutas, tiek konsultantas, tuo tarpu psichoterapiją vykdyti gali tik atitinkamą kvalifikaciją turintis specialistas.

Kur kreiptis?

Dėl mediacijos paslaugų galite kreiptis į mediatorių ar kitą instituciją teikiančią mediatoriaus paslaugas (pvz., ne tik į teisines paslaugas teikiančias įstaigas, bet ir NVO). Dėl privalomosios mediacijos galite kreiptis į VGTPT (Valstybės garantuojamą teisinės pagalbos tarnybą, daugiau informacijos – https://vgtpt.lrv.lt/)

Dėl šeimos konsultavimo paslaugų galite kreiptis į KOPA (Kompleksinės paslaugos šeimai) paslaugas teikiančias įstaigas, visuomenės sveikatos centrus ar kitas institucijas (tame tarpe ir nevyriausybines organizacijas).

Dėl šeimos psichoterapijos paslaugų rekomenduojame / galite kreipti į psichoterapines paslaugas tiekiančius specialistus ir / ar įstaigas, turinčias teisę teikti psichoterapines paslaugas.

Dėl porų psichoterapijos paslaugų rekomenduojame / galite kreiptis į šias paslaugas teikiančius specialistus ir / ar įstaigas, turinčias teisę teikti porų psichoterapines paslaugas.