Kaip paaugliai mėgina išreikšti save?
Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
Atsakymas būtų – tikrai ne taip, kaip suaugusieji tikisi. Turbūt, nuo pat tos dienos, kai atsirado sąvoka paauglystė, dauguma suaugusiųjų teigia, kad „šiandienos paaugliai visai ne tokie kaip mes“ („mūsų laikais taip nebuvo“) ir jų neįmanoma suprasti dėl neįprasto jų elgesio ir naujovių. Tačiau paaugliai visais laikais elgėsi panašiai (laužė stereotipus ir siekė išsiskirti), nepaisant jų jautrumo kultūriniams pokyčiams. Visais laikais paauglystės laikotarpiu kūnui tenka ypatinga reikšmė. Kūnas tampa objektu, kuriuo galima eksperimentuoti ir išreikšti save (tatuiruotės, auskarai, šukuosenos, išraiškingas makiažas). Nuo laikmečio ir asmeninio pasirinkimo priklauso šios išraiškos formos bei turinys. Sunkumų kyla, kai suaugusieji į paauglio saviraišką reaguoja tik kritikavimu, draudimais ar gąsdinimu, nepaliekant jokių alternatyvų.
Kitas saviraiškos būdas paauglystėje yra dienoraščio rašymas. Dienoraščio rašymas patenkina paauglio „savęs paaiškinimo“ poreikį. Paauglystėje išgyvenimai, jausmai, nuotaikos ir viltys be jokios cenzūros yra patikima dienoraščiui. Greta jausmus išlaisvinančios ir atpalaiduojančios funkcijos, dienoraštis suteikia galimybę suvaldyti jausmus ir integruoti dažnai prieštaringas nuotaikas. Šiandien paaugliai turi galimybę naudotis technologijomis ir internetiniais tinklaraščiais, kurie pakeičia popierinio dienoraščio rašymą. Taigi, šiuolaikiniai tinklaraščiai, nuotraukų talpinimas juose atlieka dienoraščio funkciją. Suaugusiesiems toks atviras savo kūno, savo minčių, norų ar požiūrio išreiškimas dažnai kelia nerimą arba atrodo net nepriimtinas.
Kūno suvokimas ir reikšmė paauglystėje
- Paauglystės laikotarpiu stipriai keičiasi kūnas. Vaikui yra sudėtinga susitaikyti su šiuo pokyčiu, nes kūnas auga nenuosekliai. Paaugliams jų figūros atrodo keistos, nes paauglystėje prasideda ne tik fizinė, bet ir lytinė branda. Nauja kūno forma, pasikeitęs paauglio balsas, naujai išsivystę pirminiai ir antriniai lytiniai organai: visa tai sukelia vaikui naują kūno pojūtį, o svarbiausias skirtumas – biologinis gebėjimas tapti mama ar tėvu. Paaugliai dabar suvokia būtinybę save apibrėžti iš naujo – ne tik kaip savo tėvų dukrą ar sūnų, bet ir atrasti savo asmenybės tapatumą, tapti potencialiu vyru ar žmona bei įgyti intymumo ir seksualumo gebėjimą artimuose santykiuose. Taigi, paauglystėje vaikui tenka pertvarkyti savo vidinį gyvenimą. Paaugliai itin daug apžiūrinėja ir mąsto apie savo kūną, kalbasi apie jį su bendraamžiais. Paauglystei būdingas reiškinys, kai paauglys vaikinas ar mergina ilgai apžiūrinėja save veidrodyje ir tai gali tęstis kelias valandas per dieną.
- Didžiulei tėvų nuostabai (o neretai ir jų susierzinimui), paauglės merginos pradeda daug laiko praleisti prie veidrodžio, iš visų pusių apžiūrinėdamos besikeičiančius kūnus, pasirengdamos įvairius drabužius ir pozuodamos prieš veidrodį. Šį savęs stebėjimą veidrodyje dažnai slepia po tariamu odos ar plaukų priežiūros motyvu. Paauglės merginos dažnai kartu aptarinėja savo išvaizdą ir vertina atskiras kūno dalis – savo kojas, blauzdas, juosmenį, rankas, nosį, burną, akis, blakstienų ilgį ir t.t. Jos jaučia pasitenkinimą dėl šio bendro įvertinimo, nes sulaukia palaikymo – kai viena iš merginų pasako, kas jai nepatinka savo kūne, kitos griežtai nesutinka, bandydamos ją įtikinti priešingai. Ir nors jos gali atvirai aptarinėti ir demonstruoti savo kūną tarp bendraamžių, mokykloje ar diskotekose, tačiau gali gėdintis savo kūno namie ir jį slėpti po daug sluoksnių drabužių. Šis prieštaringas paauglių požiūris į savo kūną priklauso ir nuo suaugusiųjų, o ypač tėvų požiūrio į paauglės dukros bundantį seksualumą. Konsultacijose paauglės dažnai teigia, kad gėdinasi savo kūno ir slepia jį nuo suaugusiųjų, nes joms teko išgirsti pastabų apie savo išvaizdą („…o, kaip moteriškėji“, „na, ir išsinuoginai – eik apsirenk, ką kiti pagalvos“ ar pan.).
