Vaikų netinkamas elgesys. Kas slypi po juo?

Psichologė Kristina Tutlienė

 

Tikėtina, kad nėra nei vieno tėčio / mamos, kuris nebūtų susidūręs su vaiko netinkamu elgesiu. Į vaiko elgesį galima reaguoti įvairiais būdais: nekreipiant dėmesio, numatant pasekmes, baudžiant. Kai kada netinkamas elgesys sustoja ir nebesikartoja, o kai kada tęsiasi ilgą laiką. Tuomet imame ieškoti būdų, kaip su tuo tvarkytis. Ieškant tinkamų reagavimo būdų, pirmiausia svarbu suprasti, kas slypi po netinkamu elgesiu. Suprasdami, koks yra elgesio tikslas mes galime padėti vaikui tą tikslą pasiekti tinkamu būdu. Taip pat, įsisąmonindami elgesio tikslus, mes galime labiau suprasti vaiką ir tuo pačiu reaguoti empatiškiau / labiau atjaučiančiai.

Tai, kas gi daro įtaką vaiko elgesiui? Vienas iš veiksnių, tai situacinės priežastys (pvz., alkis, nuobodulys, dirgiklių gausa, liga ir pan.). Šias priežastis pašalinus, vaiko netinkamas elgesys liaujasi, pavyzdžiui, alkanas vaikas gali greitai susierzinti ir imti rėkti, negirdėti prašymų, ką nors atlikti, o jį pavalgydinus – jis nurimsta ir tampa lengviau su juo susitarti.

Kiti veiksniai, kurie turi įtakos vaiko elgesiui, tai raidos sunkumai, įvairios ligos ar temperamentas. Tokiais atvejais svarbu konsultuotis su specialistais dėl šių veiksnių sušvelninimo ar pašalinimo. Vaikų elgesiui reikšmės turi ir psichologinės priežastys.

Pagal individualios psichologijos teoriją, kiekvieno iš mūsų elgesys yra mūsų tikslo patenkinti kylantį poreikį atspindys. Bendras visų žmonių poreikis yra jaustis reikšmingu sau bei jį supančiai aplinkai. Vaikai kaip ir suaugusieji siekia patenkinti savo poreikius. Vieni iš jų pasirenka tinkamą būdą (pvz., prašydami leidimo, tardamiesi ir pan.), kiti – ne (pvz., paimdami daiktus be leidimo, prieštaraudami ir nesilaikydami taisyklių). Tiek tinkamas, tiek netinkamas elgesys yra vaiko noras patenkinti jam svarbų poreikį. Tik vieni vaikai, padedant suaugusiesiems, įgyja įgūdžių, o kitiems dėl įvairiausių priežasčių jų trūksta.

Neretai gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi specialiai, tačiau svarbu neskubėti vertinti jo elgesio, kaip tyčinio. Skatinu pabandyti suprasti, kas slypi už vaiko elgesio, kokia jo prasmė. Vaikai, kurie siekia dėmesio, nori būti pastebėti, daro įvairius dalykus, kad būtų matomi (pvz., dažnai klausinėja, prašo pagalbos, gali dažnai susimušti su kitu, trukdyti atlikti darbus). Patartina į tokį vaiko elgesį reaguoti suteikiant jiems dėmesio, primenant aptartas taisykles. Vaikai, kurie nori būti savarankiškesni, dažnai ima aktyviai arba pasyviai priešintis taisyklėms, nurodymams (pvz., atsisako atlikti pareigas, grįžta vėliau nei susitarėte, pažada padaryti namų darbus ir delsia). Galim jausti, kad su vaiku einame į kovą ir imam ginčytis, įrodinėti, bandome jį įveikti. Jų elgesys nesiliauja, gali net stiprėti. Vaikai, kurie jaučiasi labai įskaudinti, gali kerštaudami imti įžeidinėti kitą, jam kenkti, laužyti daiktus. Vaikai, kurie bijo suklysti, dažnai yra atsitraukę, nesiima veiklų, atsisako jose dalyvauti. Šalia jų, mes įprastai imame jaustis bejėgiais.

