Kodėl šiandienos pasaulyje reikia kvalifikuoto šeimos psichoterapeuto?
Šiandienos pasaulyje žmogiškieji tarpasmeniniai santykiai yra provokuojami pakitusiomis laisvės ir priklausomumo proporcijomis, didesniu nei anksčiau individualumo bei saviraiškos skatinimu, dideliu informacijos srautu ir vis naujai apibrėžiama šeimos samprata. Nuolat besikeičianti šeimos institucija pareikalauja aiškių orientyrų ne tik iš šeimos narių, bet ir iš pagalbos šeimai teikėjų, kitu atveju abi šalys labai rizikuoja. Šeimos psichoterapeutas, išmanydamas apie šeimos gyvenimo dėsningumus ir jo sutrikimus, gali atsakingai ir kryptingai pritaikyti savo žinias bei įgūdžius psichoterapiniame darbe. Pradėkime nuo to, kas yra šeima.
Kas yra šeima?
Ar vaikui šeima yra jo mama, tėtis, broliai, seserys? O kai tėvai išsiskiria, ar šeima tampa mama, mamos draugas, tėtis, tėčio draugė, o broliais ir seserimis tie vaikai, kurie atėjo į šeimą su šiais naujais žmonėmis? O vienos lyties partneriai gali tapti šeima? Bandydami atsakyti į šiuos klausimus, suprantame, kaip painiai gali atrodyti šeimos santykiai tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Šeima – gyva sistema, kuri nuo pat susikūrimo vystosi, auga, bręsta, keičiasi. Šioje sistemoje pusiausvyros periodai kaitaliojasi su išėjimais iš pusiausvyros. Šeimos vystymasis vyksta etapais ir vis sunkėjančia tvarka.
Pirmas etapas prasideda, kai pora tampa šeima. Šeimą sukūrę žmonės, turi išspręsti daug uždavinių, tokių, kaip bendravimas su kiekvieno iš jų tėvais bei draugais, laisvalaikio leidimas ir darbų namų ūkyje pasiskirstymas, siekis finansiškai pasirūpinti šeima ir pan. Du žmonės pradeda kurti savo šeimos istoriją (naratyvą), kuri eis kaip gija per visą jų santuokos laikotarpį ir bus šeimą jungiantis veiksnys, o kartais virs trukdžiu. Meilė, kuri dažniausiai sujungia poras, yra nepajėgi išspręsti minėtų uždavinių. Tad meilės jausmas kasdien patiria išbandymus ir vien tik juo remiantis yra sunku toliau vystyti brandžius santykius. Kilusiems sunkumams spręsti reikia apmąstymo, žinių apie šeimos vystymąsi bei noro daryti žingsnius, kad šeima išliktų.
Antrą etapą šeima pasiekia, kai joje gimsta ir auga mažas vaikas. Tuomet keičiasi šeimos struktūra, suaugusiems šeimos nariams atsiranda daugiau vaidmenų: jie turi mokytis būti mama ir tėčiu, suformuoti naujus santykius su seneliais, dėdėmis ir tetomis, auklėmis, darželiais, vaikų gydytojais ir kt. Šiame etape poros sutrinka, nes tenka padalyti dėmesį vienas kitam ir vaikui, vėl reikia persiskirstyti atsakomybę už emocinę, finansinę šeimos gerovę. Moteris gali patirti sunkumų norėdama skirti pakankamai dėmesio vaikui ir vyrui, o vyras gali jaustis apleistas, matydamas savo žmoną didesnę laiko dalį besirūpinančią vaiku.
Pirmajam vaikui pradėjus lankyti mokyklą, prasideda dar vienas, trečiasis šeimos vystymosi etapas. Jame šeimos struktūra įgauna naujas prasmes: tėvams reikia gebėti organizuoti savo darbus ir laisvalaikį taip, kad galima būtų padėti vaikui saugiai pasiekti mokyklą ir būrelius, sekti jo mokslo rezultatus, rasti bendradarbiavimo su mokykla būdus. Vaikui tapus paaugliu, tėvams tenka peržiūrėti šeimos taisykles, paauglio draugystės ir paauglių subkultūra meta iššūkį ilgą laiką puoselėtoms šeimos vertybėms bei nusistovėjusioms tvarkoms.
