Kai meilė tampa kontrole: kodėl kartais tėvams sunku paleisti?

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Santykis tarp tėvų ir vaikų yra sudėtingas ir besikeičiantis procesas, ypač pereinant iš vaikystės į paauglystę ir tolimesnį suaugusiųjų gyvenimą. Noras rūpintis, apsaugoti ir padėti savo vaikui yra universalus tėvų bruožas. Tačiau kai rūpestis tampa pernelyg didele kontrole, tai ne tik riboja vaiko savarankiškumą, bet ir gali turėti neigiamų pasekmių jo emocinei ir socialinei raidai. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl tėvams kartais sunku „paleisti“ savo vaikus ir ką reikėtų daryti, kad būtų palaikomas sveikas autonomijos ir taisyklių balansas.

Apie kontrolę

Tėvų rūpestis vaikais yra vienas natūraliausių žmogiškų impulsų. Noras apsaugoti, nukreipti ir padėti kyla iš meilės, tačiau kartais šis noras peržengia sveikos globos ribas ir tampa kontrole. Kontrolė, priešingai nei rūpestis, grindžiama ne pasitikėjimu, o baime – baime, kad vaikui nepasiseks, kad jis klys, patirs skausmą ar nutols. Ši riba dažnai būna subtili ir nepastebima, todėl daugelis tėvų net nepajunta, kada meilė virsta tėvų galios sutelkimu. Psichologiniu požiūriu, tėvų kontrolė apibūdinama kaip elgesys, kuriuo bandoma reguliuoti vaiko mintis, emocijas ar sprendimus taip, kad jie atitiktų tėvų lūkesčius [1]. Ji gali pasireikšti emocinėmis manipuliacijomis, kaltės jausmo stiprinimu ar net rūpesčio apribojimu kaip bausme [2]. Tokia kontrolė dažnai slopina paauglio autonomijos jausmą, savarankiškumą ir gebėjimą priimti sprendimus, o tai ypač svarbu brendimo laikotarpiu [3].  Priešingai, rūpestis yra palaikantis elgesys, kai tėvai reaguoja į vaiko poreikius ir ribas, bet nesiekia valdyti jo emocinių reakcijų ar pasirinkimų. Rūpestingas tėvas suteikia struktūrą ir saugumą, bet kartu pripažįsta, kad vaiko patirtis ir sprendimai priklauso tik jam pačiam [4].

Kodėl sunku paleisti?

Tėvams vaikų atsiskyrimo procesas neretai sukelia stiprius jausmus – nerimą, liūdesį ar net tapatybės krizę. Dalis šių emocijų kyla iš to, kad vaiko augimas reiškia ir tėvystės vaidmens pokytį: iš nuolatinio rūpesčio pereinama į stebėjimą iš šono, kuris reikalauja pasitikėjimo. Ši keitimasis nėra lengvas, ypač kai tėvystė ilgą laiką buvo pagrindinis tapatybės šaltinis – kai vaikas išeina, tarsi ištuštėja dalis kasdienybės [5].

Tėvų sunkumą paleisti dažnai lemia prisirišimo modeliai, susiformavę dar jų pačių vaikystėje. Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie patys augo patirdami nenuoseklų emocinį palaikymą, labiau bijo prarasti ryšį su vaikais ir dažniau naudoja psichologinę kontrolę kaip būdą išlaikyti artumą [6]. Tokiu atveju kontrolė tampa ne sąmoningu sprendimu, o gynybiniu mechanizmu, saugančiu nuo galimo nemalonaus praradimo jausmo. Be to, tėvystė neišvengiamai pažadina ir buvusias vaikystės patirtis. Jei žmogus augo aplinkoje, kurioje emociniai poreikiai buvo ignoruojami, o ryšys su tėvais priklausė nuo paklusnumo, šios patirtys gali būti nesąmoningai atkuriamos su savo vaikais [7]. Tėvai tokiu būdu tarsi mėgina apsaugoti vaiką nuo savo pačių patirtų išgyvenimų, bet kartu apriboja jo individualumą. Dar vienas svarbus veiksnys – šeimos sistemos struktūra. Kai tarp tėvų sutrinka jų kaip poros santykiai- vaikas neretai tampa emocinės pusiausvyros centru. Tokiu atveju jis užima vietą, kuri priklausytų partneriui- tampa „artumo šaltiniu“, „sąjungininku“ ar net „terapeutu“  vienam iš tėvų, kuris jaučiasi vienišas [8]. Tuomet poros įtampa nukreipiama per santykį su vaiku, kad būtų išvengta konflikto ar atstumo tarp suaugusiųjų [9]. Tokia dinamika sustiprina emocinę priklausomybę ir dar labiau apsunkina paleidimo procesą: vaiko augimas reiškia, kad šeimos sistema praranda vienintelį stabilų ryšį.

