Kurį kelią rinktis?
Sociologė, mediatorė Živilė Kėrytė
„Vieną kartą Alisa priėjo išsišakojusį kelią, o medyje pamatė tupintį Češyro katiną. Mergaitė jo paklausė:
– Kuriuo keliu man eiti?
– O kur tu nori nueiti? – toks buvo katino atsakymas.
– Aš nežinau, – pasakė Alisa.
– Tada nėra jokio skirtumo, – pasakė katinas“.
Ištrauka iš Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“
Iššūkiai gyvenime dažniausiai kyla klausimų forma. Ir visi juos žino. Jie nėra naujiena. Mes nuolat savęs klausiame (arba tėvai mūsų klausia): Kur mokysiesi? Ką nori veikti ateityje? Ką veiki šioje žemėje? Kuo skiriesi nuo kitų? Kodėl taip dažnai tavo mintys skiriasi nuo kitų? Kodėl taip sunku suprasti, ko nori gyvenime? Kiekvienam pažįstami šie klausimai. Tikriausiai žinome ir atsakymus. Iš tiesų yra tik vienas atsakymas: pasaulyje niekada nebuvo tokio paties kaip tu žmogaus ir niekada nebus. Ir tu privalai duoti pasauliui kažką, ko jam reikia iš tavęs, nesvarbu, ką tu galvotum apie save, kiek nereikšmingu ar mažu lyginant su didžiais dalykais pasaulyje tu jaustumeis. Tu gimei, tu esi tam, kad savo laiku, būdamas tokio būdo, tokio sudėjimo, tokių sugebėjimų, kokius turi, pasitarnautum žmonijai. Nes kažkam tavęs reikia. Kažkieno gyvenimas yra ir bus geresnis, nes jame atsiradai tu. Gal net daugelio gyvenimai bus geresni. Ir ne taip jau svarbu, kokią profesiją pasirinksi (gydytojo, mokytojo, staliaus, kosmetologo ar kitą), nesvarbu, ar ir, kiek turėsi vaikų. Pasaulio tęstinumui reikia visų šių profesijų (ir daug kitų), visų minčių ir idėjų, visos energijos, meilės, vaikų. Pasaulio tęstinumui reikia kiekvieno žmogaus indėlio.
Gyvenimo tikslai – tai ne tik mėgstamas darbas, karjera, draugai, mylimas žmogus ar vaikų skaičius. Ne mažiau svarbu, kokiu žmogumi siekiu tapti. Ar noriu būti žmogus, kuris siekia geriausio, ką leidžia pasiekti jo turimi gabumai, atkaklumas? O gal ir nenoriu? Jei esu iš tų, kuris nori pasiekti geriausio, ką galima pasiekti gyvenime, turėčiau svajoti, norėti, tikėtis ir turėti didelių siekių. Daugelio žmonių svajonės ir siekiai yra dideli. Tačiau ne vienas iš jų „apkarpo“ savo svajones ir troškimus, manydami, kad reikia visuomet įvertinti savo realias galimybes: „Aš norėčiau turėti tokį darbą, bet aš niekada jo negausiu; norėčiau gyventi tokiame name, bet niekad tokio neįpirksiu; norėčiau turėti gražius santykius, bet man nepavyks rasti tokio žmogaus.“ Šios ir panašios mintys sumažina siekius, o kai siekiai sumažėja pusiau, tuomet ir pastangų perpus mažiau dedama. Turbūt, išvada aiški – kuo daugiau svajonių, tuo daugiau pastangų ir tuo didesnė tikimybė svajonėms išsipildyti.
Žinoma, suprasti, ko nori iš savo gyvenimo, kuriuo keliu eiti, pamatyti aiškią savo gyvenimo viziją nėra lengva. Žmonės daug apie tokius dalykus kalba. Daug kas (tėvai, mokytojai, įvairūs ekspertai) sako, kad būtina turėti tikslą gyvenime. Bet retas kuris pasako, kiek daug pastangų reikia įdėti, kad apsibrėžtum savo tikslus. Rasti savo svajonių darbą, savo pašaukimą gyvenime, sukurti artimą patikimą meilės santykį yra sunku. Tam reikia svajonių, ryžto, įgūdžių ir atkaklumo.
Neretai, sustoję tikslų pasirinkimo kryžkelėje, jauni žmonės išsigąsta, pasimeta ir mėgina grįžti į „saugų tėvų glėbį”, palikdami jiems nuspręsti, kokias studijas ar profesiją rinktis, kurioje mokslo institucijoje jų siekti ir pan.. Tėvų patarimai naudingi, tačiau sprendimus patartina rinktis patiems. Ir nėra taip svarbu, kad pradinis pasirinkimas galbūt ir nebuvo geriausias. Tačiau jį priėmiau aš pats/-i. Vadinasi, aš pats/-i priimsiu ir kitus svarbiausius sprendimus savo gyvenime – tapsiu savarankiškas, laisvas žmogus, galintis rinktis.
Tačiau žmogus turi ne tik numatyti ir planuoti savo elgesį, bet jį reguliuoti ir motyvuoti. Galima turėti daug gražių lūkesčių, bet nedėti nė menkiausių pastangų jiems įgyvendinti. Tapimas suaugusiuoju tai laipsniškas procesas vedantis link savarankiškumo ir mokymosi būti atsakingam už savo veiksmus, savo pasirinkimus, vertybių išsaugojimą, savo ir kitų priėmimą bei ribų bendraujant su kitais nustatymą. Buvimas suaugusiuoju yra kartu ir našta bei didelė atsakomybė, nes kartais, kai kurie gyvenimo įvykiai ir priimami sprendimai gali stipriai mus erzinti.
Ir vis dėlto išgyvenus šį tapimo suaugusiuoju procesą – viskas atrodo įmanoma.
Naudota literatūra: Arnett, J. J. (2015). Emerging Adulthood.