Šeimos mediacija: svarbiausi dalykai gali būti išsaugoti tarpusavyje susitariant, bet ne kovojant
Šeimos santykių institute baigėsi net septyniolika dienų trukę šeimos mediacijos mokymai. Juos organizacijos darbuotojams vedė iš Italijos atvykę šeimos mediacijos specialistai bei Lietuvos teisininkas.
Mūsų šalyje kol kas retai girdimą mintį, jog konfliktiškai besiskiriančios šeimos su mediatoriaus pagalba galėtų pačios taikiai spręsti nesutarimus, siekiama įdiegti nacionaliniu lygmeniu. Tiesa, kaip ir kiekvienas ambicingas tikslas, šis sumanymas prasideda nuo pirmųjų žingsnių. Šiuo atveju – mokymosi iš šeimos mediacijoje jau daugiametę patirtį turinčių užsienio kolegų.
Mintimis apie pažintį su Lietuvoje tik gimstančia šeimos mediacijos tradicija, viltimis apie jos perspektyvas bei naudą šeimoms mielai sutiko pasidalinti mokymuose dalyvavusios ir jau mediacijas pradėjusios vesti ŠSI specialistės: socialinė darbuotoja Živilė Baronienė, psichologė Rasa Pietarienė ir projektų vadovė Živilė Kėrytė.
Kuo Jums buvo vertingi ir įsimintini šeimos mediacijos mokymai?
Rasa Pietarienė (toliau – R.P): Tai buvo bendras bandymas šeimos mediacijai rasti vietą Lietuvos psichosocialinių paslaugų sferoje, taip pat ją apsibrėžti. Šeimos mediacija nėra visiška naujiena Lietuvoje, nes taikomos mums jau žinomų teorijų žinios. Tačiau mediacijos atveju bandoma išgryninti, kokio pobūdžio yra konfliktas ir dėl kokių priežasčių jis kyla. Tarpininko pagalba siekiama, kad mediacijos metu žmonės patys rastų abiems šalims priimtiną sprendimą. Džiugu, kad randasi erdvė patiems žmonėms be teismo įsikišimo gebėti tartis, gilintis į savo emocijas.
Živilė Baronienė (toliau – Ž.B.): Šie kursai suteikė ne tik žinių, bet ir daugiau aiškumo: kurioms šeimoms mediacija tinkama, kurioms – ne. Juk pagalbos šeimai galimybių yra daug – psichologinės konsultacijos, šeimos psichoterapija, tėvystės įgūdžių ugdymo grupės, seminarai ir t.t.. Svarbu ir patiems mediatoriams aiškiai suvokti savo vietą ir vaidmenį teikiant pagalbą šeimai. Matydama, kaip šeimos mediacijos idėją noriai priima kitų su mumis bendradarbiaujančių institucijų atstovai (vaiko teisių apsaugos specialistai, teisininkai, kt.), suprantu, jog tai neužpildyta niša ir kad esamoje sistemoje šeimoms trūksta veiksmingos pagalbos. Pavieniai specialistai teikia šeimos mediacijos paslaugas, tačiau nėra vieningos pagalbos sistemos. Savo projektu mes ir siekiame sukurti bendradarbiavimo sistemą tarp įvairių šeimos ir vaiko gerovės srityje dirbančių institucijų. Tokia sistema prisidėtų prie kokybiškesnių paslaugų skyrybas išgyvenančioms šeimoms teikimo.
Živilė Kėrytė (toliau – Ž.K.): Šeimos mediacija yra nuolatiniame procese, ji vystosi, kinta. Malonu būti šiame gimimo etape, prisidėti prie raidos, taip pat patiems žmonėms siūlyti šeimos mediacijos paslaugas kaip taikų būdą sprendžiant tarpusavio ginčus. Galiausiai, džiugina, kad prisijungiame prie kitų Europos Sąjungos valstybių, kuriose ši paslauga jau įprasta.
Kuo šeimos mediacija skiriasi nuo kitų psichosocialinių paslaugų šeimai, pavyzdžiui, šeimos terapijos?
Ž.B. Šeimos mediacija – tai trumpalaikė į sprendimą orientuota pagalba. Mediacija gali būti taikoma esant labai skirtingoms aplinkybėms – kaimynų, darbo kolektyvų konfliktams. Kalbant konkrečiai apie šeimos mediaciją, ji yra naudinga ir reikalinga šeimoms, kuriose tėvai skiriasi ar yra jau išsiskyrę, tačiau nesutaria tam tikrais klausimais, dažniausiai vaikų išlaikymo, bendravimo su jais, jų auklėjimo.
