Vaikų reakcijos į skyrybas: kaip reaguoti tėvams?

Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Pokyčiai dėl skyrybų yra iššūkis ir tėvams, ir vaikams. Yra normalu, kad vaikams būna prisitaikymo laikotarpis, kuriame jiems gali kilti sunkumų, tačiau tėvai gali padėti jiems kuo greičiau prisitaikyti. Tėvų kantrybė, užtikrintumas ir įsiklausymas gali padėti vaikams sumažinti įtampą, susitaikant su naujomis aplinkybėmis. Išlaikydami kasdienį nuspėjamą vaikų gyvenimo ritmą, patikinate, kad vaikai gali pasikliauti jumis dėl stabilumo, struktūros ir priežiūros. O palaikydami bendradarbiavimo santykius kaip tėvai, galite padėti savo vaikams išvengti streso ir įtampos, kylančios stebint konfliktuojančius tėvus. Su jūsų pagalba jūsų vaikai gali ne tik sėkmingai įveikti šį nerimą keliantį laiką, bet jaustis mylimi, pasitikintys savimi ir stiprūs – ir netgi užmegzti glaudesnius ryšius su abiem tėvais.

Naudinga prisiminti, kad skyrybos vaikų  (beje, kaip ir tėvų) gyvenime yra didelis įvykis, tačiau ne vienintelis. Vyksta daug įvairių dalykų, į kuriuos vaikai reaguoja. Pavyzdžiui, vaikai turi savo raidos iššūkių, tokių kaip atsiskyrimas ir autonomijos / savarankiškumo ugdymas, susidorojimas su įvairiomis baimėmis, tapatumo kūrimas, santykiai su bendraamžiais ar suaugusiaisiais (darželio auklėtojos, mokytojai, treneriai ir kt.); aplinkinių poveikis, kaip patyčios ar atstūmimas, nesaugi kaimynystė. Praktikoje dažnai tenka pastebėti, kad tėvai vaikų reakcijas į šiuos iššūkius dažnai sieja tik su skyrybų poveikiu. Tokiu atveju dažnai ignoruojamos tikrosios priežastys, vaikų būsena dar pablogėja, o tėvai dažnai pradeda kaltinti vienas kitą. Kas dar labiau pasunkina vaikų išgyvenimus. Todėl yra svarbu žinoti, ko vaikai tikisi iš tėvų, kokios yra galimos vaikų reakcijos į skyrybas ir kaip tėvams tinkamai reaguoti.

Ko vaikai nori iš mamos ir tėčio skyrybų metu?

Vaikams reikia, kad:

• Abu tėvai dalyvautų jų gyvenime. Skambinkite, rašykite žinutes ar laiškus el. paštu, domėkitės ir užduokite daug klausimų. Kai bent vienas iš tėvų nerodo domėjimosi vaikų gyvenimu, jie jaučiasi taip, lyg nesantys svarbūs ir kad tėtis / mama jų nemyli.
• Tėvai nustotų pyktis ir „aiškintis santykius“. Stenkitės susitarti visais klausimais, kurie yra susiję su vaikais. Kai tėvai ginčijasi dėl vaikų, vaikai mano, kad padarė kažką ne taip, ir jaučiasi kalti.
• Galėtų be baimės, kad įskaudins kitą iš tėvų, mylėti abu tėvus ir mėgautis laiku, kurį praleidžia su kiekvienu iš jų. Palaikykite vaikus ir laiką, kurį jie praleidžia su kiekvienu iš jūsų. Jei elgiatės pavydžiai ar esate nusiminę, vaikai jaučia, kad turi stoti į vieno iš jūsų pusę ir mylėti vieną iš tėvų labiau nei kitą.
• Tėvai tiesiogiai bendrautų tarpusavyje ir vaikams nereikėtų perdavinėti žinučių tarp jų.
• Kalbėdami apie kitą iš tėvų, sakytų tik malonius žodžius arba visai nieko nesakytų. Kai sakote įžeidžiančius, menkinančius, nemandagius dalykus apie kitą iš tėvų, vaikai jaučia, kad tikitės, kad jie palaikys jūsų pusę. Atminkite, kad vaikai nori jūsų abiejų savo gyvenime. Tikisi, kad mama ir tėtis juos užaugins, išmokys to, kas svarbu, ir padės, kai kils problemų.

Įprastos vaikų reakcijos į skyrybas ar išsiskyrimą

Vaikų reakcijos į skyrybas gali būti įvairaus stiprumo ir jiems gali būti sunku susitvarkyti su stipriais jausmais, tačiau šios reakcijos yra normalios.

Pyktis. Vaikai gali jausti pyktį ir išlieti savo pasipiktinimą ar įniršį tėvams, kad sugriovė jų ramybės ir normalaus gyvenimo pajautimą. Gali būti sunku ramiai talpinti vaikų pyktį, o ypač, kai buvo skaudžių įvykių, tokių kaip neištikimybė ar nenoras skirtis. Tėvai tuomet sako, kad labai norisi „atverti vaikams akis ir pasakyti, kas yra kaltas ir kas sugriovė šeimą“. Kas padeda tėvams susilaikyti nuo „tiesos atskleidimo“ ir priimti vaikų pyktį – supratimas, kad vaikų pyktis dažniausiai yra reakcija į patiriamą įtampą ir baimę, o nepadedant vaikams normaliai bei sveikai išreikšti pykčio, jie gali išreikšti pyktį griaunančiais būdais, pavyzdžiui, gadinant daiktus ar kenkiant kitiems (skriaudžiant gyvūnus, brolį / sesę ar bendraamžius).

