Kaip išmokstame rūpintis savimi ir kitais?

Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Šeimos santykių institutas pradeda socialinę kampaniją „Padėkite savo vaikui jaustis mylimu!“, kuria siekiama didinti visuomenės supratimą apie lygiavertį tėvų dalyvavimą rūpinantis vaiku. Šiais metais daugiausia dėmesio skirsime abiejų tėvų teisėms rūpinantis vaiku, ypač po skyrybų. Kampaniją pradedame straipsnių serija apie vaikystės patirties įtaką tėvystei, tėvų trauminės patirties poveikį jų santykiams su vaiku, vaiko raidai ir jo santykiams suaugus. Taip pat aptarsime, kuo svarbus vaiko ryšys su abiem tėvais vaiko raidai.

 

„Aš nepatinku sau… gal, sakyčiau, labiau nekenčiu savęs. Būna dienų, kai negaliu į save pažiūrėti…nesugebu, nemoku gyventi. Nuolat apsivalgau…kartais tiek daug suvalgau visokio nesveiko maisto. O po to graužiuosi, nes  matau tik savo išpūstą pilvą. Nuo pat ankstyvos paauglystės mano išvaizda man trukdė gyventi. Tiek visko dariau – pasinerdavau į darbą, sportavau, perskaičiau daugybę knygų, bandžiau laikytis įvairių mitybos planų, lankiau seminarus, meditacijos stovyklas. Bet tai veikia neilgai. Po to vėl viskas iš pradžių. Jūs esate ne pirma specialistė, į kurią aš kreipiuosi. Gal jūs galėsite man padėti…“

Tokie nusiskundimai pasitaiko praktikoje pakankamai dažnai. Šie klientai pasakoja, kad jie nuolat ieško pagalbos ir mėgina padėti sau.  Pradžioje jie labai įsitraukia į pagalbos ar saviugdos procesą, o po kelių savaičių nuklysta. Darosi nuobodu, nepatogu. Nusivylimas stiprėja ir vėl ieško naujo būdo, kaip padėti sau.

 

Vaikystės patirties įtaka

Nors klientų gyvenimo istorijos, amžius, lytis skiriasi, tačiau jų patirtys turi ir panašumo – jie užaugo aplinkoje, kurioje trūko saugumo, o ypač saugaus ir patikimo ryšio su tėvais. Daugelis iš šių klientų jautėsi vieniši ir apleisti tėvų. Tėvai supykę juos vadino įvairiausiais įžeidžiančiais žodžiais („žiopla…višta… tinginys…nieko nepasieksi…taip ir liksi mamos vaikeliu) arba patys nuolat ginčydavosi tarpusavyje, kaltindavo ir įžeidinėdavo vienas kitą, nuolat buvo užsiėmę savo rūpesčiais (sveikatos problemos, finansiniai sunkumai, skyrybos ir pan.). Šiems klientams vaikystėje mėginant pasiguosti tėvams dėl savo sunkumų neretai tekdavo išgirsti „netrukdyk…pažaisk ramiai…nebūk įkyrus…, neverk…nieko tokio čia neįvyko…tu per jautriai reaguoji“.  Dėl tokio tėvų elgesio jie neišdrįsdavo pasisakyti tėvams, kaip jaučiasi dėl įtampos šeimoje ar apie savo patiriamus itin skaudžius išgyvenimus bei patirtis kitoje aplinkoje, pvz., apie bendraamžių patyčias ir / ar atstūmimą, fizinę ar seksualinę prievartą ir pan. Todėl jie nustojo pasitikėti savo nuomone bei savo jausmais ir pradėjo tikėti, kad „nieko tokio ir nevyksta… aš iš tiesų per jautriai reaguoju“. Jie išmoko atsiriboti nuo savo minčių, jausmų, nes suprato, kad negali pasitikėti savimi. Todėl pradėjo pasikliauti kitų mintimis, nuostatomis ir požiūriu.