Ž.K. Šeimos mediacija – tai konflikto sprendimas, bet šeimoje. O šeima nebūtinai yra tik vyras ir moteris, gali būti seneliai ar kiti konflikte dalyvaujantys asmenys. Žmonės kreipiasi su konkrečiu konfliktu, kuriam ieškoma taikaus sprendimo (t.y. neteisminiu keliu). Paprastai tai atvejai, kai ginčas tarp tėvų yra užsitęsęs, į juos dažnai įtraukiami vaikai, o į konflikto sprendimą būna jau įsitraukusios ir įvairios institucijos. Siekiant apsaugoti vaiko interesus kyla būtinybė padėti tėvams surasti abipusiškai priimtiną sprendimą.
R.P. Čia svarbu, kad žmonės išlaikytų savo interesus ir požiūrius, bet rastų būdą vieningai sutarti tam tikrais aspektais. Kadangi šeimos mediacijos paslaugos Lietuvoje nėra pakankamai prieinamos, tuomet tarpusavio konfliktus tėvai mėgina spręsti kitų institucijų pagalba. Konfliktas gilėja, nes šalys bando pasitelkti kuo daugiau jėgų. Kartais bylinėjimasis teismuose gali tęstis net dešimt metų. Šeimos mediacijos esmė – neeskaluoti konflikto, o padėti šalims ieškoti bendro sprendimo. Norima, kad žmonės vienas į kitą atsigręžtų ir su mediatoriaus pagalba patys išspręstų nesutarimus, kitoms institucijoms daugiau atliekant padedantį ir tarpininkaujantį vaidmenį. Tai kur kas trumpiau, pigiau ir kainuoja mažiau energijos.
Mediacijos mokymus vedė ir teisininkai. Kodėl šeimos mediatoriui svarbu išmanyti Lietuvos teisinę sistemą?
Ž.B. Šeimos, pradėjusios skyrybų procesą, neišvengiamai susiduria su teisine sistema, nes įteisinti skyrybas gali tik teismas. Tačiau iki skyrybų įteisinimo, tėvai, turintys nepilnamečių vaikų, privalo susitarti dėl jų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos po skyrybų. Būtent dėl šių klausimų dažnai kyla ginčai, kuriuos tėvai mėgina spręsti teisme. Taigi, atsieti mediaciją nuo teismų sistemos yra praktiškai neįmanoma. Šeimos mediacijos metu pasiektus susitarimus dėl vaikų gyvenamosios vietos ir/ar bendravimo tvarkos tėvai turi patvirtinti teisme. Todėl mediatoriui svarbu išmanyti įstatymus, susijusius su šeimos, vaiko ir žmogaus teisėmis, siekiant apsaugoti vaiko ir abiejų šalių (tėvų) interesus.
Kaip manote, ar šeimos mediacija sėkmingai prigis Lietuvoje?
R.P. Pirmiausia, labai svarbu išgryninti atvejus, kada šeimos mediacija yra taikytina. Šeimos mediatorius įvertina, kuriais atvejais ji galėtų veikti ir būti sėkminga. Juk kartais žmonėms pritrūksta tik žinojimo, kas yra už jų konflikto, nes konfliktas dažnai kyla tuomet, kai žmogus nori apginti kažką jam labai svarbaus ir brangaus. Tai nebūtinai turi materialią išraišką: kiekvienam iš mūsų svarbus saugumas, nepriklausomybė, savigarba, orumas. Tuomet einama į kovą. Mediatoriaus užduotis parodyti kitą kelią – kad svarbūs dalykai gali būti išsaugoti ne kovojant, bet drauge ieškant susitarimo.
Ž.B. Tyrimų duomenimis, lietuviai labiausiai pasitiki teismų sistema. O teisme, sprendžiant konfliktą, visuomet kažkuriai šaliai sprendimas yra mažiau palankus. Mūsų kultūroje žodis „tartis” turi nusižeminimo prasmę, nes atrodo, jei įrodei savo tiesą, tuomet nugalėjai. Bet jei laimi mama, tada pralaimi tėvas (ir atvirkščiai), o, tokiu atveju, vaikai tikrai pralaimi. Mediacija – vienas iš būdų mokytis susitarti, išsaugant tas pačias vertybes, dėl kurių taip kovojame, ir, svarbiausia, išsaugant vaiko interesus. Mūsų tikslas – skatinti teisėjus, kad jie, konfliktiškų skyrybų atvejais, ragintų šeimas naudotis šeimos mediacijos paslaugomis. Džiaugiamės, kad teisėjai į šią mintį žiūri palankiai.
