Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Straipsniai   /  Tėvų ir vaikų prieraišumo reikšmė paauglystėje

Tėvų ir vaikų prieraišumo reikšmė paauglystėje

Psichologė Gražina Anankienė

 

Pokyčiai paauglystėje. Paauglystė vis dažniau įvardijama kaip vystymosi galimybių ir rizikų „langas“, nes tai yra labai spartus biologinių, pažintinių ir socialinių pokyčių laikotarpis. Nors paauglystėje didėja abstraktaus mąstymo, problemų sprendimo, kito požiūrio supratimo gebėjimas, tačiau įvairios informacijos integravimas dar nėra toks kaip suaugusiame amžiuje, todėl paaugliai į pasaulį žiūri „nespalvotai“, t. y. per juoda-balta prizmę.
Paauglystėje vykstantys kognityviniai pokyčiai sukelia ir paauglio „egocentrizmą“ , kai užvaldo jausmas, kad jis yra visų dėmesio centre, kartu su įsitikinimu, kad jo ar jos patirtis yra visiškai unikali. Paauglio elgesiui ir jausmams šiuo laikotarpiu yra būdingi nuolatiniai prieštaravimai, kas kelia daug iššūkių ir pačiam paaugliui ir aplinkiniams.
    Kartu su šiais sparčiais biologiniais, kognityviniais pokyčiais paaugliai patenka į naują socialinį-psichologinį gyvenimo etapą, kur kyla nemažai konfliktų. Paaugliai naujai suvokia save bei savo galimybes, renkasi tolesnio gyvenimo perspektyvas, kuria naujus socialinius ryšius. Galima pasakyti, kad paauglystė apima reikšmingus pokyčius beveik visose srityse, todėl tėvų palaikantis vaidmuo yra labai svarbus norint padėti paaugliui sėkmingai išgyventi šį raidos etapą. Labai svarbu įsisąmoninti, kad paauglystės etape besikeičiantys tėvų ir vaikų santykiai yra normalu: vaikai siekia savarankiškumo, o tėvai stengiasi rasti naujų būdų, kaip paremti savo vaikus, todėl paauglių ir tėvų ryšio kokybė yra itin svarbi abiem pusėms.
Tėvų vaidmuo paauglystėje. Labai dažnai galima girdėti mitą apie paauglių atsiribojimą ir išsakomą tėvų nerimą, kad jie mažai arba visai neturi įtakos savo paauglio gyvenimui.  Įprastai, paauglystės laikotarpiu, objektyviai laikas leidžiamas su tėvais sumažėja, o laikas su bendraamžiais, ženkliai padidėja, nes šiame amžiaus tarpsnyje, atsiveria nauji socialiniai vaidmenys, atitraukiantys paauglius nuo šeimų, kas ir paskatina manyti, jog santykis su tėvais tapo ne toks reikšmingas. Taip pat, daugelis tėvų paauglystėje kylantį tėvų – vaikų konfliktų padidėjimą išgyvena kaip asmeninį santykių ir jų svarbos paaugliui atmetimą. Šis suvokimas visiškai suprantamas, nes su paaugliais dažnai kyla konfliktai ir bendravimo sunkumai, tačiau jis nėra teisingas.
Konfliktą su paaugliu naudinga būtų vertinti kaip galimybę užmegzti kitokius, lygiavertiškesnius santykius su savo augančiu vaiku. Nepaisant tarpusavio santykių pokyčio, tėvai ir toliau lieka svarbūs paauglio psichologiniam ir emociniam funkcionavimui, saugus ryšys palaiko sveiką paauglio asmenybės vystymąsi, o tėvų jautrumas, empatija bei lankstumas auklėjime siekiant užtikrinti paauglio poreikius tampa ypač svarbūs.
    Paauglių – tėvų prieraišumo svarba. Tėvų ir vaiko ryšys yra svarbus ne tik kūdikystėje ar vaikystėje, bet ir paauglystėje. Streso sąlygomis tiek vaikai, tiek ir paaugliai siekia gauti tėvų apsaugą ir palaikymą. Vaikystėje, nesant stresui, tėvų artumo siekimas natūraliai mažėja ir vaikai  gali užsiimti kita veikla pavyzdziui, išmėginti naujus dalykus ar megzti socialinius ryšius. Prieraišumo sistema leidžia vaikams bendrauti su savo tėvais  kaip su „saugia baze“, iš kurios jie gali tyrinėti pasaulį ir ugdytis savarankiškumą. Paauglystėje kyla prieraišumo dilema, t.y. kaip palaikyti ryšį su tėvais, tyrinėjant naujus socialinius vaidmenis už šeimos ribų ir plėtojant artimus santykius su bendraamžiais bei pirmaisiais romantiniais partneriais. Tinkamas tėvų reagavimas į naujas situacijas, kuria saugų prieraišumą, kuriam būdingas požiūris į save kaip vertingą ir kompetentingą, o į kitus – kaip į patikimus ir geranoriškus. Taigi, sėkmingą paauglio perėjimą į savarankiškumą ir pilnametystę palengvina saugus emocinio ryšio su tėvais išsaugojimas.
