Apie poros gyvenimo iššūkius
Poros tarpusavio santykiai nuolat gali svyruoti dėl įvairiausių bendro gyvenimo iššūkių: bendravimo ir tarpusavio supratimo, seksualumo, norų / troškimų suderinimo, problemų ir konfliktų (ne)sprendimo. Partneriams nuolat kyla klausimai, ką daryti, jei kito įpročiai tiesiog „varo iš proto“, arba kaip išlaikyti gerą savijautą, kai negali pakeisti vienas kito? Porų ir šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė pastebi, kad partneriai vienas iš kito dabartiniais laikais tikisi gana daug – partneris bus ir geriausias draugas, ir meilužis, ir guodėjas / psichoterapeutas, ir vaikų priežiūros bei namų tvarkymo bendradarbis.
Kas padeda išvengti nesutarimų poroje?
Atitikti šių dienų lūkesčius poroms nėra lengva. Susiduriama su gausybe prisiimtų ir / ar priskirtų vaidmenų, kuriems atitikti ir išpildyti partneriai turi pasikliauti vienas kitu ir pirmiausia susikurti tam tikras ribas ir tvarką. Pavyzdžiui, atskirti ryto, dienos ir vakaro, darbo savaitės ir savaitgalio laiką, darbo ir poilsio laiką, šeimos ir asmeninį laiką, į užduotis orientuotą laiką ir akimirkas, kurios skirtos apmąstymams. Laiko skirstymas padeda nuspėti ir planuoti kasdienį gyvenimą, pavyzdžiui, kai partneriams yra aišku, kad bus pietaujama, jie paruošia valgymui skirtą erdvę, padeda lėkštes, įrankius. Rutina kuria struktūrą, kuri suteikia tam tikrą tvarkos jausmą gyvenime. Esamu karantino laikotarpiu, kuomet daugelis dirba nuotoliniu būdu, rutina yra būtina – ji padeda atskirti darbo ir poilsio laiką bei sumažinti tarpusavio nesutarimus tarp partnerių.
Kai trūksta rutinos ir aiškaus pasiskirstymo darbais, tuomet vienas iš partnerių imasi daugiau atsakomybės ir atlieka daugelį namų ūkio darbų, o kitas jo darbą laiko savaime suprantamu dalyku. Tokia rutina, pavyzdžiui, porai baigus darbą, vienas ilsisi ar sportuoja, o kitas tvarko namus, skalbia, gamina vakarienę, tikrina vaikų pamokas, plauna indus, migdo vaikus, nekelia problemų iki nuolat besirūpinantis namais partneris nepamato tokio pasiskirstymo darbais naujoje šviesoje.
Kas padeda sukurti rutiną?
Poroms dažnai tenka spręsti pasiskirstymo kasdienėmis pareigomis klausimą. Jam / jai mėginant spręsti šį klausimą kito reakcijos gali būti skirtingos. Vienu atveju partneris gali dėmesingai išklausyti ir reaguoti supratingai: „Man buvo svarbu tai išgirsti, tikrai gali man pasakyti. Aš niekada nežinojau, nesupratau, nemaniau, kad tau sunku. Aš tai labai vertinu. Aš suprantu, kaip blogai elgiausi, kad leidau tau viską vienam / vienai padaryti “. Ir tai tik sustiprina poros tarpusavio supratimą, o kartu ir santykius.
Tačiau gali būti ir gynybinė bei kaltinanti reakcija: „Tu skundiesi, tai gal tu nori, kad aš pasakyčiau tau, kiek aš nuveikiau? Aš tiesiog dirbau, o po darbo aš tiesiog skalbiau! Aš tiesiog išvaliau kriaukles! Jūs tiesiog gyventumėte šiukšlyne, jei aš netvarkyčiau! Ko tu dar nori?”. Jei į partnerio mėginimą perskirstyti kasdienes pareigas reaguojama tokiu būdu, tuomet sprendimo pasiekti nepavyksta. Taip mėginančios spręsti klausimus poros dažniausiai įstringa ilguose ginčuose, plečia spręstinų klausimų skaičių, o neretai įžeidinėdami ar žemindami mėgina pakirsti vienas kito autoritetą. Tokie ginčai neretai baigiasi stiprėjančiu partnerių nusivylimo vienas kitu ir nepasitenkinimo santykiais jausmais.
Partnerių gebėjimas be kaltinimų išsakyti savo norus, mokėjimas išklausyti vienas kitą ir supratingumas padeda spręsti tarpusavio nesutarimus ir kartu sukurti rutiną, kurioje nei vienas iš partnerių nejaustų nelygybės. Žinoma, absoliučios lygybės siekti nėra būtina. Pavyzdžiui, vienam gali patikti gaminti valgį, o kitas to nemėgsta. Nebūtina tada primygtinai reikalauti iš kito, kad gamintų valgį, nes gali ir kitaip prisidėti – padengti stalą, padėti sutvarkyti virtuvę po pietų ir pan. Svarbiausia yra tartis ir rasti abiem priimtinus sprendimus dalijantis namų priežiūros darbais.
Kas padeda porai spręsti tarpusavio nesutarimus?
Nesutarimų ir konfliktų yra kiekvienos poros gyvenime. Tarpusavio ginčų sprendimo esmė yra kokiu būdu jie sprendžiami – mėginant susitarti ar priešiškai kovojant. Poroms spręsti ginčytinus klausimus gali padėti keletas tarpusavio susitarimų, kaip išsakyti savo ir priimti kito nuomonę.
