Kuo svarbu vaikams išlaikyti ryšį su tėvais po skyrybų?

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Skyrybos – tai ne tik teisinis procesas, bet ir gilus šeimos santykių pasikeitimo įvykis, kuris ypač paveikia vaikus. Nors pats šeimos iširimas yra skausmingas įvykis, ilgalaikiai vaiko sunkumai po skyrybų dažniausiai kyla ne dėl pačių skyrybų, o dėl prarasto ryšio su vienu iš tėvų, tarp jų tvyrančio konflikto ir nepastovios aplinkos bei nesaugumo jausmo. Suprantant santykių su tėvais būtinybę žymiai lengviau susitelkti į vaiko gerovę ir optimizuoti esančius resursus tinkama linkme.

Ryšys su abiem tėvais – pagrindas vaikų emocinei pusiausvyrai

Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie palaiko reguliarų, artimą ir šiltą kontaktą su abiem tėvais po skyrybų, ženkliai rečiau patiria nerimą, depresiją, elgesio sutrikimus ar žemą savivertę. Metaanalizė (de Vries et al., 2022) rodo, kad vaikai iš iširusios šeimos turi statistiškai reikšmingai didesnę riziką susirgti depresija, patirti nerimo sutrikimų ar net suicidinių minčių [1]. Tačiau svarbu pabrėžti: ne pati skyrybų patirtis lemia šią riziką, o tai, kaip išsiskyrę tėvai tvarkosi su bendravimu, atsakomybe ir vaiko poreikiais. Lamela ir kt. (2016) sisteminė apžvalga parodė [2], kad tėvų gebėjimas bendradarbiauti (angl. coparenting cooperation) tiesiogiai susijęs su vaikų psichologiniu stabilumu, o konfliktinis bendravimas – su jų emociniais sunkumais. Tai leidžia daryti išvadą, kad ne tik faktinis tėvo ar motinos buvimas šalia, bet būtent jų gebėjimas kartu rūpintis vaiku kuria saugumo jausmą. Tyrimai pabrėžia: vaikui reikia ne dviejų atskirų „auklėtojų“, o dviejų suaugusiųjų, kurie demonstruoja tarpusavio pagarbą ir pastovumą sprendimuose.

Socialinė raida: tėvų santykiai formuoja vaiko santykius su pasauliu

Vaiko gebėjimas užmegzti ir palaikyti prasmingus santykius su kitais yra tiesiogiai susijęs su saugumu, kurį jis patiria šeimoje. Po skyrybų šis saugumas gali būti pažeistas, ypač jei nutrūksta artimas ryšys su vienu iš tėvų ar tarp tėvų išlieka konfliktas. Remiantis Amato (2001) metaanalize [3], vaikai, išgyvenantys skyrybas, dažniau nei jų bendraamžiai susiduria su:

• Sunkumais kurti draugystes, pasitikėti kitais žmonėmis;
• Didesniu agresyvumu ar uždarumu bendraujant su bendraamžiais;
• Žemesne socialine kompetencija, t. y. gebėjimu spręsti konfliktus, reikšti jausmus, tartis.

Tėvų išsiskyrimas dažnai keičia ir gyvenamąją aplinką, mokyklą ar socialinį ratą – tai gali padidinti izoliacijos jausmą ir sumažinti bendruomenės palaikymo efektą.

Elgesio problemos ir priklausomybių rizika

Nors apie skyrybas dažnai kalbama kaip apie vidinę, emocinę krizę, jos taip pat gali reikšmingai paveikti išorinę vaiko elgesio struktūrą ir gebėjimą reguliuoti impulsus. Psichologijoje pripažįstama, kad vaiko elgesys – tai ne tik jo temperamento išraiška, bet ir atsakas į aplinką. Kai šeimos aplinka tampa nestabili, konfliktinė arba nutraukiama svarbių ryšių grandis, vaikas dažnai pradeda „kalbėti“ per elgesį – o tai gali pasireikšti tiek agresija, tiek užsidarymu, tiek žalingų įpročių formavimu. Jeynes (2011) nagrinėjo apie 15 000 vaikų Jungtinėse Valstijose ir nustatė, kad tėvų išsiskyrimas padidina riziką įsitraukti į antisocialinį elgesį, ypač jei vaikas netenka nuolatinio emocinio ryšio su vienu iš tėvų [4]. Tai ypač pasakytina apie berniukus, kurių ryšys su tėvu dažnai susilpnėja po skyrybų. Tyrimai rodo [5], kad vaikai, patiriantys ne tik skyrybas, bet ir konfliktinį tėvų bendravimą ar ryšio nutrūkimą, turi didesnę vėlyvosios paauglystės priklausomybių riziką:

• Tabako, alkoholio ir narkotikų vartojimas dažnesnis tarp vaikų, kuriems trūksta artimo tėvo ar motinos santykio;
• Poveikį stiprina ir socialinė izoliacija, dažniausiai atsirandanti, kai vaiko emociniai poreikiai po skyrybų lieka nepatenkinti.

