Kaip įveikti mitus apie globojamą vaiką?
Visuomenėje egzistuoja įvairūs mitai apie globą ir globėjus: „visi globojami vaikai turi sunkių sutrikimų“, „globojamas vaikas „atneša„ pinigų globėjams“, „kažin, ar įmanoma mylėti ne savo biologinį vaiką“ ir kiti. Mitus palaiko vyraujantis vaikų skirstymas į globojamus vaikus ir visus kitus vaikus. Pastebėta, kad į globą patekę vaikai dažniausiai savo šeimose yra patyrę nepriežiūrą, smurtą, todėl globėjų šeimoje, pradžioje elgiasi ramiai ir atsargiai, vėliau tampa užsidarę, nepaklusnūs, atmeta ir nuvertina globėjų pastangas suteikti jiems kuo geresnes sąlygas.
Kaip įveikti visuomenėje susiformavusius stereotipus? Pirmiausia reikėtų pasigilinti, kaip kyla globėjų ir globojamo vaiko tarpusavio santykių sunkumai. Prieš patekdami į globą šeimoje, šie vaikai yra patyrę nepakankamai tėvų rūpesčio, meilės, globos, todėl nepasitiki ir globėjais. Iš meilės trūkumo globojami vaikai pradeda „tikrinti“ globėjus darydami nusižengimus, nepaklusdami, provokuodami. Vaikų nepasitikėjimo suaugusiu ištakos yra giliai jų praeityje, t.y. jų ankstesniame gyvenime nebuvo pastovaus ir nuspėjamo mylinčio ir besirūpinančio asmens. Šios praeities aplinkybės tampa vaiko vidiniu įsitikinimu, kad jis iš prigimties yra nenusipelnęs meilės. Vaiko vidinis įsitikinimas atsispindi vaiko kasdieniame elgesyje: jis prieštarauja globėjams, netausoja daiktų, pameluoja, mažai kalba su globėjais ir pan. tarsi klausdamas: „ar tu mane mylėsi visokį?“. Vaiko elgesys kelia nerimą globėjams. Globėjai pradeda svarstyti, ar vaikas iš viso gali prisirišti, ar jie kaip globėjai yra geri ir kokios yra globojamo vaiko elgesio pokyčio perspektyvos. Atsiranda „užburtas ratas“: globėjai sunkiai randa tinkamus būdus, kaip reaguoti į vaiko elgesį ir tuomet vaiko elgesys tampa dar sudėtingesnis. Globėjų ir vaiko santykiuose ima trūkti susikalbėjimo ir tai kelia beviltiškumo jausmą globėjams. Jie galvoja, kad nesusitvarko su globa ir yra nepajėgūs globoti arba tiki, kad vaikas turi esminių ir sunkiai išsprendžiamų sutrikimų, trukdančių gyventi jų šeimoje. Tokioje situacijoje gana dažnas globėjų sprendimas – nutraukti globą. Nutrūkusi globa patvirtina vaiko nepasitikėjimą, kad jo gyvenime gali atsirasti mylinti šeima, kuri būtų pastovi bei rūpestinga. Jis ir toliau galvoja, kad yra nevertas meilės.
Globa ar įvaikinimas pats savaime nėra „laiminga pabaiga” biologinių tėvų globos netekusiems vaikams. Prieš pradėdami globos procesą būsimi globėjai mokosi globėjų ir įtėvių rengimo kursuose. Ten jie sužino, kad globa ar įvaikinimas yra procesas, kuriam reikia pasiruošti, kad vaikas atsineša į santykius lūkesčius, viltis, baimes ir elgesio modelius, susiformavusius su buvusiais rūpintojais. Globėjai į globą taip pat atsineša savo išskirtines viltis, fantazijas, norus, lūkesčius ir asmeninį pažeidžiamumą.
Globėjų-vaikų santykiai formuojasi pagal tai, ar vaikas tinka ar netinka globėjų išankstiniam nusistatymui ir pagal globėjų gebėjimą keisti tą nusistatymą atliepiant konkrečiam vaikui, jo poreikiams. Pradėjus globoti vaiką ir atsiradus pirmiesiems sunkumams, globėjams kyla daug ir įvairių jausmų: kaltė dėl suvokiamos nesėkmingos tėvystės (“jei aš būčiau geresnė globėja, tos problemos nesitęstų”), pyktis vaikui, kad šis neatsako į globėjų/įtėvių meilę (“jis yra nejautrus”, “jam nerūpi, kiek mes dėl jo stengiamės”), nerimą dėl vaiko įgimtų savybių (“gal jis paveldėjo savo tėvų psichinius sutrikimus?”), prieštaringi jausmai vaikui (“kartais aš labai myliu jį, o kartais noriu grąžinti atgal”), apgailestavimas dėl globos (“gal padariau klaidą nelaukdamas mažesnio vaiko arba kitos lyties”). Globėjai gana dažnai arba dramatizuoja situaciją, arba per mažai skiria dėmesio vaiko nerimo išraiškai, jo nuraminimui. Būna, kad jie nepastebi ženklų, kuriuos išskirtinai jiems siunčia vaikas. Pvz., 15 mėnesių mergaitė trumpam sunerimsta, kai globėja palieka kambarį ir nežymiai nusišypso, kai grįžta. Globėjos replika: ”ji net nepastebėjo, kad aš išėjau, ar ne?”. Neteisingai vertindami vaiko siunčiamus ženklus, globėjai ima taikyti įvairius auklėjimo būdus, kuriuos vaikas supranta kaip atstūmimą.
Mokymasis ir bendradarbiavimas su socialiniu darbuotoju, kuris prižiūri globos procesą yra kaip kertinis akmuo globos procese. Tai padeda globėjams tapti imlesniais vaiko pastangoms įgyti patikinimą, kad jis priimtas, suteikti vaikui nuraminimą. Specialistai pastebi, kad globėjai lengviau tvarkosi su globos keliamais iššūkiais, jei kuo anksčiau gauna palaikymą ir pagalbą.
Mitai sklaidosi, kai visuomenė įgyja vis daugiau žinių ir informacijos apie patį globos procesą, sunkumų, kuriuos patiria be tėvų globos likę vaikai, priežastis ir pobūdį, paslaugų prieinamumą kiekvienai globėjų šeimai.
Daugiau informacijos apie globą ir įvaikinimą Kauno rajono gyventojams: Vaiko gerovės centras „Gynia“, tel. 3 370 37 53 32 18, +370 650 52782, VšĮ Šeimos santykių institutas, tel. +370 37 750935
Parengė psichologė, psichodramos terapeutė Rasa Pietarienė