Kyla klausimas: ko paaugliams reikia iš savo tėvų, kad jie išlaikytų saugų prieraišumą?
Labai svarbu išlikti „pasiekiamais tėvais“. Mažiems vaikams reikalingas artimas ir fizinis tėvų prieinamumas išgyvenant stresą, tuo tarpu paaugliams nereikia tokio pat artumo ir jiems gali  padėti žinojimas, kad tėvai palaiko net tada, kai jų nėra. Emocinis tėvų palaikymas leidžia paaugliams pasijusti saugiais ir labiau pasitikėti  savimi.
Būti empatiškais. Dažnai paaugliai vienu metu jaučia daug skirtingų emocijų. Jiems tampa sunku suprasti, kas vyksta jų viduje, valdyti savo jausmus, todėl jie gali rodyti agresyvų ar nepriimtiną elgesį. Svarbu padėti paaugliui atpažinti savo emocijas, jas suprasti, priimti kaip natūralias ir mokyti tinkamai išreikšti bei nerodyti atstūmimo, kai paauglys jaučia stiprų pyktį, nes tai paskatins liūdesį ir trikdys tarpusavio ryšį.
Rodyti tinkamą emocijų raiškos pavyzdį. Geros emocijų išraiškos kontrolės demonstravimas, gali padėti paaugliui mokytis valdyti ir savo jausmus. Buvimas ramiu suaugusiu stresinėje situacijoje, praneša paaugliui, kad Jūs galite valdyti situaciją, padėti jam nurimti ir kartu išspręsti problemą.
Formuoti pozityvų savęs suvokimą. Svarbu padėti paaugliui jaustis gerai ir priimti save tokį koks jis yra, su savo ypatumais. Paauglystėje labai svarbu tampa išvaizdos eksperimentavimai, todėl tėvai su supratimu ir pagarba turėtų reaguoti į šias paieškas. Taip pat paaugliai tampa labai jautrūs kitų nuomonei ar humorui, todėl naudinga būtų vengti kritiškų pasakymų, pamokymų ar pajuokavimų.
Bendradarbiauti. Tėvų jautrumas, lankstumas auklėjime yra labai svarbūs norint išlaikyti artimą ryšį su paaugliu, ypač autonomijos poreikio srityje. Augant paauglių kompetencijoms, jie vis labiau siekia turėti galimybę priimti sprendimus tam tikrose savo gyvenimo srityse ir taip palaipsniui ugdyti savo savarankiškumą bei nepriklausomybę. Taip pat tėvų gebėjimas palaikyti „bendradarbiavimą siekiant ateities tikslų“ su paaugliu išlieka labai svarbus ir yra ypač sudėtingas dėl  paauglystėje didėjančių konfliktų. Pats konfliktas nėra prastos santykių kokybės požymis, nes jis neabejotinai kyla sveikuose santykiuose. Tėvai turi parinkti tinkamus taisyklių laikymosi užtikrinimo būdus ir tuo pačiu metu padėti ugdytis kompetencijoms ir atsakomybės jausmui. Konflikto metus išsaugoti ryšį padeda galimybės paaugliui išsakyti savo nuomonę užtikrinimas ir pagarbos kito požiūriui  demonstravimas.
    Paaugliai, kurie jaučiasi suprantami savo tėvų ir yra saugiai prisirišę, nevengia konfliktų, tyrinėjimų ir individualizacijos. Saugiai prisirišę paaugliai būna linkę kreiptis pagalbos į tėvus, kai patiria problemų, tuo tarpu tėvų nepasiekiamumas ar jautrumo stoka skatina paauglius nerimauti ir ieškoti nusiraminimo ne tėvuose, o kitais, dažnai netinkamais būdais.

    Parengta pagal:

      1. Doncaster, R., Humber, S., (2021). Teens and Attatchment. Providing a secure base for your young person. NHS Foundations Trust. Prieiga: https://camhs.rdash.nhs.uk/wp-content/uploads/2021/01/DP8653-Teens-and-Attachment-11.20.pdf
      2. Moretti, M.M., Peled, M. (2004). Adolescent-parent attachment: bonds that support healthy development. Prieiga: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2724162/
      3. Navaitis, G. (2007). Psichologinė parama paaugliams ir jų tėvams. Vilnius: Kronta.