Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Naujienos   /  Apie mediaciją: kaip sunkumas gali tapti galimybe?

Apie mediaciją: kaip sunkumas gali tapti galimybe?

Mediatorė, sociologė, dr. Živilė Kėrytė

 

Prieš vienerius metus (nuo 2020 m. sausio mėn.), kai mediacija tapo privaloma sprendžiant šeimos ginčus, mediatoriaus veikla Lietuvoje tapo dar daugiau žinoma ir vis plačiau diskutuojama tema visuomenėje. Atsiranda vis daugiau straipsnių ir kitų informacijos priemonių pristatančių mediaciją, jos pagrindinius principus ir naudą asmenims, kurie siekia taikiai išspręsti kilusį ginčą / konfliktą. Kartu daugėja ir iššūkių mediatoriams. Šiame straipsnyje ir aptarsime keletą iššūkių  / sunkumų, su kuriais susiduria mediatoriai, ir kaip juos būtų galima įveikti.

Vienas iš iššūkių yra įgyto profesinio (pvz., advokatas, teisėjas, socialinis darbuotojas, psichologas ir kt.) ir mediatoriaus vaidmens derinimas. Mediatoriai gali turėti skirtingas perspektyvas, turinčias įtakos jų mediacijos stiliui. Mediatorių taikomas stilius dažniausiai priklauso nuo jų pradinio mokymo (įgyto išsilavinimo), profesinio ir asmeninio tobulėjimo, išklausytų mediacijos mokymų bei mediacijos kaip praktinės veiklos standartų vadovaujantis skirtingomis teorinėmis perspektyvomis. Mediatoriai sutaria, kad nėra vienos pagrindinės mediacijos teorijos ir dažnai mediacijos praktikoje taiko įvairias konflikto teorijas (pvz., socialinė, psichologinė, ekonominė ir politinė). Tad mediatorių tikslai yra ir gali būti skirtingi priklausomai nuo konfliktinės situacijos. Vieni mediatoriai turi aiškiai apibrėžtus, pragmatiškus, į problemų sprendimą orientuotus tikslus, kiti plačiau apibrėžtus – daugiau dėmesio skiriant socialinei ir asmeninei transformacijai. Ir tikriausiai nėra kliūtis mediacijos proceso metu siekti abiejų pusių tikslų. Tačiau mediatoriai turi aiškiai suprasti, ką sako įstatymai ir ką gali nuspręsti teismas, kokios yra mediatoriaus vaidmens ribos, kaip ir kiek galima panaudoti turimą profesinę patirtį padedant šalims spręsti tarpusavio ginčą.

Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria mediatoriai dirbdami su šeimos (arba kitais konfliktiškais) ginčais?

Mediacijos praktikai vystantis, mediatoriai ėmė vis dažniau susidurti su poros / šeimos ginčais, kurie tęsiasi vienerius ir daugiau metų, o šalys jau yra mėginusios įvairius sprendimo būdus. Tokiais atvejais ginčo šalys mediaciją priima tik kaip dar vieną stotelę, kurioje turi tik trumpam sustoti, nes negali bendrauti tarpusavyje, išgirsti, išklausyti vienas kitą ir priimti sprendimus net ir dalyvaujant trečiajai neutraliai šaliai (t. y. mediatoriui). Šeimos (kiti ilgai trunkantys) ginčai dažnai išsiskiria tuo, kad ginčo šalys konflikto metu yra apimtos intensyvių ir stiprių jausmų, sukaupę daug nuoskaudų, dažnai elgiasi neracionaliai ir būna užstrigusios tam tikrame skyrybų / atsiskyrimo etape, ir tai tampa dideliu iššūkiu mediatoriui vadovauti procesui, kad būtų pasiektas susitarimas. Per labai trumpą laiką mediatoriai turi sukurti ginčo šalims pasitikėjimą procesu ir pasitikėti savimi kaip mediatoriumi dirbant tokiame sudėtingame emociniame lauke. Todėl mediatoriams reikia turėti ne tik žinių ir techninių įgūdžių, bet kartu ir gebėjimo / supratimo, kaip sieti teoriją su praktika. Užuot bandant taikyti vieną įrankį po kito, naudingiau būtų apmąstyti, kuo tam tikras įrankis būtų tinkamas tam tikrai užduočiai atlikti ar uždaviniui įgyvendinti. Mokėjimas suprasti, kaip teorija siejasi su praktika padeda įvertinti konfliktinę situaciją ir atitinkamai suplanuoti tinkamą intervenciją. Pavyzdžiui, skyrybų proceso dinamikos supratimas padeda suprasti, ko netenka ir dėl ko taip stipriai pyksta skyrybų nenorėjusi ginčo šalis.