Paskutinis etapas ateina vaikams užaugus ir palikus tėvų namus. „Ištuštėjusio lizdo“ fenomenas kelia daug sumaišties jausmuose. Žmonės, kurie kartu išgyveno 20-25 metus ir kurie vėl iš naujo turi atrasti tas jungiančias grandis santykyje vienas su kitu, susiduria su gana sunkia užduotimi: likti kartu ar ne. Kai kurie taip ir neranda jungiančių sričių, pradeda galvoti, kad jiems liko paskutinis šansas pabandyti užmegzti santykius su nauju žmogumi, sukurti kitokią santykių kokybę, nei turėjo iki tol. Kiti lieka kartu ir džiaugiasi iš naujo atrastu bendrumo jausmu.
Kas gali palydėti šeimą per visus jos vystymosi etapus ir netikėtas krizines situacijas?
Aukščiau minėti šeimos vystymosi etapai ir perėjimas nuo vieno prie kito pareikalauja tiek emocinių, tiek intelektualinių investicijų. Padidėjęs skyrybų skaičius, kitos netikėtos krizės šeimos gyvenime rodo, kad šeimai reikia tam tikro išorinio poveikio, kuris įgalintų šeimos narius įveikti krizes. Kas gali palydėti šeimą per visus jos vystymosi etapus bei netikėtas krizines situacijas? Vienu iš pagalbininkų šeimai įveikiant krizines situacijas gali tapti šeimos psichoterapeutas. Tuo labiau, kad peržvelgdami žmonijos istoriją, randame, kad šeimyninės problemos visuomet būdavo įvairių profesijų atstovų (dvasininkų, teisininkų, gydytojų) dėmesio centre. Pirmieji centrai , kurie konsultavo žmones santuokos klausimais, atsirado 1930 metais Amerikoje. Jų tikslas buvo konsultuoti sutuoktinius, populiarinti tokį konsultavimą ir sukurti profesinius standartus toje srityje. Šeimos terapija yra gana jauna psichoterapijos sritis, atsiradusi iš poreikio padėti vystyti žmonėms artimus asmeninius santykius šeimoje. Žinios, kad šeima yra svarbiausia asmenybės vystymosi aplinka, įgalina specialistą žvelgti plačiau ir dirbti su tarpasmeniniais santykiais šeimoje, neįsiveliant į šeimos konfliktus, išlaikant neutralumą, tuo būdu padedant visai šeimai. Pavyzdžiui, jei vaiko sutrikęs elgesys arba skundai apie skausmus yra tėvų tarpusavio konfliktų išdava, tuomet šeimos psichoterapeutas bus tuo specialistu, kuris taikydamas šeimos terapiją, padės ir vaikui.
Lietuvoje trūksta šeimos psichoterapeutų. Vis daugiau porų ir vis drąsiau ieško pagalbos ištikus krizei, todėl poreikis kvalifikuotų šeimos psichoterapeutų išlieka. Jau nuo 2013 metų balandžio mėnesio šeimos psichoterapeutus pradeda ruošti Šeimos santykių institutas bendradarbiaudamas su užsienio šalių partneriais. Kviečiame psichologus, visų specialybių gydytojus, socialinius darbuotojus, psichologijos ir socialinio darbo magistro studijų studentus, gydytojus rezidentus ir slaugytojus, turinčius aukštąjį universitetinį išsilavinimą mokytis tarptautinėje porų ir šeimos psichoterapijos programoje (trukmė – 4 metai). Programa yra patvirtinta Europos Šeimos Psichoterapijos Asociacijos taryboje (EFTA-TIC). Detalesnę informaciją rasite čia.