Kai šventės tampa iššūkiu: vaikų ir paauglių emocinė sveikata per šventinį laikotarpį

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Šventės dažnai siejamos su džiaugsmu, artumu ir jaukumu. Tačiau vaikams ir paaugliams tai ne visuomet būna tik ramybės ir šviesos metas. Po šventiniu spindesiu neretai slepiasi įtampa, emocinis nuovargis ir įvairūs psichologiniai iššūkiai, apie kuriuos švenčių laikotarpiu kalbėti nesinori.

Viena dažniausių problemų – pastabos apie išvaizdą ir svorį. Per šventes, kai giminės susirenka prie bendro stalo, neretai pasigirsta komentarai apie vaiko kūną ar valgymo įpročius. Kartais giminaičiai net nesuvokia, kad tarsi iš ,,geros valios“ tariami pasakymai (,,na, pagaliau papilnėjai“, ,,kaip gražiai atrodai, panašu, kad sulieknėjai“) gali sukelti gėdos, nerimo ar nepakankamumo jausmus. Ypač paauglystėje, kai formuojasi tapatybė ir kūno suvokimas, šie komentarai gali stipriai paveikti savivertę ar net paskatinti neigiamą santykį su kūno formomis. Ne mažiau sudėtingas ir spaudimas valgyti. Šventinis stalas dažnai tampa pagrindiniu švenčių simboliu, o frazės „paragauk visko“, „neįžeisk močiutės“ ar „valgyk dar truputį“ – kasdienybės dalimi. Tokie žodžiai apriboja vaikų galimybes savarankiškai pajausti savo kūno poreikius, didina spaudimą įtikti. Vaikai gali jausti prievartą ar kaltę nepateisinant lūkesčių. Sutrikusio santykio su maistu ir kūnu paaugliai patiria nerimą ir įtampą, taip stengiantis kaip įmanoma riboti laiką praleidžiamą su šeima. Šventės taip pat išbalansuoja įprastą rutiną. Dingsta aiški struktūra mokykloje, keičiasi dienos ritmas, miego režimas, atsiranda daugiau triukšmo ir neįprastų veiklų. Jautresni vaikai, turintys nerimo bruožų, raidos sutrikimų, tokius pokyčius išgyvena sunkiau, tokie pasikeitimai chaotiški, nesaugūs. Vaikai gali tapti irzlūs, užsidaryti savyje ar kaip tik reikalauti daugiau tėvų dėmesio. Šventės išjudina ne tik vaikų rutiną, bet ir visos šeimos dinamiką. Suaugusieji šventiniu laikotarpiu taip pat gali būti pavargę, susierzinę, nusiminę. Vaikai šiuos jausmus perima – nors esamų problemų tėvai nelinkę įgarsinti, aptarti bendrai, emocinis fonas  vaikams būna labai akivaizdus. Dėl vaikiško egocentrizmo vaikai gali jaustis kalti, tarsi dėl esančių prastų nuotaikų atsakingi būtų jie. Šventiniu laikotarpiu didėja nuovargis dėl socialinių ryšių, poreikis atsitraukti. Ilgas buvimas tarp žmonių, nuolatinis bendravimas su giminėmis, klausimai apie mokslus, draugus ar ateities planus – visa tai gali varginti. Labiau intravertiški vaikai jaučiasi išsekę, bet gėdijasi pasakyti, kad nori pailsėti. Šventės tampa tarsi emociniu maratonu. Kartais švenčių metu pasireiškia ir lyginimas su kitais: „žiūrėk, kaip jis gerai mokosi“, „ji tokia tvarkinga“. Nors atrodo, kad tai skatina tobulėti, vaikui tai dažnai siunčia žinutę, kad toks, koks yra, nėra pakankama.

Šventiniu laikotarpiu tėvų vaidmuo – padėti vaikui jaustis saugiam ir priimtam. Svarbu pasidomėti, kaip vaikas jaučiasi. Užuot pykę dėl nepaklusnaus, pasikeitusio elgesio pasidomėkime ko vaikui reikia, kas jį džiugina, kas kelia nerimą. Vietoje pastabų ar palyginimų verta sakyti padrąsinančius žodžius – „malonu, kad esi kartu“, „smagu tave matyti“, „ačiū, kad padėjai“. Tokie paprasti sakiniai kuria saugumo ir priėmimo jausmą. Naudinga išlaikyti bent dalį įprastos dienos struktūros – pakankamai poilsio, laiko savo pomėgiams, galimybę atsitraukti nuo šurmulio. Tai ypač svarbu vaikams, kurie greitai pavargsta nuo socialinio bendravimo ar jautriai reaguoja į pokyčius. Tėvai gali padėti vaikui susitvarkyti dienotvarkę, patys parodydami pavyzdį, kad poilsis yra rūpesčio savimi ženklas. Jei pastebima, kad vaikas tampa uždaresnis, vengia maisto, atrodo pernelyg neramus ar jautrus pastaboms, verta tai priimti rimtai – kalbėtis su juo švelniai, bet konkrečiai, o prireikus – pasitarti su specialistu. Ankstyvas dėmesys padeda išvengti sunkesnių valgymo ar nuotaikos sutrikimų. Galiausiai verta prisiminti, kad švenčių esmė – ne tobulai iškeptas pyragas ir ne „pavyzdingos“ nuotraukos. Vaikams svarbiausia patirti, jog jie yra mylimi, priimti ir svarbūs tokie, kokie yra. Tai dovana, kurios vertė išlieka gerokai ilgiau nei bet kuri šventinė akimirka.