Kaip galiu padėti: sveikas paleidimas

Paleidimas tai meilės forma, kuri leidžia vaikui augti. Sveikas paleidimas prasideda nuo tėvų sąmoningumo – gebėjimo atpažinti savo jausmus, kai kyla noras kontroliuoti, ir paklausti savęs: ar tai apie mano vaiką, ar apie mano pačių baimę?  Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie geba reflektuoti savo vidines reakcijas ir atskirti savo poreikius nuo vaiko, sukuria saugesnį prisirišimą ir mažesnį psichologinės kontrolės lygį [10]. Kai kyla nerimas dėl vaiko pasirinkimų, vietoje kontrolės galima rinktis atvirą pokalbį: „Aš matau, kad nori pats spręsti, ir man dėl to neramu – bet noriu pasitikėti, kad tu gali.“ Tokie žodžiai sujungia meilę ir pasitikėjimą, o ne valdžią ir baimę. Emocinis sąmoningumas ne tik mažina tėvų stresą, bet ir moko vaiką, kad jausmus galima išgyventi – jų nereikia nei slopinti, nei tvarkyti kontroliuojant [11]. Taip pat, vienas iš būdų padėti vaikui augti – skatinti autonomiją; suteikti vaikui galimybę rinktis ir mokytis priimti sprendimus, net jei jie ne visada bus teisingi. Autonomijos kūrimas – tai tėvystės stilius, kuriame vaiko sprendimai gerbiami, bet kartu išlaikomas ryšys ir ribos. Pavyzdžiui: paaugliui nesiseka mokykloje. Vietoje bausmių atimant telefoną ar laisvalaikio laiką, autonomiją palaikantys tėvai galėtų situaciją spręsti šitaip : ,,Atrodo, kad tau sunku rasti motyvacijos. Suprantu, kad gali būti nusivylęs. Ar norėtum, kad kartu paieškotume, kas padėtų tau geriau susitvarkyti su šia situacija?”. Aiškios ribos – dar viena sveiko paleidimo sąlyga. Ribos nereiškia kontrolės; jos kuria struktūrą, kuri suteikia saugumo. Kai vaikas žino, kas yra priimtina, o kas ne, jam lengviau išbandyti savarankiškumą. Tyrimai rodo, kad tėvai, derinantys šilumą ir aiškias ribas augina vaikus, turinčius sveiką pasitikėjimą savimi, geresnę emocinę reguliaciją ir mažesnį polinkį į rizikingą elgesį [12]. Be to, tėvams svarbu atkurti savo santykius kaip porai – kaip dviem žmonėms, turintiems ryšį vienas su kitu. Šeimos terapijos teorijoje pabrėžiama, kad brandi šeima išlaiko aiškią poros posistemę, kurioje emociniai poreikiai tenkinami suaugusiųjų santykyje, o ne per ryšį su vaikais. Sveikas paleidimas reiškia ir savo poreikių patenkinimą – rūpinimąsi savo pomėgiais, santykiais, profesiniais ar kūrybiniais tikslais. Kai tėvai atranda savo gyvenimo kryptį, kontrolės poreikis mažėja natūraliai.

 

K V I E Č I A M E  Į  S E M I N A R Ą  tema: ,,Tėvystės ribos ir jungtys: kaip išlaikyti sveiką emocinį ryšį augant vaikui?”, kuris vyks 2026-02-26 d. 18 val., Šeimos santykių institute (adr. L. Zamenhofo g. 9, Kaunas). Seminarą ves gydytoja, vaikų-paauglių psichiatrijos rezidentė Enrika Davydovaitė. Registracija telefonu +37037750935 arba el. paštu pagalba@ssinstitut.lt

 

 

Šaltiniai:

1. Barber, B.K. (1996). Parental psychological control: Revisiting a neglected construct. Child Development, 67(6), 3296–3319.
2. Soenens, B, Vansteenkiste, M. (2010). Antecedents and outcomes of parental psychological control: A self-determination theory perspective. Developmental Psychology, 46(6), 1559–1576.
3. Scharf, M., Goldner, L. (2018). “If you really love me, you will do/be…”: Parental psychological control and its implications for children’s adjustment. Developmental Review, 49, 16-30.
4. Ryan, R.M, Deci, E.L. (2000). Self-Determination Theory and the facilitation of intrinsic motivation, social development, and well-being. Americal Psychologist, 55(1), 68–78.
5. Mitchell, B.A., Lovegreen, L.D. (2009). The Empty Nest Syndrome in Midlife Families: A Multimethod Exploration of Parental Gender Differences and Cultural Dynamics. Journal of Family Issues, 30(12), 1651-1670.
6. Brumariu, L.E., Kerns, K.A. (2010). Parent-child attachment and internalizing symptoms in childhood and adolescence: a review of empirical findings and future directions. Development and Psychopathology, 22(1), 177-203.
7. Main, M., Hesse, E. (1990). Parents’ unresolved traumatic experiences are related to infant disorganized attachment status: Is frightened and/or frightening parental behavior the linking mechanism? In M. T. Greenberg, D. Cicchetti, & E. M. Cummings (Eds.), Attachment in the preschool years: Theory, research, and intervention(pp. 161–182). The University of Chicago Press.
8. Minuchin, S. (1974). Families and Family Therapy. Cambridge, MA: Harvard University Press.
9. Luyten, P., Nijssens, L., Fonagy, P., Mayes, L. C. (2017). Parental Reflective Functioning: Theory, Research, and Clinical Applications. The Psychoanalytic Study of the Child, 70(1), 174–199.
10. Katznelson, H. (2014). Reflective functioning: A review. Clinical Psychology Review, 34(2), 107–117.
11. McKee, L.G., Parent, J., Zachary, C.R., Forehand, R. (2018). Mindful Parenting and Emotion Socialization Practices: Concurrent and Longitudinal Associations. Family Process, 57(3), 752-766.
12. Steinberg, L. (2011). We know some things: Parent–adolescent relationships in retrospect and prospect. Journal of Research on Adolescence, 11(1), 1–19.