Vienas geriausių dalykų, kurį galite padaryti, yra išklausyti, o ne reaguoti į vaiko pyktį. Nesiginčykite ir nebarkite savo vaikų, kad jie pyksta. Verčiau pasikalbėkite su jais ir paaiškinkite, kad abu tėvai myli juos, kad ir kas būtų. Ir, kad ir kokie būtų jūsų jausmai dėl skyrybų, svarbiausia, nekaltinkite kito iš tėvų ir parodykite vaikams, kad esate vieningi.

Kaltė. Daugelis vaikų mano, kad padarė kažką, dėl ko jų tėvai išsiskyrė, prisimindami tuos atvejus, kai ginčydavosi su tėvais, gaudavo prastus pažymius ar pasielgdavo netinkamai. Net jei esate įsitikinę, kad vaikams tai turi būti savaime suprantama, turite jiems aiškiai pasakyti, kad tai ne jų kaltė. Norint padėti savo vaikams gali tekti ne kartą pakartoti, kad jūs nusprendėte skirtis ir priminti savo sprendimo priežastį, pvz., „Mes nebegalime sutarti“. Gali tekti priminti savo vaikams, kad nors kartais tėvai ir vaikai ne visada sutaria, tėvai ir vaikai nenustoja mylėti vienas kito. Ir net, jei kurį laiką būna su kitu iš tėvų, tai tik laikinas atsiskyrimas. Reikia turėti kantrybės, nes gali atrodyti, kad vaikai jau „suprato, o kitą dieną vėl jaučiasi neužtikrinti ir nusiminę“. Todėl gali reikti dažnai patikinti savo vaikus, kad jūs abu ir toliau juos mylėsite ir kad ne vaikai yra atsakingi už skyrybas.

Vaikai turi nuostabų gebėjimą atsigauti, kai suteikiama jiems reikalinga parama ir emocinė šiluma. Tėvų žodžiai, poelgiai ir gebėjimas išlikti nuosekliems yra svarbūs įrankiai, padedantys vaikams suprasti, kad po skyrybų abiejų tėvų meilė išlieka.

Nerimas. Skyrybos reiškia esminius kasdienybės pokyčius, dėl kurių daugelis vaikų gali sunerimti. Vienas iš būdų padėti – vaikams labai aiškiai pasakyti, ko jie gali tikėtis, kurie dalykai skirsis, o kurie – ne. Vaikai turi žinoti apie pokyčius jų gyvenimo sąlygose, mokykloje ar veikloje, kuriomis dienomis su kuriuo iš tėvų jie bus. Pavyzdžiui, „Šiomis dienomis būsi pas tėtį, o šiomis – su mama.“ Svarbu, kad tėvai pateiktų teisingą informaciją vaikams ir abu laikytųsi savo žodžio. Kiekvienas netikėtas vaikams pokytis didina jų nerimą. Vaikus ramina, kai tėvai juos patikina, kad padės jiems susidoroti su kiekvienu iškilusiu sunkumu.  Po skyrybų tėvai turėtų teikti pirmenybę nuosekliai rutinai sukurti. Vaikams geriausia, kai jų kasdienis vaikų gyvenimo ritmas (pavyzdžiui, kėlimosi, miegojimo, valgymo, pamokų ruošos, poilsio ir kt. laikas)  išlieka panašus kaip iki skyrybų ir abiejų tėvų namuose. Jaunesniems vaikams gali padėti kalendorius, kuriame būtų parodyta, kur jie bus kiekvieną dieną. Tėvų nuoseklumas bei nuspėjamas elgesys padeda vaikams greičiau nusiraminti ir prisitaikyti prie pokyčių.

Elgesio pokyčiai. Vaikai savo reakcijas į didelius gyvenimo pokyčius dažnai išreiškia elgesiu. Yra įprasta, kad vaikai nuolat išbando ribas. Tačiau po skyrybų ribų išbandymas gali sustiprėti. Tai gali būti dar vienas nerimo požymis arba dėl vaikų noro išsiaiškinti, kokios yra naujos ribos. Bet kuriuo atveju turėtų padėti rutina bei tam tikros taisyklės su aiškiais elgesio lūkesčiais. Kai kurie tėvai dėl savo asmeninių rūpesčių ar noro užjausti vaikus pradeda jiems nuolaidžiauti. Vaikai gali tai suvokti kaip galimybę išbandyti naujas ribas, o be tokios struktūrinės aplinkos jų elgesys gali pablogėti. Kiek įmanoma, siekite, kad kasdienis vaikų gyvenimo ritmas / rutina būtų panašesnė. Jau buvo paminėta, kad struktūra padeda sumažinti ne tik vaikų norą išbandyti ribas, bet ir nerimą. Būkite atsargūs dėl manipuliacijų. Po skyrybų vaikai gali išmokti taikyti taktiką, kuri supriešina vieną iš tėvų su kitu. Prieš patikėdami viskuo, ką vaikas sako apie kitą iš tėvų, verčiau aptarkite tai su vaikų tėvu / mama.

