Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Straipsniai   /  Apie scenarijų kūrimą vaizduotėje paauglystės metu

Apie scenarijų kūrimą vaizduotėje paauglystės metu

Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Dar vienas paauglystės laikotarpio ypatumas yra scenarijų kūrimas vaizduotėje. Scenarijus apima pasakojimus, kuriuose paauglys užima dvi pozicijas vienu metu – paauglio ir tėvų pozicijas. Šiuose scenarijuose paauglys įsivaizduoja galintis save sukurti ir elgiasi taip, lyg pats būtų savo egzistencijos kūrėjas. Paaugliai yra žavisi savo kuriamais scenarijais, nes juose pildosi visi norai ar lūkesčiai. Jie gali priskirti savo savybes įvairioms asmenybėms, tada jas pakeisti, paversti savo priešingybe, gali įsivaizduoti save įvairiose kartais net rizikingose situacijose. Pavyzdžiui, savo kuriamuose scenarijuose jie tampa drąsiais gelbėtojais, geidžiamais vaikinais ar merginomis,  mato save vaizduotėje einančius lynu virš bedugnės, o draugus staugiančius iš pasigėrėjimo. Paaugliai vaizduotėje rizikuoja gyvybe ir jie patys tą puikiai supranta, tačiau vis tiek taip elgiasi. Kodėl? Nes perėjo į kitą kalno pusę ir neįkrito į bedugnę – liko gyvi. Tai labai jaudina ir šis jaudulys vilioja paauglius vėl rizikuoti. Paauglys rizikavo gyvybe, todėl jis jaučiasi esantis savo naujo gyvenimo autorius, įgyvendinęs savęs sukūrimo scenarijų. Neretai paaugliai šitaip rizikuoja ir realiame gyvenime, pavyzdžiui, žaidžia įvairius rizikingus žaidimus, tokius kaip, kas daugiau neatsikvėpdamas išgers alkoholio arba kas daugiau kartų perbėgs gatvę, esant dideliam greitai važiuojančių automobilių srautui.  Apie situacijos laikinumą ir tai, kad reikės vis pradėti iš naujo ir rizikuoti vis labiau, o ypač apie tai, kas gali nutikti blogiausia, paaugliai dar negalvoja. Jie tiesiog ieško ir išbando. Tokiais atvejais yra svarbus tėvų vaidmuo – paauglio vaiko stebėsena, domėjimasis jo išgyvenimais ir parama vaikui jam siekiant atrasti savo tapatybę.

Scenarijų kūrimas vaizduotėje yra normali paauglių raidos dalis, jei tik šie scenarijai nepakeičia realių socialinių santykių arba rizikingi iššūkiai netampa dažnai įgyvendinami realybėje. Kai scenarijų kūrimas bei svajojimas padidina socialinį pasitraukimą arba vaikas nuolat siekia atsidurti pavojingose situacijose, tai atspindi paauglio vaiko dideles baimes, trukdančias užmegzti kontaktą su savo bendraamžių grupe, bei sunkumą susitaikyti su tikrovėje esančiais reikalavimais (pvz., su tuo, kad reikia taikytis su suaugusiųjų autoritetu, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pan.). Vaikai, turintys sunkumų šeimoje, tokių kaip emocinė įtampa, priešiški ir nepagarbūs tarpusavio santykiai, dažni tėvų tarpusavio konfliktai ar smurtaujantys tėvai, dažniau pasitraukia į savo sukurtą vaizduotės scenarijų arba elgiasi pavojingai.

 

Kaip paleisti vaiką išlaikant artimą ryšį su juo?

Pirmiausia, tai kurti ir palaikyti ryšį su vaiku nuo pat ankstyvos vaikystės. Kasdienis šiltas bendravimas padeda kurti pasitikėjimo santykį. Paauglystėje gali būti abipusiai (ir suaugusiajam, ir paaugliui) sudėtinga tarpusavyje bendrauti atvirai ir sklandžiai. Tačiau supantys paauglį suaugusieji, o ypač tėvai turi stengtis palaikyti draugišką ir šiltą santykį („mylėsiu tave, kad kas ir benutiktų“).  Kai paauglys mėgina atsitraukti, nenori bendrauti, tėvai turi gerbti šį poreikį, tačiau nuolat priminti, kad „mes esame čia, visada gali kreiptis, kai tau to reikės“.

Susitaikyti, kad vaikui paauglystėje yra svarbu pažinti save, todėl laikas prie veidrodžio yra svarbi savęs pažinimo dalis. Ne mažiau svarbu susilaikyti nuo įvairiausių komentarų ar pastebėjimų apie vaiko kūno pokyčius. Verčiau jau pastebėti pasiekimus, paauglio norą pažinti ar išmėginti kažką naujo. Tik tuomet galima (prieš tai paklausus vaiko leidimo) teikti savo siūlymus ar rekomendacijas.

Saugus savęs kūrimo scenarijus gali būti realizuojamas dienoraščio rašymo forma. Būtent paauglystės laikotarpiu atsiranda intymių pasakojimų – dienoraštis, tinklaraščiai. Kokią funkciją jie atlieka? Paauglys, rašydamas pirmuoju asmeniu, susikuria tam tikrą „aš“ ir tokiu simboliniu būdu save kuria (pagimdo). Dienoraštyje paauglys sukuria save tokį, kokį norėtų matyti, pavyzdžiui, kaip lekiantį naktį galingu motociklu be šalmo degant raudonam šviesoforo signalui ar savarankiškai gyvenantį kitoje šalyje ir besididžiuojantį savimi, kad  gali taip drąsiai elgtis. Tokia  savęs sukūrimo forma nėra susijusi su tikrove, todėl užkerta kelią rizikingam elgesiui ir padeda išvengti konfliktų su tėvais ir kitais suaugusiaisiais.

Galima pasiūlyti saugias rizikavimo formas, kaip, pavyzdžiui, įvairios sporto šakos, šukuosenos pakeitimas ar kažko naujo mokymasis.

Suaugusiems dažniausiai nepatinka, kad paaugliai per daug žaidžia kompiuterinius žaidimus. Žinoma, kompiuterinių žaidimų perdozavimas priveda prie to, kad paaugliai nustoja valgyti, miegoti ar praustis, apleidžia mokymąsi ar net nebelanko mokyklos. Tokie paaugliai dar yra vadinami jau visame pasaulyje paplitusiu terminu „no life“. Tačiau tyrėjai teigia, kad kompiuteriniai žaidimai, jeigu jais nepiktnaudžiaujama, daro teigiamą įtaką –  nes suteikia galimybę simboliškai save sukurti. Žaidžiant kompiuterinius žaidimus reikia susikurti savo dirbtinę asmenybę, žaidimo dalyvio reprezentaciją internete. Tokiu būdu žaidime paauglys susikuria pats save, savo įvaizdį, kuriam priskiria tam tikras trokštamas savybes ir per jį gali pasijusti pripažintas.

 

Skaitykite kitas straipsnio dalis

„Kokie didžiausi tėvystės iššūkiai vaikui pasiekus paauglystę?

 

 „Kaip paaugliai mėgina išreikšti save?