Tačiau tyrimai taip pat rodo, kad stiprus, palaikantis ryšys su bent vienu iš tėvų gali veikti kaip apsauginis faktorius. Vaikai, turintys „inkarą“ šeimoje, rečiau pasiduoda išoriniam spaudimui ir rizikingam elgesiui.

Psichosomatinė sveikata

Švedijos tyrimas nagrinėjo beveik 150 000 12–15 metų moksleivių ir ištyrė jų psichosomatinius simptomus: galvos skausmus, miego sutrikimus, virškinimo problemas, įtampą, nuotaikų svyravimus ir pan. [6]. Palyginus skirtingas šeimos gyvenimo formas, nustatyta, kad:

• Vaikai, gyvenantys vien su vienu iš tėvų, patiria žymiai daugiau psichosomatinių problemų nei tie, kurių šeima yra vientisa.
• Tie, kurie gyvena pagal dalinės globos modelį („joint custody“), turi mažiau simptomų negu vaikai gyvenantys su vienu iš tėvų, bet daugiau negu vientisų šeimų atstovai.

Šie rezultatai leidžia manyti, kad reguliarus ir užtikrintas bendravimas su abiem tėvais veikia kaip psichofiziologinis stabilizatorius. Vaiko organizmas į stresą reaguoja fiziškai, o kai emocinis klimatas išlieka pastovus ir saugus, jo kūnas taip pat funkcionuoja sklandžiau.

Išvados

Moksliniai tyrimai rodo: reguliarus, emocionaliai šiltas, prasmę turintis ryšys su abiem tėvais po skyrybų yra vienas reikšmingiausių vaiko gerovės veiksnių. Tai lemia: emocinį saugumą, kuris apsaugo nuo nerimo, depresijos ar elgesio sutrikimų; socialinį prisitaikymą, nes tėvų bendradarbiavimas kuria stabilias ribas ir vertybes; mažesnę riziką elgesio problemoms ir priklausomybių vystymuisi; fizinę sveikatą, mažindamas somatinių simptomų tikimybę.

Ryšio išlaikymas nėra vien teisinis klausimas – tai giliai psichologinis vaiko poreikis, kuriam įgyvendinti reikia ne tik kontaktų grafiko, bet ir nuoširdaus abiejų tėvų dalyvavimo vaiko gyvenime. Skyrybos gali išskirti partnerius, bet neturi išskirti tėvų ir vaikų.

 

Šaltiniai

1. De Vries, JT, et al. Long‑term effects of parental divorce on mental health – a meta‑analysis. J Psychiatr Res. 2019;119:107‑15. doi:10.1016/j.jpsychires.2019.09.011
2. Lamela, D., Figueiredo, B. Coparenting after marital dissolution and children’s mental health: a systematic review. J Pediatr (Rio J). 2016 Jul-Aug;92(4):331-42. doi: 10.1016/j.jped.2015.09.011. Epub 2016 May 20. PMID: 27215765.
3. Amato, PR. Children of divorce in the 1990s: an update of the Amato and Keith (1991) meta-analysis. J Fam Psychol. 2001 Sep;15(3):355-70. doi: 10.1037//0893-3200.15.3.355. PMID: 11584788.
4. Jeynes, WH. The effects of recent parental divorce on their children’s consumption of alcohol and marijuana. J Youth Adolesc. 2011;40(7):947–58. doi:10.1007/s10964-010-9604-7
5. Sun, Y., Li, Y. Postdivorce family stability and changes in adolescents’ academic performance: a growth-curve model. J Fam Issues. 2009;30(11):1527–52. doi:10.1177/0192513X09339022.
6. Bergström, M., Fransson, E., Modin, B., Berlin, M., Gustafsson, PA, Hjern, A. Fifty moves a year: is there an association between joint physical custody and psychosomatic problems in children? J Epidemiol Community Health. 2015;69(8):769–74. doi:10.1136/jech-2014-205058.

 

Susiję įrašai

Mokymai specialistams „Skyrybos kaip poros, šeimos ir tėvystės krizė: santykių dinamika ir konsultavimo ypatumai”, 2025 m. liepos 3-4 d.