Gali atsirasti ir kitų elgesio pokyčių, tarkim vaikai gali tapti uždaresni, atsitraukti ar atsiriboti, mažiau bendrauti. Nors svarbu suteikti vaikams erdvės, kiekvienas iš jūsų turėtų sukurti progų praleisti laiko su jais. Pavyzdžiui, pasiūlant specialią išvyką ar veiklą, kuri vaikams būtų ypač patraukli. Reikia kiekvieno iš jūsų atidumo ir dėmesingumo, kad pastebėti, kada vaikai nori pasikalbėti, ir atidžiai išklausyti, ką jie nori pasakyti. Gali būti, kad vaikai patys neparodys noro kalbėtis, tuomet jūs turite parodyti dėmesį, pasakant, kad pastebi šį pasikeitimą ir pasiūlant (jokiu būdu ne verčiant) pasikalbėti. Galima vaikui tiesiog pasakyti: „Aš noriu žinoti, kaip tu jautiesi, ir tai nesugadins mūsų santykių, jei pasakysi, kaip jautiesi“. Tai gali būti lengviau pasakyti nei padaryti, nes tai, ką jūsų vaikai norėtų pasakyti, gali būti sunku priimti. Stebėkite savo reakcijas, kad galėtumėte tinkamai ir jautriai reaguoti į vaikų išgyvenimus. Jeigu reaguojate nekantriai ar piktai, pradedate teisintis ir / ar kaltinti kitą iš tėvų, vadinasi, jums reikia paramos iš kitų suaugusiųjų (pvz., draugų ar specialistų). Vaikai konsultacijose dažnai atskleidžia, kad nesako tėvams kaip jaučiasi, nes bijo jų reakcijos arba bando apsaugoti juos. Jie nenori, kad tėvai dar labiau nusimintų / supyktų išgirdę, kad vaikai yra nuliūdę / pyksta dėl skyrybų, kai tėvai ir patys dėl to yra nepatenkinti. Tačiau ne vaikų darbas rūpintis, kad jų tėvai jaustųsi geriau, todėl neparodykite savo vaikams, kad jums yra liūdna / pikta išgirdus, kad jūsų vaikai turi nemalonių išgyvenimų. Be to, kantriai išklausant ir neskubant reaguoti, gali paaiškėti, kad vaiko uždarumo ar nutolimo priežastys yra kitos – santykiai su bendraamžiais, patyčios ar pan.

Kai kurie vaikai reaguoja įgyto savarankiškumo sumažėjimu (regresija) ir todėl jiems prireikia daugiau tėvų ir suaugusiųjų paramos situacijose, kuriose anksčiau jie galėjo elgtis savarankiškai. Taip gali nutikti ir dėl liūdesio, kurį vaikai išgyvena dėl skyrybų – liūdesys dažnai pasireiškia kartu su beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmu. Pavyzdžiui, gali vėl atsirasti sunkumų užmigti savo lovoje vienam, vėl prireikia tėvų pagalbos apsirengiant, atliekant mokyklines namų užduotis ar pan. Kantriai padėkite savo vaikams, kiekvienas iš jūsų skirkite savo vaikams daugiau dėmesio ir laiko, nepamirštant stiprinti jų savarankiškumo.

Kada sunerimti?

Jei pastebėjote, kad jūsų vaikai praranda susidomėjimą veikla, kuri jiems anksčiau patiko, arba nenori leisti laiko su draugais, skatinkite sugrįžti prie įprastų dalykų. Tai padeda greičiau prisitaikyti. Stebėkite vaiko elgesį. Jei po skyrybų praėjus keliems mėnesiams uždarumas, vengimas bendrauti, atsisakymas mėgstamos veiklos ar susitikti su draugais, nesusikaupimas, mokymosi sunkumai stiprėja ir prisitaikymas nepagerėja, o atsiranda dar ir papildomų sunkumų, tai gali būti ženklas, kad jūsų vaikams gali reikėti papildomos pagalbos. Kai kuriems vaikams dėl skyrybų, o ypač, kai prisideda papildomų problemų, tokių kaip bendraamžių atstūmimas ar patyčios, dažni tėvų konfliktai tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukiant vaikus, gali išsivystyti depresijos ar nerimo sutrikimai, kurie pasireiškia:

• Miego sutrikimais (sunkumas užmigti, dažni prabudimai, sunkumas atsikelti, mieguistumas dienos metu);
• Prasta koncentracija;
• Sunkumais mokykloje;
• Dažnais pykčio ar agresyvaus elgesio protrūkiais;
• Piktnaudžiavimu narkotikais ar alkoholiu;
• Savęs žalojimu, mėginimu žudytis ar valgymo sutrikimais.

Tokiais atvejais būtina kreiptis psichologo ar vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijai.