Nematoma našta: tėvų emocinio spaudimo įtaka vaikui

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą – darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą [1–3]. Šiame straipsnyje analizuosime kaip tėvų emocinis spaudimas po skyrybų veikia vaiką, remiantis moksliniais tyrimais bei klinikine praktika.

Tėvų elgesio modeliai darantys įtaką vaikui

Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės – tėvai – tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu – tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą [2,3].

Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų – kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“ [4]. Kitas dažnas būdas – informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“ [5]. Dar vienas būdas – kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti [6]. Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“

Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku [7], ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija – siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.

Vaiko patirtys ir psichologinė įtaka

Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų – jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa [2,3]. Tyrimai rodo, kad vaikams, įtrauktiems į tokią emocinę dilemą, dažniau pasireiškia nerimo sutrikimų ir depresijos simptomai, miego sutrikimai bei padidėjęs psichosomatinis jautrumas [7,8].

Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą – ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas [9]. Be to, vaikams, kurie patiria tokį nuolatinį vidinį konfliktą, dažniau pasireiškia pasitikėjimo aplinkiniais sunkumai, ryšių vengimas, problemos kuriant ilgalaikius santykius paauglystėje ir suaugus [10].

Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad tokioje situacijoje augę vaikai dažniau susiduria su padidėjusiu psichologiniu distresu, žemu savęs vertinimu, emocijų reguliavimo sunkumais [6]. Kai kuriais atvejais pastebimas netgi trauminio pobūdžio poveikis, ypač kai vaikui buvo sistemingai formuojama neigiama nuomonė apie vieną iš tėvų, o jo pačio emociniai išgyvenimai buvo ignoruojami ar menkinami [4].

Galima pagalba

Ankstyvas emocinių sunkumų ir pasikeitusio elgesio atpažinimas – vienas svarbiausių žingsnių užkertant kelią ilgalaikiam vaikų psichologiniam žalojimui. Vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, šeimos psichoterapeutai ar skyrybų mediatoriai gali pastebėti reikšmingus signalus: padidėjusį nerimą, lojalumo konfliktą išduodančius teiginius (vieno iš tėvų idealizavimą arba kito demonizavimą), regresinius elgesio požymius, miego ar valgymo sutrikimus [11,12]. Tokie ženklai turėtų paskatinti kryptingą intervenciją – pradedant nuo individualios psichologinės pagalbos vaikui, tęsiant darbu su tėvais, kurie kartais nesąmoningai, o kartais – sąmoningai, įtraukia vaiką į tarpusavio konfliktą.

Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“ [13]. Kreipimasis į psichologą asmeniškai gali būti vertingas žingsnis kiekvienam iš tėvų – tai galimybė saugiai reflektuoti išgyvenimus, atpažinti už jų slypinčius poreikius ir išmokti veiksmingesnių bendravimo su vaiku ir buvusiu partneriu būdų. Kai kuriais atvejais, ypač kai emocinis spaudimas tampa sąmoningas ir sunkiai koreguojamas, svarbus vaidmuo tenka ir institucinėms struktūroms – teismams, vaiko teisių apsaugos tarnyboms, mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.

Mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai bei klasės vadovai gali pastebėti pirmuosius vaiko emocinio nestabilumo požymius: užsisklendimą, dėmesio koncentracijos problemas, staigius nuotaikų svyravimus ar agresiją. Svarbu, kad tokie specialistai turėtų aiškius bendradarbiavimo su šeima ir institucijomis algoritmus bei galėtų inicijuoti tarpdisciplininius veiksmus, padedančius užtikrinti vaiko emocinį saugumą [14]. Nors kartais emocinis poveikis vaikui vyksta „nematomoje“ emocinėje plotmėje, jų padariniai – labai konkretūs, todėl būtinas sistemingas ir informuotas profesionalų įsitraukimas.

Išvados

Tėvų skyrybos savaime nebūtinai lemia neigiamas pasekmes vaikui, tačiau rizika gerokai išauga tada, kai vaikas įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktą ir tampa emocinio spaudimo objektu. Šioje „nematomoje“ pozicijoje atsidūręs vaikas patiria intensyvius vidinius konfliktus, kurie gali turėti ilgalaikį poveikį jo emocinei savijautai, santykiams ir tapatumo raidai.