Jei norima išspręsti ginčytiną klausimą, geriausia pradėti nuo teigiamų dalykų, pripažįstant, kad vertinama tai, ką jis / ji daro, o tik po to kalbėti apie tai, kas nepadaryta. Teigiama pradžia padeda sumažinti kito partnerio priešiškumą ir gynybiškumą.
Svarbi ir kito partnerio pozicija – nors gali atrodyti, kad išsakantis nepasitenkinimą partneris yra ne visai teisus ir tai gali suerzinti, tačiau geriau sau pripažinti: „Na taip, tikrai nepagalvojau / pamiršau – kaip dabar galiu išspręsti?“ arba „Ko gero turiu pripažinti, kad elgiausi gana nesąžiningai.”
Konsultacijose poros dažnai išsako, kad iškilus ginčytinam klausimui dažnai įsivelia į ilgus barnius, nes nuolat prisimenamos praeities nuoskaudos ir klaidos. Sprendžiant ginčytiną klausimą svarbu, kad partneriai susitelktų ties vienu klausimu ir nekalbėtų apie penkis skirtingus dalykus, kurie jau buvo kažkada praeityje. Reikia laikytis vieno dalyko, kuris tuo metu yra svarbus ar nepatinka.
Sprendžiant ginčą poroje svarbus kiekvieno iš partnerių gebėjimas atpažinti, valdyti ir tinkamai reikšti savo jausmus. Partneriai turėtų ne tik reikšti nepasitenkinimą ar priekaištauti, bet ir aiškiai išsakyti savo jausmus ir pasakyti, ko tikimasi vienas iš kito. Pavyzdžiui, galima savo partneriui pasakyti: „Aš labai norėjau, kad tu tai padarytum. Aš tavim pasitikėjau, todėl labai pykstu, kad netesėjai žodžio. Ar galime susitarti, kad tai padarysi šiandien iki vakarienės“.
Norint pasiskirstyti namų pareigomis, galima pokalbį pradėti taip: „Aš žinau, kad mes abu turime daug darbų ir įsipareigojimų, kuriuos turime atlikti. Ar galime susitarti ir pasidalyti vaidmenis namuose? Aš nesitikiu, kad viskas bus po lygiai, bet tikiuosi, kad abu jausimės geriau, kai daugmaž teisingai pasiskirstysime darbais“.
Kaip stresas veikia poros santykius?
Visos poros patiria stresą. Stresas gali kilti dėl įvairiausių priežasčių – problemos darbe, šeimoje ar santykiuose su giminaičiais ir / ar draugais. Stresas taip pat gali kilti dėl tarpusavio santykių sunkumų, tokių kaip artumo trūkumas, ginčų (ne) sprendimas, norų ar poreikių skirtumas.
Stresas gali pakenkti poros santykiams. Patiriantys stresą žmonės neretai užsidaro savyje, todėl partneriams sunku suprasti, ką jie išgyvena, ir suteikti paramą.
Nevaldomas stresas gali sukelti neigiamą ciklą, kai partneriai „pagauna“ vienas kito stresą. Stresas yra užkrečiamas – kai vienas iš partnerių patiria stresą, kitas irgi išgyvena stresą. Tuomet spręsti ginčus ar konfliktus yra daug sunkiau. Tarkim, ginčo metu abu partneriai yra šiek tiek suirzę, bet valdosi ir gali spręsti ginčą. Kai partneriai „pagauna“ vienas kito stresą ginčo metu, jų susierzinimas stiprėja ir gali virsti sunkiai valdomu pykčiu. Užvaldžius stresui ir stipriems jausmams, partneriams sudėtinga išspręsti pagrindinę problemą, dėl kurios ir prasidėjo ginčas, nes tuo metu partneriai „įstringa“ ir vienas apie kitą pasako tokių dalykų, kurių nebūtų sakoma nusiraminus ir suvaldžius emocijas.
Ką dar galima padaryti, kad tarpusavio ginčai ne griautų, bet pagerintų santykius?
Pripažinti, kad problemos ir konfliktai yra natūrali jų gyvenimo dalis, todėl abu ir turi juos spręsti. Iškilus sunkumams apimtos streso poros neretai pamiršta savo bendrystę ir atsisuka vienas prieš kitą. Tačiau problema yra bendra. Užuot kovojus vienas su kitu ar kaltinus „kuris čia padarė blogiau“, pora tiesiog turėtų pereiti iš „aš ir tu“ pozicijos į „mes“ poziciją. Sprendžiant ginčą pora turi kartu kelti klausimus „Kaip ši problema veikia mus? Ko šiuo metu reikia mums?“, nes šie klausimai skatina galvoti apie tarpusavio santykius ir kaip juos išsaugoti. Partneriai, kurie pagalvoja apie ginčo pasekmes santykiams, dažniausiai renkasi susitarimo siekiančią konflikto sprendimo taktiką ir imasi tam tikrų veiksmų, padedančių saugoti tarpusavio santykius, pavyzdžiui, kalbama švelnesniu tonu, atidžiau klausoma, ką sako kitas, ieškoma bendro sprendimo ir pan. Kai pora ginčo metu gali ne tik ginti savo asmeninius interesus, bet ir pasirūpinti tarpusavio santykiais, tuomet net ištikus didžiausiems sunkumams atsiranda vilties ir bendrystės jausmas.
Porų ir šeimos psichoterapeutę Romą Šerkšnienę kalbino viena iš socialinės kampanijos „Mokomės bendrauti. Būkime dėmesingi savo ir kito jausmams!” iniciatorių Živilė Kėrytė.