Suprasdami vaiko elgesio tikslus (beje, kurie vaikų nėra sąmoningai suvokiami), mes galime padėti juos pasiekti tinkamu būdu ir taip sumažinti netinkamo elgesio kiekį.

• Jei manote, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes nori būti tokiu būdu pastebėtas, reikia atrasti būdus, kaip jis gali jaustis reikšmingu tinkamu keliu, pavyzdžiui: pastebint jo tinkamą elgesį (pvz., jei jam sunku savarankiškai ruošti pamokas, vis prašo jūsų pagalbos ir sykį jis be raginimo išsiima knygas, tai pastebėti ir pasidžiaugti jo pastangomis), paprašant jo pagalbos (pvz., padėti kepti kartu sausainius). Taip pat, vienas iš veiksmingų būdų yra individualaus laiko vaikui skyrimas, kai mama / tėtis su vaiku veikia ką nors malonaus ir skiria nedalomą dėmesį.
• Jei vaiko netinkamas elgesys susijęs su vaiko noru turėti daugiau savarankiškumo, reikia atrasti būdus, kaip jis tai galėtų patenkinti tinkamu būdu. Pirmas svarbus žingsnis yra pagarbus vaiko nuomonės / požiūrio išklausymas bei supratimas, kad tai, ką jis sako yra jam svarbu (nepaisant to, kad mes turime priešingą nuomonę nei jis). Esant nesutarimui, svarbu kviesti vaiką į bendradarbiaujantį santykį. Suaugęs žmogus turi būtų pasirengęs bendradarbiauti ir nesitikėti besąlyginio vaiko paklusimo (pvz., paprašius susitvarkyti kambarį, vaikams ims tuoj pat tvarkytis). Taip pat, svarbu pastebėti jo tinkamą elgesį, suteikti pozityvaus dėmesio, kaip ir su vaikais, kurie siekia dėmesio. Atrasti sritis, kuriose vaikas galėtų pats spręsti savarankiškai (pvz., kaip leidžiami dienpinigiai yra jo atsakomybė).
• Jei vaikas netinkamai elgiasi, nes jaučiasi įskaudintas, tada svarbu atkreipti dėmesį į santykį su juo (Koks jis yra? Ar skiriamos pasekmės už netinkamą elgesį yra ne per didelės? Ar reaguoju į vaiką pagarbiai?), skirti daugiau laiko pokalbiams apie jausmus (mokyti vaiką įgūdžių atpažinti bei tinkamai reikšti nemalonius jausmus, mokyti tiesiai kitam juos išsakyti).
• Jei vaikas atsitraukia, neatlieka užduočių, nes jaučiasi bejėgis, tada būtų naudinga dažniau ir daugiau koncentruotis į jo sėkmes: pastebėti kas jam pavyksta, prisiminti jo praeities pasisekimus, atkreipti dėmesį į pastangas. Vaikus svarbu mokyti požiūrio „klysti yra normalu ir naudinga“.

Kalbant apie vaikų netinkamą elgesį nebuvo paminėti dar keli svarbūs dalykai: ribos, taisyklės, pasekmės. Tai neatsiejama auklėjimo dalis, kuri moko vaiką prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

Taigi, dar kartą norisi pakartoti individualiosios psichologijos atstovų mintį, kad elgesys yra mūsų tikslo atspindys. Iš tiesų, tampa kur kas lengviau ir paprasčiau reaguoti į vaiką, kai suprantame, ką reiškia jo vienoks ar kitoks elgesys.

 

Naudota literatūra:

• Breidokienė R., Ignatavičienė S. (2010). Pozityvios tėvystės įgūdžių ugdymo metodinės rekomendacijos. Vilnius, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
• Waltonas F. X., Powersas R. L. (1999). Kaip susidraugauti su vaikais? Panevėžys. Panevėžio spaustuvė.