Mediatoriaus kompetenciją valdyti konfliktus papildo šios žinios ir įgūdžiai: gebėjimas atpažinti ir reikšti emocijas; verbalinės ir neverbalinės komunikacijos žinios ir įgūdžiai; intuicija / kūrybiškumas / smalsumas.

  • Emocijų atpažinimas ir raiška – gebėjimas atpažinti, suprasti ir reaguoti į savo ir kitų emocijas, pavyzdžiui, mediatoriaus gebėjimas iš savo kūno pojūčių atpažinti susierzinimą ir susieti su ginčo šalies elgesiu ir / ar pasisakymu, padeda išvengti šališkumo.
  • Verbalinė ir neverbalinė komunikacija – gebėjimas stebėti savo ir kitų kūno reakcijas, laiku pastebint ir reaguojant, kai tarkim, vienos ginčo šalies atsitraukimas, reagavimas ar prisijungimas mediatoriui suteikia galimybę, pavyzdžiui, laiku užduoti nukreipiamuosius klausimus ir išeiti iš aklavietės.
  • Intuicija / kūrybiškumas / smalsumas – ieškojimas naujų sprendimo būdų ir situacijos matymas kitaip. Skirtingų metodų iš kitų praktikų naudojimas (pvz., šeimos terapija naudoja istorijų sekimą, piešimą, metaforas, genogramą ir kt.).

Norint tapti profesionaliu mediatoriumi (tokiu pat geru specialistu, kaip savo pagrindinėje profesijoje), yra svarbus supratimo ir žinių gilinimas, mokymasis tinkamai pasirinkti technines priemones / įrankius ir apmąstyti savo profesinę patirtį (savirefleksija). Pavyzdžiui, supratimas, kodėl tėvams sunku bendrauti tarpusavyje ir kas padeda susitarti, suteikia mediatoriui galimybę pasirinkti atitinkamus įrankius jų sunkumams spręsti. Praktinio technikų pritaikymo ir sesijos apmąstymas, tarkim, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė ginčo šalys, kokie mediatoriaus ir / ar ginčo šalių veiksmai iššaukė tam tikras visų mediacijos proceso dalyvių emocines reakcijas, kas paskatino pasipriešinimo didėjimą / mažėjimą, kokį vaidmenį atliko skirtingi dalyviai ir kaip kontekstas koregavo / keitė konflikto situacijos supratimą, padeda pasiekti naudingų įžvalgų, stiprina pasitikėjimą bei skatina ieškoti naujų darbo krypčių. Kartu tai padeda suprasti savo kaip mediatoriaus vaidmenį. Mediatoriui, kaip ir bet kuriai kitai profesinei veiklai (pvz., psichologui, pedagogui, advokatui ir kt.) sunkiausia nematyti savęs ekspertų vaidmenyje – pripažinti, kad ir mediatorius, ir ginčo šalys yra geriausi savo konflikto / ginčo situacijos ekspertai. Mediacijos procesų dalyvių bendradarbiavimas yra pagrindas ilgalaikiam susitarimui pasiekti.