R.P. Svarbu pabrėžti, kad teismai yra ne mažiau reikalingi ir būtini, nes yra atvejų, kai mediacija nėra pajėgi ar yra net neįmanoma. Teismas – ta instancija, kurioje sprendimas bet kokiu atveju priimamas, tik čia už tai atsakomybę prisiima trečioji šalis, o žmonės, nori to ar ne, turi susitaikyti su sprendimu. Mediacijoje patys žmonės yra atsakingi už savo konflikto sprendimą. Mediatorius gali tik padėti išsaugoti abiejų interesus, bet jis nepriima sprendimų.
Lietuvoje jau įteisinta teisminė mediacija. Kaip manote, kuo ji skiriasi nuo šeimos mediacijos?
R.P. Skiriasi keliais akcentais. Teisminė mediacija – tai ginčų sprendimo procedūra, kuri padeda šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams. Šeimos mediacijoje yra labai svarbi emocija, kuri valdo konfliktą, nes už jos slypi žmogaus asmeninis interesas, jo vertybės, jausmai, kurie skatina kovoti ar imtis veiksmų. Šeimos mediacijoje yra svarbios psichologinės žinios, o teisinės žinios yra tik papildančios.
Ž.B. Jei skyrybos nėra stipriai konfliktiškos, dažnai pakanka ir teisminės mediacijos. Bet kai konfliktas gilus ir kyla pirmiausia dėl psichologinių priežasčių, pažeisto saugumo ar orumo, įstatymo kalba tuo atveju nepadeda. Juk neįmanoma nutarti ir priversti, kad žmonės šių jausmų nejaustų.
Ž.K. Teisminė mediacija – tai aiškiai ant popieriaus parašytas susitarimas, neatsižvelgiant į tai, ką žmogus iš tiesų galvoja ar jaučia. O tai reiškia, kad jausmai gali pastūmėti link susitarimo sulaužymo. Šeimos mediacija padeda žmogui pirmiausiai pasiekti susitarimą savo viduje ir su juo sutikti. Kai yra vidinis ir išorinis susitarimo pripažinimas, jo laikytis yra lengviau.
Šeimos santykių institute jau teikiamos šeimos mediacijos paslaugos. Kokie pirmieji pastebėjimai: ar esame pribrendę mediacijai? Kaip žmonės ją priima?
R.P. Žmonės skirtingai priima šeimos mediaciją. Vieni ateina motyvuoti, sąmoningai suprasdami, kad būtina ieškoti sprendimo, bet patys nepajėgia tarpusavyje susitarti, todėl pasitelkia pagalbą iš šalies. Dalis tikisi, kad sprendimą už juos priims kiti. Pastarieji veikiausiai vėliau vis tiek kreipiasi į teismą.
Ž.B. Pastebiu tendenciją, kad dėl ilgai neišsprendžiamų konfliktų žmonės į šeimos mediaciją ateina apimti emocijų, nuoskaudų, nusivylimo, jaučiamas stiprus konflikto šalių netolygumas.
Ž.K. Mūsų visuomenės pribrendimo rodiklis – abiejų pusių savanoriškas atėjimas, kuris rodo, kad žmonės nori rasti sprendimą. Šeimos mediacija netaikoma tik vienai iš pusių, čia abi pusės privalo dalyvauti.
R.P. Mes privalome pasitikėti visuomenės branda. Kai yra plati alternatyvų pasiūla – teismas, mediacija, šeimos psichoterapija – ir žmonės aiškiai žino, ką kiekviena alternatyva gali pasiūlyti, tuomet jie patys gali rinktis. Žinoma, šeimos mediacija nebūtinai išspręs konfliktą, bet dalyvavimas joje atspindės žmonių pastangas savanoriškai išspręsti ginčą. Jei nepavyksta, yra kitos alternatyvos. Kai lieka tik vienas pasirinkimo variantas – jei konfliktuoju, tai einu į teismą, – tuomet apribojamos žmogaus galimybės veikti laisvai pasirenkant, lieka tik vykdyti teismo sprendimą. Čia tas pats kaip operaciją taikyti visiems sergantiesiems – vieniems ji būtina, kitiems reikia kitokio gydymo.
Mokymai yra projekto „Tėvų-vaikų santykių susvetimėjimo ankstyvas atpažinimas, prevencija ir intervencija: kompleksinis pagalbos modelis šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir/ar atsiskyrimą“ dalis. Projektą remia Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO programa Lietuvoje.