Sunki liga – iššūkis visai šeimai
Psichologė Agnė Garmuvienė
Gyvenimas kupinas netikėtumų ir iššūkių, kurių kartais išvengti neįmanoma. Tokiems iššūkiams priskiriama žinia apie sunkią ligą. Kaip išgyventi kilusius streso ir nerimo dėl ateities jausmus? Kaip išlikti stipriems, neprarasti tikėjimo, stiprinti bendravimo šeimoje įgūdžius, kurie sutelktų šeimos narius bendrystei?
Vieno šeimos nario sunki liga sukelia pokyčius įprastame šeimos gyvenime, dėl to visiems šeimos nariams kyla baimės, nerimo, neigimo, pykčio, nepasitenkinimo gyvenimu jausmai. Kai susergame, pasikeičia įprastas šeimos gyvenimas, keičiasi šeimos narių vaidmenys. Vaikai gali tapti sergančių tėvų arba brolių / seserų slaugytojais, tėvai daugiau dėmesio gali skirti sergančiajam šeimos nariui, pvz.: vaikui, sutuoktiniui ar seneliui, o dėl to gali nukentėti ryšys su kitais šeimos nariais. Suaugę šeimos nariai išgyvena daug iššūkių: kaip savo dėmesį paskirstyti vaikams, partneriui, namų buičiai ir gebėti įgyvendinti darbo planus. Šie iššūkiai dažnai veda į tarpusavio nesusikalbėjimą, jausmų atšalimą, padidintą nervingumą. Vaikai tuo metu patiria emocinius sunkumus dėl pasikeitimų įprastoje dienos rutinoje bei šeimos tarpusavio bendravime, todėl labai svarbu kalbėtis su vaikais apie tai, kas vyksta, jiems nemeluoti ir suprantamai paaiškinti, kodėl keičiasi įprastas gyvenimo ritmas.
Pabandykime apžvelgti keletą rekomendacijų, kaip padėti sau ir šeimos nariams susirgus sunkia liga.
Kaip padėti sau išgirdus sunkios ligos diagnozę?
Bendrauti. Kalbėjimas ir savo jausmų įvardinimas padeda mažinti vidinę emocinę įtampą. Susidūrę su sunkumais žmonės yra linkę užsisklęsti savyje, mažiau pasakoti apie savo jausmus ar patiriamus išgyvenimus. Išklausius sergančių pacientų patyrimus, norisi cituoti jų žodžius: “Sunkiausiomis akimirkomis labai svarbu išmokti išsakyti jausmus, patiriamą vidinį skausmą bei atrandant savo kelią į vidinę ramybę, pvz. bendraujant, stiprinant pasitikėjimą savimi, užsiimant kūryba, ieškant tikėjimo“. Šiuo teiginiu dažniau vadovaujasi žmonės, kurie patiria emocines kančias ir fizinius kūno nusilpimo iššūkius, sudėtingu gydymo laikotarpiu. Būtent bendravimas, savo jausmų išsakymas padeda greičiau suprasti save ir kas vyksta vidiniame pasaulyje. Sunkią akimirką svarbu rasti žmogų, kuriuo būtų galima pasitikėti, jam išsakyti visas slegiančias mintis: pvz.: “Man sunku kalbėtis su vaikais apie mirtį, aš bijau juos išgąsdinti”, “Aš nežinau, kaip savo tėvams pranešti apie man nustatytą ligą, vengiu bendravimo su jais, kas tik dar labiau didina vidinę įtampą”.
Tas žmogus gali būti šeimos narys, geriausias draugas, psichologas, psichoterapeutas ar dvasininkas.
Būti fiziškai aktyviam. Judėjimas – stiprina žmogaus imuninę sistemą, gerina kraujotaką, širdies darbo veiklą bei turi tiesioginės įtakos emocinei savijautai. Fizinio aktyvumo metu gaminami hormonai (endorfinai) atsakingi už mūsų gerą nuotaiką. Gera žmogaus emocinė būsena padeda mažinti patiriamus nerimo, baimės, pykčio jausmus. Dėl fizinio intensyvumo gydymosi laikotarpiu konsultuokitės su gydytojais, klauskite jų rekomendacijų.
Leisti laiką gamtoje. Grynas oras, vandens telkinys, miškas, pieva, gamta yra greta žmogaus. Buvimas gamtoje padeda atsipalaiduoti, užsimiršti ir negalvoti apie slegiančius dalykus.
Užsiimti mėgiama veikla. Užsiėmimas mėgiama veikla, pvz., fotografija, sodininkyste, rankdarbiais, piešimu, dainavimu ir t.t., kelia savivertę, sukuria geras emocijas, leidžia patirti savirealizacijos ir savęs įprasminimo jausmus, kurie suteikia ramybės. Pabandykite prisiminti pamirštus pomėgius ir juos atgaivinti. Gydymosi laikotarpis gali būti geras metas įgyvendinti savo svajones įvairių veiklų srityje.
Pasitelkti tikėjimą. Tikėjimas, nesvarbu į ką, turi įtakos sveikimo procesams. Tyrimų duomenys rodo, kad tikintis žmogus lengviau pereina ligos gydymo procesus, lengviau išsako mintis, pasitiki savimi, savo artimaisiais, gydytojais, o tai padeda greičiau ir lengviau sveikti.
Kaip prisitaikyti šeimai susirgus vienam iš šeimos narių?
Bendrauti su sergančiuoju. Ligos atveju kaip niekada yra svarbu kuo atviriau kalbėtis su sergančiuoju. Reikia ieškoti savyje drąsos išsakyti, kaip jaučiamės dėl artimojo ligos, nes tai padeda sergančiajam geriau suprasti jūsų emocijas, veiksmus ir palengvina tarpusavio susikalbėjimą. Atvirai įvardinkite savo emocijas, pvz.: “Aš jaučiu nerimą dėl tavo sveikatos, nes nežinau, kaip tavo kūnas reaguos į gydymą”, “Man sunku kai su manimi nekalbi ir neišsakai, ko tau reikia, nes noriu tau padėti tuo, kuo galiu“, “Man baisu kalbėti apie netektį, bet anksčiau ar vėliau tai yra neišvengiama visiems, ar nori su manimi apie tai pakalbėti?”. Klauskite, kaip jaučiasi sergantysis. Savo klausimais ir kalbėjimu neturime sukelti kaltės jausmo ligoniui, t.y. neturime rodyti, kad mums yra labai sunku prisitaikyti prie ligos keliamų iššūkių. Tik išsakydami ir pasidalindami, kaip jaučiamės sunkiu momentu, atrandame galimybę išgirsti kitą, taip pat geriau suprasti kito jausmus bei padėti vienas kitam. Svarbu nepamiršti humoro ir geros nuotaikos palaikymo. Šypsena gydo ir padeda mažinti patiriamą nerimą bei įtampą.
Suteikti visapusišką pagalbą sergančiajam. Artimieji turi stengtis sudaryti sąlygas besigydančiajam, kuo daugiau ilsėtis, perimdami buities darbus, taip pat stengtis kurti jaukią emocinę atmosferą namuose, sudaryti sąlygas užsiimti mėgiama veikla bei kartu su sergančiuoju ieškoti būdų, kurie palengvintų gydymo laikotarpį.
Sveikata ir šeima – tai didžiausias turtas gyvenime. Turėdami bendrus tikslus, tikėjimą ir vienybę, galime pasiekti pilnatvę ir įveikti didžiausius sunkumus. Nepamirškime, kad gyvenimo iššūkiai žmonėms padeda atrasti tikrąsias gyvenimo vertybes.