- Paaugliams berniukams paauglystėje dėl padidėjusio testosterono kiekio organizme, padaugėja agresyvių minčių, dažniau pasireiškia įvairaus intensyvumo emocijų protrūkių, atsiranda didesnis noras varžytis su kitais. Berniukai prasidėjus paauglystei atsitraukia nuo bendravimo su mergaitėmis, o daugiau buriasi į grupes su bendraamžiais vaikinais, aktyviai sportuoja, ieško aštrių pojūčių. Priešingai nei mergaitėms, lytinės brandos požymis – pirmoji ejakuliacija – nėra toks (potencialiai) akivaizdus kaip pirmosios menstruacijos mergaitėms, todėl vaikinams kyla įvairiausių fantazijų apie savo seksualumą. Sėklidžių ir kapšelio augimas berniukus neretai gąsdina, nes jiems tai labiau primena moteriškumą. Paaugliai vaikinai šią baimę dažnai slepia po įžūlumo kauke, mėgina ignoruoti merginas ar dominuoti prieš jas. Tačiau ne mažiau nei mergaitės paauglės domisi savo kūnu ir daug apie jį galvoja.
Kodėl paaugliai stebi savo ir kitų paauglių kūnus? Dažnas tėvų, ypač tėčių, skundas yra tas, kad jų dukra ar sūnus tapo tuščiagarbė / s ir nepavargsta domėtis savo išvaizda. Tačiau tokios suaugusiųjų išvados neatitinka paauglio ilgo savęs stebėjimo veidrodyje motyvų. Paauglio fizinį augimą, tiek pageidaujamą, tiek nepageidaujamą, visada lydi didelis nesaugumo jausmas. Savo kūno, kurį pažinojo, suvokimas dėl vykstančių pokyčių yra sutrikęs. Dabar reikia naujai pajusti savo kūną ir kartu atrasti naują santykį su savimi. Kūnas keičiasi pakankamai greitai ir paaugliui tai kelia sumaištį, baimę. Paauglys, tyrinėdamas save veidrodyje ne tik pažįsta ir mokosi priimti savo kūną, jis kartu ieško pritariančio mamos ar tėčio žvilgsnio, kurį efektyviai pakeičia paties paauglio žvilgsnis į veidrodį, o taip pat bendraamžių grupės stebėjimas. Paaugliams labai svarbu, kad draugų tarpe būtų laikomi patraukliais ir kiti žiūrėtų į juos meiliai ir su susidomėjimu.
Su kokiais sunkumais susiduria paaugliai dėl savo kūno? Vaiko kūnas paauglystėje ne visada auga ir keičiasi taip, kaip paaugliai nori ar tikisi. Dėl to gali kilti daug sunkumų, pavyzdžiui, paaugliai gali gedėti to kūno, kurio jie norėtų, bet niekada neturės. Ypač daug sunkumų gali kilti, kai paaugliui atsiranda noras pačiam susikurti naują kūną. Tuomet paaugliai gali pradėti be saiko sportuoti, riboti suvalgomo maisto kiekį arba atsisakyti ypač reikalingų paauglystėje maisto medžiagų, pavyzdžiui, riebalų. Kūnas paaugliui neretai tampa vidiniu priešu ir gali sukelti minčių apie savižudybę. Tai labiausiai liečia paaugles merginas, tačiau ir vaikinai gali sirgti anoreksija. Tais atvejais kūnas paaugliui tampa priešu, kurį jis nori nužudyti. Nors jie patys ir nenori mirti, tačiau atsikratymas kūnu, kaip priešu, gresia mirtį. Praktikoje yra tekę dirbti su anoreksija sergančiais paaugliais, kurių dalis neišgyveno. Vieni iš jų norėjo išsaugoti savo vaikišką kūną, kiti – susikurti naują kūną.
Tame laikotarpyje, kai paauglio kūnas praranda vaikiškas formas, padaugėja konfliktų su tėvais. Neretai paaugliai elgiasi provokuojančiai su savo kūnu, kad sukeltų stiprias tėvų ir kitų suaugusiųjų reakcijas. Pavyzdžiui, ryškus makiažas, rūbai, atskleidžiantys daug kūno, įmantrūs aksesuarai, tatuiruotės ar maisto ribojimas (kartais net iki badavimo) tampa ir komentarų, ir kovų dėl valdžios objektu: klausimas, kas turėtų valdyti paauglio kūną, tampa paauglio ir tėvų nesutarimo priežastimi. Tėvai, iki šiol turėję didelę įtaką vaikui, dabar turi jausti ribą – paauglys siekia pats spręsti, kaip jam elgtis su savo kūnu. Tėvams neretai tai atrodo, kaip skausmingas jų atstūmimas ir pokytis santykiuose su savo paaugliais vaikais. Kartais konfliktai būna tokie aštrūs, kad paaugliai visiškai atsiriboja nuo tėvų.
Skaitykite kitas straipsnio dalis
„Kokie didžiausi tėvystės iššūkiai vaikui pasiekus paauglystę?”