Vyrų santykis su skausmu

Parengė psichologas-psichoterapeutas Paulius Garmus

 

Deja, kaip pastebi Richard Reeves (2022) ir kiti vyriškumo krizę tyrinėjantys autoriai, vyrai blogiau mokosi, turi mažiau draugų, trumpiau gyvena, dažniau nusižudo, pasitraukia iš darbo rinkos, yra išmetami iš mokymo įstaigų, patenka į kalėjimus ir t.t. Maža to, jie dažniau įvykdo nužudymus, išprievartavimus, užpuolimus ir panašius nusikaltimus. Po šiais liūdnais ir tragiškais įvykiais slepiasi galybė skaudžių asmeninių istorijų, nepažintų jausmų ir neįgautų įgūdžių.

Lyčių stereotipai braška. Šiandien apie 45 % moterų JAV uždirba tiek pat arba daugiau nei jų partneriai, t. y. 3 kartus daugiau nei 1972 metais. Bene pagrindinė vyro kaip išlaikytojo funkcija nyksta. Namų ruošos darbai irgi panašėja. Dalgius keičia vejos robotai, o virtuvės kempinėles – indaplovės. Vyrams vis sunkiau apibrėžti savo vietą. Vyrai dažnai yra sutrikę dėl savo vaidmens šeimoje ar poroje ir kaip jį tinkamai atlikti. Autorė Carlyn Beccia tyrė vyrų paliktus savižudybės raštelius ir pastebėjo, kad du dažniausiai minimi žodžiai yra „bevertis” ir „nereikalingas”.

Nesiekiu skirstyti žmogaus savybes arba bruožus į moteriškus ir vyriškus. Laimei, žmonės ir jų lytiškumai yra labai įvairūs. Tačiau, vidutinio vyro ir vidutinės moters santykis su emociniu skausmu, gebėjimas parodyti pažeidžiamumą ir siekimas bei priėmimas pagalbos skiriasi. Gal tai keisis. Vidutinis vyras man labiau primena gyvūnus, kurių skeletas yra išorėje kaip sraigės ar krevetės. Iš pažiūros, tas kiautas yra atsparus, lengvai nepažeidžiamas. Bet už kiauto, kuris visgi gali lūžti, yra itin minkštas, itin pažeidžiamas ir neatsparus audinys. Vidutinės moters atveju pažeidžiamumas yra akivaizdesnis, bet visgi ta bendra emocinė sveikata taip lengvai nesubyra ir neištrykšta – ją laiko vidinis skeletas.

Santykinai psichoterapija pasinaudoja daugiau moterų nei vyrų. Giliai tūnanti baimė yra ta, kad psichoterapija ar apskritai kitokie jausmai nei pyktis sugadins tą išorinį kiautą. Liks tik nepakeliamas pažeidžiamumas. Gana dažnai girdžiu kaip vienas žmogus ragina kitą pradėti psichoterapiją. Dažnu atveju kyla gynyba, kuri atrodo kaip racionalus atsakas. „Kam laiką gaišinti”, „aš tuos pinigus rasiu kaip išleisti”, „paverkt aš ir į pagalvę galiu” ir panašiai. Psichoterapija yra išties brangi. Bet tokia stipri emocija dėl laiko ir pinigų nekyla perkant nenaudojamus daiktus arba dienomis žiūrint serialą…

Sekant šią skeletų metaforą toliau sakyčiau, kad psichoterapijos tikslas – ne panaikinti išorinį skeletą, bet sudaryti sąlygas stipriam vidiniam skeletui užaugti. Yra keletas  gyvūnų rūšių, kurie turi ir vidinį, ir išorinį skeletą. Pavyzdžiui, šarvuotis. Tai labai universalus ir prisitaikantis gyvūnas, kuris turi ir išorinę apsaugą, ir greitį, gebėjimą plaukti, šokinėti ir t.t. Mums reikia ir išorinės apsaugos – kiauto arba „skūros“, kaip kartais vadiname, – bet ir savasties pojūčio, vidinės stiprybės, lankstumo, laisvės ir erdvės pojūčio. Taip pat vidinio žinojimo, kad galiu turėti mintis ir jausmus, bet neprivalau susitapatinti su šiomis mintimis ir jausmais.

Psichoterapija yra vienas iš būdų šiai vidiniai stiprybei išsivystyti. Tačiau tam, kad pasinaudotume galima terapijos nauda, reikia rasti tą pirminį atsivėrimo impulsą ir drąsą iškišti galvą ir galūnes iš kiauto. Slėpimasis po darboholizmu, priklausomybėmis, įsiūčiu, stoicizmu ar atsiribojimu bent kažkiek atsitraukti. Kažkur turi būti pradžia, kai leisime savo vidiniam pasauliui būti bent kažkiek pamatytam. Pradžioje gale būti labai nepatogu atsiverti, gali norėtis  atmesti padrąsinimus, empatiją ar kito žmogaus jautrumą. Šiai pradžiai įvykus, gali mažėti gėda ir didėti smalsumas. Psichoterapijai įsibėgėjus savęs tyrinėjimas pradeda kelti susidomėjimą, bet pradžia dažnai būna sunkesnė.

 

Šaltinis:

• Reeves, R. (2022). Of Boys and Men: Why the Modern Male Is Struggling, Why It Matters, and What to Do About It. Bloomsbury Publishing.