Naujos šeimos kūrimas po skyrybų: sunkumai ir galimybės
Psichologė, šeimų konsultantė, psichodramos terapeutė Rasa Pietarienė
Visuomenėje daugėjant skyrybų, didėja skaičius šeimų, kurios yra kuriamos jau turint vaikų iš ankstesnės partnerystės. Taip formuojasi šeimos, kuriose yra pamotė, patėvis, posūnis, podukra. Lietuvių tautosakoje patėviai ir pamotės dažniausiai aprašomi per kritiškumo jų elgesiui su podukra / posūniu prizmę. Ypač pamotės vaidmeniui suteikiama neigiama reikšmė, o į podukros / posūnio padėtį žiūrima su didele atjauta. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje, kai kuriama šeima pakartotinai, tėvystės santykių su podukra / posūniu vertinimai būna nevienareikšmiai, juose matyti daug vengimo įvardinti vaidmenis, jie vardinami per neigimą: „jis / ji man ne tėvas / ne motina“, „jis / ji ne mano biologinis vaikas, todėl į auklėjimą nesikišiu“. Turbūt atėjo laikas pažvelgti į esančius pokyčius ir pamėginti suprasti, kas vyksta naujai kuriamoje šeimoje ir ko suaugusieji gali tikėtis ir ką daryti, kad šeima būtų kuriama atmetus neigiamą reikšmę turinčias nuostatas. Naujos šeimos kūrimas įkūnija viltis apie naują laimę. Tad partneriams reikės, atsižvelgus į padarytas klaidas ankstesniuose santykiuose, pastangų formuoti naują šeimą. Kai kurie šeimų tyrėjai nurodo, kad visų naujos šeimos narių integracijos procesas trunka apie 5 metus, t. y. maždaug tiek laiko reikia, kad šeimos nariai pasijaustų šeima.
Kiekviena šeima – ar ji kuriama pirmą kartą, ar ne pirmą, formuoja savo struktūrą ir taisykles, kuriomis vadovaujantis vyksta vidinis šeimos gyvenimas ir jos bendravimas su giminaičiais bei draugais. Struktūrą sukurti nėra lengva, nes gana dažnu atveju iš nežinojimo, kokia ji turėtų būti, poros nueina lengviausiu (o gal sunkiausiu keliu). Koks šis kelias? Štai susitiko du išsiskyrę žmonės, abu turi vaikų iš pirmų santuokų / partnerysčių. Galbūt vyro vaikai liko gyventi su jo buvusia žmona, o moters vaikai gyvena su ja. Galbūt abu bendrauja su savo vaikais kas antra savaitę. Abiem atvejais svarbu pagalvoti, kur bus bendri poros namai, ar abu suaugusieji, taip pat ir abiejų vaikai jausis saugiai ir patogiai tuose namuose. Jei pora apsigyvena vieno kurio nors namuose, kyla tam tikri klausimai: „jei tai ne mano namai, ar galiu juose daryti sprendimus, ar mano žodis dėl didesnių pirkinių namams, vaikų elgesio yra svarus?“. Vaikai kelia savo klausimus: „nenoriu, kad mano kambaryje apsigyventų kitas vaikas, kurio aš beveik nepažįstu“. Į minėtus klausimus teks ieškoti atsakymų ir sprendimų. Tas lengviausias kelias, apie kurį užsiminiau, yra susijęs su bandymu išlaikyti dalį senos struktūros, o dalį kurti naujos. Štai pavyzdžiui, moteris sako vyrui: „aš auginsiu savo vaiką (-us) ir auklėsiu, tu nesikišk, nes taip, kaip tu auklėji, mano vaikas nėra įpratęs“. Toks sprendimas gali atsirasti iš kaltės jausmo, kad vaikui teko išgyventi skyrybas bei nusistovėjusios rutinos, kuomet po skyrybų moteris gyveno tik su vaiku. Vyras, girdėdamas tokį požiūrį ir nenorėdamas konfliktų su savo partnere ir jos vaiku (-ais), atsitraukia. Tokiu būdu formuojama struktūra veikia ir partnerių santykius: vyras jaučiasi skatinamas atsitraukti nuo tam tikrų šeimos reikalų, jis nesistengia užmegzti ryšio su posūniu ar podukra, o moteris pradeda jaustis bejėge tvarkydamasi su vaikais, nes negali pasitarti su greta esančiu kitu suaugusiuoju. Nusivylimas, susierzinimas, liūdesys persikelia ir į poros santykius, atsiranda daugiau konfliktų.
Skyrybas patyrę ir kurdami naują šeimą partneriai net neturi pakankamai laiko ir erdvės (tokio laiko ir erdvės turi poros, kurios neturi vaikų) suformuoti savo ryšį. O bandymas vystyti tik poros ryšius, vengiant vystyti patėvio / pamotės ryšį su podukra / posūniu ir galvojant, kad taip bus lengviau dažnai baigiasi nusivylimu nauja šeima. Naujoje šeimoje partnerystės ryšys turi būti kuriamas paraleliai su patėvio / pamotės ir podukros / posūnio ryšiu: reikia skirti laiko vaikui (-ams), taip pat reikia skirti laiko partnerystei. Taip, tai atneša gana nemažą įtampą, kurią sumažinti gali partnerių tarimasis apie bendras šeimos taisykles: kas už ką bus atsakingas, kaip ieškos būdų pabūti dviese, kaip jie abu skatins vaikus taisyklių laikytis, kaip reaguos, jei vaikams nepavyks taisyklių laikytis, kaip drausmins vaikus, ar ieškos pagalbos pas specialistus, jei bus sunku. Taip pat yra lengviau, jei vienuose namuose gyvenantys kiekvieno iš partnerių vaikai užmezga gerus tarpusavio santykius, tai paskatina visos šeimos bendravimą ir bendradarbiavimą.
Dar viena sritis, kur gali kilti sunkumų, yra tam tikrų ribų nustatymas su buvusiais partneriais. Jei vaikai juda tarp dviejų namų, yra sunkiau sukurti vaikų – patėvių / pamočių ryšio pastovumą ir tęstinumą. Vaikai gali jausti emocinį atstumą kiekvienuose namuose ir nežinoti, kur jų tikrieji namai ir kokių taisyklių jie turi laikytis, taip pat kyla lojalumo tėvams problema: „klausysiu tėčio, bet neklausysiu patėvio“.
Naujai susikūrusi šeima susiduria su daugybe įvairių iššūkių. Įveikti iššūkius padeda žinojimas, kad naujos šeimos bendrumui sukurti reikia laiko, kad ryšio užmezgimas su vaiku, kuris išgyveno skyrybas ir žiūri atsargiai į naują mamos / tėčio partnerį (-ę), pareikalaus pastangų, kad svarbu domėtis vaiko gyvenimu, galbūt reikės apsilankymo pas psichologą, kad reikės pastangų sukuriant erdvės ir poros santykiams. Šiame gyvenimo etape svarbu atpažinti stresą keliančias situacijas ir pasirūpinti streso mažinimo būdais (suderintas poilsio ir darbo rėžimas, pakankamas fizinis aktyvumas, atsipalaidavimo pratimai). Naujai kuriami ryšiai svarbūs ir vaikams, ir pamotėms / patėviams, nes artimas ryšys gali užtikrinti saugius namus vaikams ir teigiamai veikia poros santykius.