 

Kartais vaikystės patirtis gali būti traumuojanti

Psichoterapijos eigoje šie klientai, pažvelgdami į savo vaikystės patirtis iš suaugusiųjų perspektyvos, pradeda suprasti, kad tam tikrų įveikos strategijų (pvz., atsiriboti nuo nemalonių jausmų arba įtampą mažinti daug valgant), kurios padeda susidoroti su skausminga situacija, išmoko vaikystėje.  Dauguma jų dėl nepakeliamai skausmingos vaikystės patirties išmoko susikurti savo asmeninę „pabėgimo erdvę“ ir pamiršti, kas buvo. Ir suaugus jų pagrindinės įveikos strategijos, susidūrus su įtampą keliančiais skausmingais išgyvenimais, yra atsitraukti, atsiriboti ir pamiršti (kuo mažiau prisiminti). Šių klientų partneriai dažnai stebisi, kaip jie gali neprisiminti daugelio stiprių išgyvenimų ir, pavyzdžiui, po stipraus barnio elgtis „kaip niekur nieko“. Arba yra susirūpinę dėl prastos savo partnerių atminties, arba kaltina juos apsimetinėjant / meluojant. Tačiau kartais prireikia nemažai terapijos valandų, kad tokie klientai atpažintų, kad jie taiko tuos pačius vaikystėje išmoktus būdus, kurie dabartiniame gyvenime jiems trukdo kurti sveikus santykius su savo artimaisiais (vyrais / žmonomis ar vaikais). Psichoterapeutui padedant jie mokosi kitų įveikos strategijų, kurios padeda išbūti su savo ar kitų stipriais jausmais neatsiribojant nuo jų ir prisiminti.

Psichologinės įveikos (gynybos) strategijos padeda mums tvarkytis ir / ar išvengti skausmo. Atsiribojimas, skaudžių įvykių išstūmimas iš atminties yra įveikos strategija, kuri dažniausiai taikoma susidūrus su trauminiais išgyvenimais.  Psichologinė trauma (toliau vadinama – trauma) dažnai suprantama kaip stiprus (katastrofinis) įvykis, kaip pavyzdžiui, prievarta, apleidimas. Tokie įvykiai yra sukrečiantys ir tarsi padalina pasaulį į „iki to“ ir „po to“. Tačiau daugelis klientų, kurie save apibūdina kaip perfekcionistus, keliančius labai didelius reikalavimus daug pasiekti / tobulai atrodyti ar turinčius „apsėdimą“ tam tikram elgesiui (griežtas rutinos laikymasis, ritualinis elgesys, darboholizmas, dietų laikymasis, labai intensyvus sportavimas ir pan.) ir / ar priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų, dažnai teigia, kad neprisimena kokio nors vieno išskirtinai stipraus sukrėtimo (ar kelių) savo vaikystėje. Jie teigia, kad augo „normalioje šeimoje“. Traumos patirtis nėra visuomet akivaizdi. Suvokimas, kad įvykis viršija pajėgumą susidoroti su esama situacija, taip pat yra trauma, o ypač vaikystėje, kai neturime daug galios ir esame stipriai priklausomi nuo kitų. Nuolatinis vaiko pastatymas į padėtį, kurioje jis / ji jaučiasi nieko nevertas / a ar nepriimtinas / a (pavyzdžiui, vaiko įžeidinėjimas, baudimas tyla) arba turi atsiriboti nuo savo jausmų vardan meilės (pavyzdžiui, tėvų skyrybų metu iš vaiko reikalaujama pasirinkti vieną iš tėvų), dėl ko nutrūksta vaiko ryšys su autentišku savimi, yra trauma.

 

Suaugę mylime kaip mus mylėjo

Tėvai vaikui yra tarsi vedlys nepažįstamoje vietovėje.  Mylintis tėvų santykis vaikui sukuria saugumo ir pasitikėjimo jausmą bei suteikia pagrindą jam pažinti, tyrinėti aplinką išgyvenant ir džiaugsmo, ir nusivylimo patirtis. Vaiko lydėjimas yra daugiau išmintinga vaiko stebėsena leidžiant vaikui patirti natūralias savo elgesio pasekmes be pasmerkimo ar perdėtos globos ir stiprinant vaiko pasitikėjimą savimi. Tai nereiškia, kad vaikas turi išvengti skausmo, praradimo, pykčio ar liūdesio – natūralių jausmų – priešingai, tėvų išmintingas vadovavimas vaikui stiprina vaiko pasitikėjimą ir atsparumą.

