Klaidinančios nuostatos ir įsitikinimai apie paauglystę
Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
Paauglystė dažniausiai yra įvardijama kaip greitų bei esmingų psichologinių ir fiziologinių pasikeitimų laikotarpis. Šiame laikotarpyje augantis vaikas susiduria su vidiniu poreikiu įtvirtinti save ir savo tapatybę, atsiskirti nuo savo tėvų / globėjų, atskleisti savąsias galimybes. Paauglystėje baigia formuotis svarbios asmens savybės tokios, kaip suvokimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už veiksmus ir pasirinkimus, gebėjimas įvertinti ir valdyti rizikas, įsitvirtina vertybės. Būtent paauglystėje mokomasi bendradarbiauti, užmegzti ir valdyti draugystės bei meilės ryšius. Visa tai vėliau lems asmens vaidmenį ne tik jo paties ir artimos aplinkos gyvenime, bet ir visuomenėje.
Tačiau nepaisant aukščiau paminėtų svarbių pokyčių asmens gyvenime šis periodas yra vis dar sunkiai suprantamas. Dauguma paauglių išgyvena šį amžiaus laikotarpį su įvairiais jausmais dėl prielaidų, kurias kiti turi apie juos. Ar tai būtų tėvai, vyresni broliai ir seserys, mokytojai ar artimieji, paaugliai ir jaunuoliai per šį laikotarpį susiduria su klaidingais įsitikinimais apie juos, kurie gali neigiamai paveikti jų savivertę.
Dažni mitai ir faktai apie paauglystę
Būti paaugliu yra „tik etapas“. Yra įmanoma suskirstyti asmens raidą į etapus, tačiau realybėje kiekvieno asmens raida vyksta skirtingai ir skirtingu greičiu. Turbūt, teko išgirsti berniuką vadinant „sena galva“ ar matyti suaugusįjį, elgiantis vaikiškai? „Paauglys“ gali būti patogi etiketė, tačiau tarkim daikto pasirinkimas pagal savo apsibrėžtą etiketę nesuteikia garantijos, kad ji parinkta tinkamai. Paauglystė yra amžiaus tarpsnis, kuriame vaikas turi įgyvendinti atitinkamus raidos uždavinius – toks supratimas padeda labiau suprasti paauglius, jų poreikius ir elgesį.
Paaugliai yra sunkūs ir su jais neįmanoma susikalbėti. Tai vienas dažniausių mitų apie šią amžiaus grupę, nes paauglius sudėtinga valdyti. Daugelis tėvų su baime laukia, kada jų vaikai taps paaugliais. Jie iš anksto psichologiškai ruošiasi vaikų paauglystei su nuostata, kaip sunku bus susitvarkyti su savo jaunuoliais. Įprasta girdėti komentuojant, kad dabar jūsų vaikas yra tik kūdikis, bet palaukite ir sužinosite, ką reiškia auginti vaikus, kai jūsų vaikas taps paaugliu. Tai yra tarsi įspėjimas tėvams apie tai, kokie baisūs vaikai gali būti, kai jie sulaukia paauglystės. Dar kiti atkakliai tvirtina, kad visi 13–17 metų amžiaus vaikai yra linkę į rizikingą elgesį.
Ne tik tėvai ir kiti suaugusieji tikisi, kad šie teiginiai pasitvirtins po kelerių metų. Šiuos pasisakymus girdi ir augantys vaikai. Jie auga klausydamiesi tokių neteisingų nuostatų ir dauguma jų atitinkamai pasiruošia. Augant, jie visi yra pasirengę atitikti numatomas normas – būti maištaujančiais, rizikuoti ir pan.
Neigiamos nuostatos ir ankstyvi klaidingi įsitikinimai apie paauglystės amžiaus tarpsnį prisideda prie paauglių elgesio sunkumų – mėginant apsisaugoti, patys skatiname vaikų negatyvumą.
Paaugliai yra tokie savanaudiški ir nieko nevertina. Daugelis tėvų jaučiasi nusivylę, kad jų paaugliai vaikai yra susikoncentravę tik į savo poreikius ir mano, kad jie yra savanaudiški ir nemoka vertinti tėvų pastangų. Tačiau paaugliai gali būti savanaudiški ar nesavanaudiški, kiek gali būti ir suaugusieji. Nėra biologinių įrodymų, kad paaugliai yra daugiau savanaudiški nei kitos amžiaus grupės. Vaikai elgiasi savanaudiškai, greičiausiai todėl, kad jie yra „išlepinti“ arba turi tam tikrų neišspręstų emocinių ar psichologinių klausimų. Ir kodėl taip nutinka? Nes mūsų visuomenėje daug kas vertinama pagal grynųjų pinigų vertę. Vaikai yra didžiausia jų tėvų investicija. Kai kurie tėvai stengiasi suteikti savo vaikams viską, ko patys neturėjo vaikystėje – daiktų arba saugios aplinkos. Ir dažnai tai supainioja su per dideliu nuolaidžiavimo vaiko norams ar net „gadinimu“ – paaugliams nėra būtinos pareigos, jų prašymai tenkinami besąlygiškai, pavyzdžiui, perkant vertingesnius daiktus nei išgali tėvai ar patys jie gali sau leisti ir pan. Kitas aspektas – tėvai labai nori, kad vaikai teigiamai reaguotų į jų pastangas rūpintis jais. Jie jautriai reaguoja, kai paauglys su nepasitenkinimu žvelgia į tai. Klaidinga būtų manyti, kad vaikas nevertina tėvų rūpesčio, nes yra paauglys. Gali būti kažkokios kitos priežastys, dėl kurių vaikas nėra dėmesingas ar dėkingas tėvams, bet ne amžiaus tarpsnis. Deja, daugeliu atvejų tėvai turi pamąstyti ir prisiimti atsakomybę, jei jų vaikai, įskaitant paauglius, yra orientuoti į save ir turi sunkumų išreiškiant dėkingumą. Tėvai gali išmokyti vaikus būti dėkingiems pradedant patiems išreikšti dėkingumą tarpusavyje ir vaikams.
