Kaip keičiasi santykiai su tėvais / globėjais, vaikams suaugus?
Sociologė, mediatorė Živilė Kėrytė
„Kai man buvo 14 metų“ – Markas Tvenas pastebėjo, „mano tėvas buvo toks neišmintingas, kad man sunkiai sekėsi būti šalia jo. Bet kai man suėjo 21-eri, aš buvau nustebęs, kiek jis daug išmoko per septynerius metus.“ Nors ši frazė buvo parašyta daugiau nei prieš šimtmetį, tai puikiai iliustruoja, kaip keičiasi santykiai su tėvais, kuomet esi paauglys, ir kuomet tampi suaugusiuoju. Paauglystėje tarpusavio konfliktai su tėvais yra dažnesni ir intensyvesni, dažnai tėvus vertiname kaip neišmintingus ir blogai atliekančius savo kaip mamos / tėvo pareigas. Tačiau suaugę savo tėvus pamatome iš kitos pusės, pradedame juos vertinti kaip atskiras asmenybes, o ne tik kaip tėvus. Išties Marko Tveno pajuokavimas, kad jo tėvas daug išmoko yra teisingas ta prasme, kad tėvai, iš tikrųjų, pasikeičia, kai jų vaikai baigia mokyklą ir tampa suaugę. Ne tik vaikai tapę suaugusiaisiais savo tėvus mato kaip asmenybes, bet ir tėvai savo vaikus pradeda matyti kaip asmenybes, ne tik kaip savo vaikus. Kintantis abiejų pusių, tiek tėvų, tiek vaikų, suvokimas leidžia konstruoti naujus lygiaverčius tarpusavio santykius.
Dabartiniai jauni žmonės palaiko dažnesnį ir artimesnį ryšį su savo tėvais, nei jų tėvai palaikydavo su savaisiais. Naujausios technologinės galimybės leidžia pigiau ir lengviau susisiekti su tėvais. Tačiau dažnesnis bendravimas su tėvais vyksta ne tik dėl padidėjusių galimybių, tai atspindi artimesnius bei darnesnius tėvų ir vaikų tarpusavio santykius. Kai kurių autorių nuomone tėvų ir suaugusių vaikų artimesni santykiai stiprina šeimą ir padeda išgyventi sudėtingame pasaulyje. Kita vertus, ir tėvai, kurie tiek daug metų rūpinosi vaikais, nori, kad jų vaikams sektųsi, o padėdami jiems patys įprasmina gyvenimą ir geriau jaučiasi.
Nors tarpusavio santykiai tarp tėvų ir suaugusiais tampančių vaikų gali būti vertinami pozityviais, tačiau šeimos santykiai yra daug sudėtingesni ir turi savų iššūkių. Nustatyta, kad suaugę vaikai neretai patiria sunkumų dėl aktyvaus tėvų noro ir toliau dalyvauti jų gyvenime, nuolatinio klausinėjimo apie asmeninį gyvenimą ar darbą, patarimų siūlymo. Dauguma tyrimų parodė, kad jaunuoliai, gyvenantys atskirai nuo tėvų, yra artimesni su savo tėvais ir mažiau jaučia negatyvius jausmus jiems už jaunuolius, kurie pasiliko gyventi tėvų namuose. Panašiai ir tėvai savo santykius su suaugusiais vaikais, kurie išsikraustė iš tėvų namų, vertina kaip pozityvesnius lyginant su tėvais, kurių suaugę vaikai liko gyventi tėvų namuose.
Keturios pagrindinės tėvų ir suaugusių vaikų konfliktų temos yra: pinigai (42 proc.), atsakomybės neprisiėmimas (37 proc.), mokymosi / darbo progresas (34 proc.).
Kartais vaikai, tapę suaugusiais, nustemba atradę, kad jų tarpusavio ryšys su tėvais gali būti toks stiprus. Kol gyveno kartu su tėvais kasdienį gyvenimą, jie apie tai daug negalvojo. Dažnai, tik palikdami tėvų namus, jaunuoliai supranta, kiek daug jų gyvenime reiškia ir kokie svarbų yra jų tėvai.
Dažniausios tėvų klaidos, bendraujant su suaugusiais vaikais:
- Tėvai daugiau kalba nei klausosi. Tai dažna tarpusavio konfliktų priežastis. Tėvams reikėtų dvigubai daugiau klausytis negu patiems kalbėti. Kodėl? Suaugę vaikai norėtų daug ką pasakyti tėvams, tačiau dažnai tik klausosi, ką tėvai po ilgo nesimatymo ar nekalbėjimo su vaikais nori pasakyti. Tėvai, kita vertus, skundžiasi, kad suaugę vaikai su jais per mažai bendrauja. Kaip susiklosto tokia situacija? Kai kurie tėvai greitai nori „išspręsti vaikų problemas” (kaip tai darydavo, kol jie buvo maži), todėl pradeda pamokslauti arba siūlyti patarimus (kurių suaugusiam vaikui nereikia); kiti – pernelyg jautriai ir per stipriai reaguoja į vaiko pasakojimą (kai vaikui dažniausiai pakanka tik išklausymo be jokių komentarų).
- Neigiamos pranašystės. Pranašystės ne veltui ir vadinamos pranašystėmis, nes tikima, kad jos išsipildo. Tėvams bendraujant su suaugusiais vaikais reikėtų vengti pranašysčių, kurių išsipildymo jie nenorėtų. Matydami ir įžvelgdami tik neigiamą savo suaugusio vaiko gyvenimo scenarijų, nuolat jį kritikuodami, tėvai paskatina jį koncentruotis tik į tai, kas jam nesiseka ar nemalonu. Dažnai žmonės ir patys žino, ką jie ne taip pasakė ar kaip ne taip pasielgė, todėl pastebėdami teigiamą jo elgesį ar pagirdami jį už tai, priešingai, tėvai padrąsintų vaikus tapti savarankiškesniais savo gyvenime ir imtis atsakomybės.
- Kariauti / kovoti, kai to visai nereikia. Žinoma, yra situacijų, kada tėvai turi griežtai nustatyti taisykles ir ribas, nesvarbu, kokį karą tarpusavyje tai gali sukelti. Tačiau kartais tėvai persistengia ir turėtų susimąstyti, ar, pavyzdžiui, Kalėdų, Velykų šventimas kiekvienais metais tėvų namuose yra toks svarbus? Svarbu, kad tėvai, bendraudami su suaugusiais vaikais, paliktų erdvės diskusijoms ir kompromisams, kas padėtų sumažinti konfliktų skaičių ir intensyvumą. Išmokti atpažinti, valdyti ir tinkamai reikšti savo emocijas bei taikiai susitarti (bendradarbiauti ieškant sprendimo) yra labai svarbūs įgūdžiai abiem pusėms. Suaugusių vaikų tėvai turi priimti savo vaikų skirtumus, dalintis savo patirtimi (nekritikuojant jų pasirinkimo), išklausyti neteisiant, nustatyti ribas (ribos išlieka, kad ir kaip iš pradžių būtų nepatogu!).