Tėvystė prasideda kiekvieno iš tėvų vaikystėje. Suaugusieji dažnai myli ir rūpinasi savo vaikais panašiais būdais, kaip juos mylėjo tėvai.  Jei tėvai yra neatpažinę, nėra išsprendę savo vaikystės trauminių patirčių ar net nepripažįsta jų, jiems yra sudėtinga tapti patikimais vaiko vadovais. Tyrėjų nuomone, tėvai savo neišspręstas traumas dažnai projektuoja į vaikus. Net geriausių ketinimų turintys tėvai dėl traumos patirties nesąmoningai pasielgia / reaguoja iš šios patirties perspektyvos ir gali bandyti kontroliuoti, suvaldyti ar priversti vaiką vykdyti savo valią. Kartais tėvai gali sąmoningai ar nesąmoningai norėti, kad jų vaikas būtų saugus ir nepatirtų skausmo, kurį jie patys yra patyrę. Tačiau tokiu atveju tėvai gali neįvertinti vaiko poreikių bei norų ir / ar paneigti juos. Šios reakcijos dažnai kyla dėl pačių tėvų giliai įsišaknijusios skausmingos patirties, kuri gali būti nepripažinta ar nematomas paviršiuje. Daugeliui tėvų dėl neišspręstos vaikystės patirties yra sunku suprasti savo emocijas. Būtent dėl to jie gali šią savo patirtį nukreipti į savo vaikus tiesiogiai, pavyzdžiui, ragindami vaiką neverkti, arba netiesiogiai, pavyzdžiui, kai atsitraukia reaguodami į vaiko emocijas. Emocinis vienišumas dėl jausmo, kad esi kitų nematomas, yra toks pat stiprus kaip fizinė žala (Gibsonas, 2015). Šis vienišumo jausmas tęsiasi ir suaugus kartojant tuos pačius emocinio atsiribojimo, užsisklendimo ir gėdinimosi  elgesio modelius.

Traumos patirtis gali būti perduodama iš kartos į kartą – tėvai perduoda ją savo vaikams, suaugę vaikai – kitai kartai ir t.t. Šis perdavimo procesas yra susijęs su sąlygojimo procesu (sąlygojimas yra procesas, kuriuo išmokstamas elgesys), kuriame vaikai perima tėvų įsitikinimus ir elgseną.  Vaikas, stebėdamas tėvų tarpusavio elgesį, išmoksta, kaip elgtis artimuose santykiuose. Pagal tėvų elgesį ir jų požiūrį į savo kūną, vaikas išmoksta, kaip galima jaustis ir elgtis su savo kūnu. Taip jis / ji sužino, ar rūpinimasis savimi yra prioritetas, ar priešingai. Vaikai nuolat stebi tėvus, kad įgytų elgesio gaires – jie išmoksta  būti santykyje su savimi, kitais ir aplinka, jie paveldi tėvų nuostatas, įsitikinimus ir net įveikos strategijas.

 

Kaip spręsti?

Savo patirties supratimas ir įsisąmoninimas yra pagrindinis būdas įveikti skausmingas vaikystės  patirtis. Susidurti su skausmingais išgyvenimais (o juk taip stropiai buvo stengiamasi paslėpti ir nebejausti ar bent neparodyti išorei pykčio ar liūdesio, kad būtų galima išgyventi ir kiek įmanoma geriau sutarti su kitais) nėra lengva. Tačiau svarbu suprasti, kad šie išgyvenimai, nors ir giliai slepiami, egzistuoja. Jų atpažinimas ir pripažinimas padeda suprasti save ir keisti požiūrį į save bei santykį su savimi ir kitais. Tai, kaip tėvai su jumis elgėsi vaikystėje, neatspindi, kas jūs esate iš tiesų. Kaip ir daugeliu atvejų, neatspindi, kokie iš tiesų buvo jūsų tėvai. Svarbu prisiminti, kad tokiame susidūrimo su savo patirtimi kelyje reikia pirmiausia mokytis gerumo ir atlaidumo tiek sau, tiek ir tiems, kuriuos taip mylėjote.