Technologijos sugadina paauglius. Kitas populiarus klaidingas požiūris į paauglius yra tai, kad jie pernelyg priklausomi nuo technologijų ir juos neigiamai veikia jų mobilieji telefonai, internetas ir socialiniai tinklai. Priklausomybė nuo išmaniųjų telefonų yra pasiekusi aukštą lygį tiek paauglių (ir net vaikų), tiek ir suaugusiųjų tarpe – abi amžiaus grupės vis daugiau laiko praleidžia su savo mobiliaisiais įrenginiais. Taigi, nėra teisinga kaltinti vien paauglius dėl plataus technologijų naudojimo. Tiesą sakant, padedant tėvams tinkamai reguliuoti naudojimosi laiką, paaugliai gali daug ko išmokti technologijų pagalba.
Paaugliai greitai įsitraukia į neatsakingus santykius. Šis įsitikinimas susijęs su suaugusiųjų nerimu, kad paauglių susižavėjimo santykiai labai greitai peršoks į fizinius santykius. O neatsakingas seksas reiškia didesnę ankstyvo nėštumo ar paauglių tėvystės tikimybę. Lietuvoje yra siekiama, kad jau mokykloje būtų pradėtas lytiškumo ugdymas, paaugliai būtų supažindinami su apsisaugojimo priemonėmis. Lietuva pagal statistiką niekuo nesiskiria nuo kitų ES šalių – ankstyvų lytinių santykių ir ankstyvo tapimo tėvais tendencijos mažėja. Tai rodo, kad didėjant sąmoningumo lygiui, dėl tinkamos informacijos pateikimo mokyklose bei interneto prieigose ir atvirumo su tėvais, ši nuostata ilgainiui gali tapti klaidingu požiūriu į paauglius.
Ir dar svarbu paminėti, kad paauglių ir jaunuolių apklausos duomenys teigia, kad jie kritiškiau vertina „apgaudinėjimą“ artimuose santykiuose (moralę) nei suaugusieji. Kita vertus, paaugliai ir jaunuoliai elgiasi pagal visuomenėje priimtinas / leidžiamas normas. Taigi, sprendžiant šį klausimą, yra svarbus suaugusiųjų pavyzdys.
Paaugliai nori savarankiškumo, labiau klauso savo draugų ir tėvai jiems nebėra svarbūs. Tiesa, kad paaugliai siekia savarankiškumo. Tačiau nuomonė, kad tėvai nėra svarbūs jų gyvenime arba, kad draugai yra daug svarbesni, nėra teisinga. Taip, paaugliai nori ryšio ir ieško bendravimo už šeimos ribų su kitais, draugais, mokytojais, būrelių vadovais ir treneriais. Bet jie taip pat nori ryšio savo šeimose, su savo tėvais, seneliais ir broliais ir seserimis. Tai, ko jie iš tikrųjų trokšta, yra tarpusavio priklausomybė ir abipusiškumas, kitaip tariant, bendrystės. Paauglių bendraamžiai dažnai kelia nerimą tėvams. Jie neretai mano, kad jų vaikai labiau vadovaujasi savo draugų, o ne savo mamos ar tėčio patarimais. Tai klaidingas įsitikinimas. Tačiau jis „gali pasitvirtinti“ – kadangi tėvai šiuos savo samprotavimus sako vaikams, šie dažniausiai siekia pateisinti tėvų lūkesčius.
Daugybė tyrimų apie tėvų ir vaikų ryšį teigia, kad dauguma mažų vaikų dievina savo tėvus. Jie nori jiems įtikti. Tačiau, kai suaugusieji pradeda rodyti mažesnį susidomėjimą vaikais jiems augant, tokie vaikai pradeda daugiau kreiptis pagalbos į savo draugus ar kitus asmenis, kuriais jie pasitiki. Tėvams tiesiog reikia daugiau praleisti laiko su paaugliais ir jie įsitikins, jog jie yra pirmieji, su kuriuo paaugliui norisi pasikalbėti, kai to reikia.
Paaugliai negerbia ribų ir visada bando ribas. Tai klaidinantis įsitikinimas, nes tai yra ne apie pagarbą. Tai daugiau apie paauglystės raidos uždavinius, o paauglystė yra tyrinėjimo, smalsumo ir naujumo ieškojimų laikas. Smalsumas staigiai ir stipriai auga paauglystėje. Taip yra todėl, kad vystosi tam tikros smegenų dalys, kurios skatina motyvaciją ir atlygio siekimą. Ir kartu su jomis atsiranda ryšiai tarp smegenų struktūrų, dėl ko paaugliai gali suvokti vis sudėtingesnius dalykus, jų mąstymas ir veiksmai tampa tikslingesni. Daugeliui vaikų kūrybiškumas atsiskleidžia paauglystėje, o elgesį formuoja paauglių patirtis ir išmokti įgūdžiai. Taigi, tėvai turi plačias galimybes nustatant tinkamas ribas ugdant paauglių įgūdžius.
Kuo svarbu atsisakyti klaidingų nuostatų ir įsitikinimų apie paauglystę? Nes tai padeda atsiverti ir priimti į paauglystę įžengusį vaiką be jokio šališkumo. Kol tėvai yra pasirengę palaikyti ryšį, bendrauti ir rūpintis savo vaikais, jų paaugliai gali užtikrintai įgyvendinti savo raidos uždavinius.