Prevencija prasideda nuo suvokimo: svarbu, kad tiek tėvai, tiek specialistai gebėtų atpažinti subtilias emocinio spaudimo formas bei lojalumo konflikto ženklus. Ankstyvas intervencijas turėtų vykdyti įvairių sričių specialistai – vaikų psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai, mokyklų bendruomenės nariai. Visų jų tikslas – apsaugoti vaiką nuo destruktyvų tėvų konfliktų poveikio ir užtikrinti saugią erdvę jo emociniam vystymuisi.

Kiekvienam iš tėvų, susidūrusių su skyrybomis ar globos klausimais, naudinga ieškoti profesionalios pagalbos – mokytis atpažinti savo emocinius poreikius, reguliuoti reakcijas ir formuoti santykį su vaiku, grįstą pagarba bei empatija.

 

Šaltiniai

1. Amato, P. R. (2010). The consequences of divorce for adults and children. Journal of Marriage and Family. 72(3):650–666.
2. Kelly, J. B., Emery, R. E. (2003). Children’s Adjustment Following Divorce: Risk and Resilience Perspectives. Family Relations, 52(4), 352–362. https://doi.org/10.1111/J.1741-3729.2003.00352.X
3. Johnston, J., Roseby, V. (1998). In the Name of the Child: A Developmental Approach to Understanding and Helping Children of Conflicted and Violent Divorce. Family Court Review, 36(2), 317–319. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1998.TB00511.X
4. Baker, A. J. L., & Ben-Ami, N. (2011). To Turn a Child Against a Parent Is To Turn a Child Against Himself: The Direct and Indirect Effects of Exposure to Parental Alienation Strategies on Self-Esteem and Well-Being. Journal of Divorce and Remarriage, 52(7), 472–489. https://doi.org/10.1080/10502556.2011.609424
5. Bernet, W., von Boch-Galhau, W., Baker, A. J. L., Morrison, S. L. (2010). Parental alienation, DSM-5, and ICD-11. American Journal of Family Therapy. 38(2):76–187.
6. Harman, J. J., Kruk, E., & Hines, D. A. (2018). Parental alienating behaviors: An unacknowledged form of family violence. Psychological Bulletin, 144(12), 1275–1299. https://doi.org/10.1037/BUL0000175
7. Pedro-Carroll, J. L. (2012). Fostering resilience in the aftermath of divorce: The role of evidence-based programs for children. Family Court Review. 50(3):395–400.
8. Shaw, D. S. (1991). The Effects of Divorce on Children’s Adjustment: Review and Implications. Behavior Modification, 15(4), 456–485. https://doi.org/10.1177/01454455910154002
9. Warshak, R. A. (2010). Family bridges: using insights from social science to reconnect parents and alienated children. Family Court Review, 48(1), 48–80. https://doi.org/10.1111/J.1744-1617.2009.01288.X
10. Johnston, J. R. (2005). Research update. Family Court Review, 33(4), 415–425. https://doi.org/10.1111/J.174-1617.1995.TB00386.X
11. Garber, B. D. (2011). Parental alienation and the dynamics of the enmeshed parent–child dyad: adultification, parentification, and infantilization. Family Court Review, 49(2), 322–335. https://doi.org/10.1111/J.1744-1617.2011.01374.X
12. Kelly, J. B., Johnston, J. R. (2001). The alienated child: A reformulation of parental alienation syndrome. Family Court Review. 39(3):249–266.
13. Lebow, J. L., Chambers, A. L., Christensen, A., Johnson, S. M. (2012). Research on the Treatment of Couple Distress. Journal of Marital and Family Therapy, 38(1), 145–168. https://doi.org/10.1111/J.1752-0606.2011.00249.X
14. Reay, K. M. (2015). Family Reflections: A Promising Therapeutic Program Designed to Treat Severely Alienated Children and Their Family System. American Journal of Family Therapy, 43(2), 197–207. https://doi.org/10.1080/01926187.2015.1007769