Kaip išsaugoti ramybę ir emocinį atsparumą tėvystėje?

Parengė psichologė Gražina Anankienė

 

Tėvystė – ne tik gilus, nepakeičiamas ryšys su vaiku, džiaugsmas stebėti, kaip jis kasdien drąsiau žengia savarankiškumo keliu, bet ir pareigos, kasdieniai iššūkiai bei nuovargis. Tėvai nuoširdžiai siekia savo vaikams geriausio, tačiau net ir mylint visa širdimi, jie pavargsta, praranda kantrybę, o siekis puikiai atlikti šią pareigą gali tapti stresą keliančiu veiksniu. Tėvystės stresas taip pat gali paveikti ir tėvystės stilių. Dažnai stresas skatina reaguoti impulsyviai į vaiko netinkamą elgesį ir ilgainiui neigiamai paveikti tėvų ir vaikų santykius. Sąmoningumas tėvystėje   padeda sustoti ir pažvelgti į savo dabartines reakcijas ir patirtį su vaikais vertinant ilgalaikes pasekmes. Tai leidžia reaguoti ne impulsyviai su pykčiu, o apgalvotai, sąmoningai pasirenkant geriausią būdą, bei geriau atliepti vaiko emocinius poreikius.

Sąmoningumas tėvystėje – tai įgūdžiai, padedantys ne tik kurti artimesnį ryšį su vaiku, bet ir geriau suprasti save: savo emocijas, mintis bei reakcijas. Sąmoningumas – tai nuolatinis mokymasis išlikti dėmesingu klausantis vaiko; priimti save ir vaiką be vertinimo – nesmerkti nei savęs, nei vaiko už jausmus ar elgesį; atpažinti ir gebėti įvardinti emocijas – pastebėti, ką jaučiate jūs ir ką jaučia jūsų vaikas bei gebėti ramiai reaguoti, net kai emocijos įsižiebia; praktikuoti atjautą ir palaikymą sau bei vaikui, net kai sunku ar kas nors nepavyksta.

Gebėjimas dėmesingai klausytis vaiko yra vienas svarbių aspektų, padedančių kurti pasitikėjimu paremtus tėvų ir vaikų santykių. Dėmesingas klausymasis reiškia visišką buvimą su savo vaiku tą akimirką atidedant kitas veiklas ir suteikiant vaikui galimybę būti išgirstam ir suprastam. Dėmesys įsiklausant ir nevertinant, išsaugant ramybę ir priimant vaiko jausmus be kritikos, daro didelę įtaką jo emocinei gerovei. Tyrimai atskleidžia, kad toks santykis padeda mažinti nerimo ir depresijos simptomus vaikams.

Praktikuojant sąmoningumą tėvystėje lengviau pavyksta taikyti pozityvius auklėjimo metodus, nuosekliau laikytis susitarimų. Vaikas, kuris jaučiasi kaltinamas ar moralizuojamas, negirdi taisyklių – jo smegenys tarsi „išsijungia“. Jis negali girdėti argumentų ar logikos. Bet kai jis jaučiasi saugus, mylimas, tada galima kalbėtis ir apie elgesį, ir apie ribas. Todėl sudėtingais santykių momentais, kartais naudingiau teikti pirmenybę ryšiui, o ne taisyklėms. „O kaip tada drausminti?“ – vienas dažniausių klausimų, kurį kelia tėvai. Ribos yra būtinos, bet jos nebūtinai turi būti griežtos ar šaltos, o drausmė nereiškia bausmių. Drausmė reiškia aiškias ribas ir pagarbų bendravimą. Ribas galima nustatyti tariantis, ieškant abiem pusėms priimtinų sprendimų. Labai svarbu atskirti, kur ribos būtinos (pavyzdžiui, miegas ar higiena), o kur galimas lankstumas. Jei vaikas nori planšetės per vakarienę, svarbu taikyti susitarimus ir kartu ieškoti geriausio sprendimo, o ne tiesiog griežtai ištarti „ne“. Tokie sprendimai moko bendradarbiavimo, o ne priešiškumo.

Sąmoningumas tėvystėje padeda geriau suprasti save, geriau reguliuoti stiprias emocijas ir išlaikyti ramybę stresinėse situacijose, kurios dažnai pasitaiko auginant vaikus. Todėl yra labai svarbu  žinoti savo „karštuosius taškus“ – kas labiausiai erzina, kokie elgesiai sukelia stipriausią reakciją. Žinant, kas išmuša iš vėžių, galima tam pasiruošti. Gal tai ignoravimas? Pertraukinėjimas? Nepagarbus tonas? Pastebėję šiuos modelius, tampame ne savo reakcijų aukomis, bet jų šeimininkais. O su tuo ateina ir daugiau vidinės ramybės ir galios reaguoti tinkamiau.

Matant vaikų jausmus, svarbu pastebėti ir savuosius. Dažnai vaikų elgesys tik sustiprina jau esančius jausmus, bet nėra jų priežastis. Suvokus, kas iš tikrųjų sukelia  emocijas – galima tinkamai į jas sureaguoti ir duoti vaikams tą drausmę ar pagalbą, kurios jiems tuo metu reikia. Naudinga padaryti išminties pauzę ir paklausti savęs: „Kodėl man norisi šaukti? Ar tikrai dėl to, kad vaikai netinkamai elgiasi? O gal dėl įtemptos dienos darbe?“ Taigi, tai gebėjimas laiku pastebėti augančią vidinę įtampą, sustoti, pažvelgti į savo emocijas, mintis ir pasirinkti reaguoti tinkamiausiu būdu, o ne impulsyviai.

Praktikuojant sąmoningumą tėvystėje svarbu gebėti ir geriau suprasti savo mintis, kurios yra nerimo, pykčio  ar streso šaltinis ir praktikuoti atjauta sau.  Daugelis turi griežtą vidinį kritiką. Leidžiant griežtam vidiniam kritikui valdyti situaciją, emocijos ima tik stiprėti, tada sudėtingose auklėjimo situacijose prarandama savitvarda. Jei tuo metu, kai jau ir taip sunku, vidinis vertintojas sako, kad tu „nesusitvarkai“, „esi blogas tėvas/mama“ ar „kodėl mano vaikas niekada nieko nedaro gerai?“, tai tik pablogina situaciją.

Praktikuojant raminančią vidinę kalbą ne tik nuraminamos smegenys, bet ir sukuriama pauzė. Šis sąmoningas sustojimas padeda nesureaguoti impulsyviai ir primena, kad svarbu išsaugoti ryšį su vaiku ir padėti jam augti.

Galima pasirinkti sau svarbias žinutes, kurias naudinga kartoti mintyse įkarščio akimirką:

„Aš galiu nesivelti į kovą su savo vaiku.“

 „Kova nemoko vaikus pokyčio.“

„Aš galiu rinktis kaip reaguoti. Šios emocijos neturi valdyti mano elgesio.“

Atjauta sau – tai raktas, kuris padeda sulėtinti neigiamų minčių srautą ir leisti būti ramiam net sudėtingiausiais momentais. Atjauta sau – tai gebėjimas be smerkimo ir savęs kaltinimo reaguoti į kylančius tėvystės sunkumus bei nuolatinis priminimas sau, kad sunkumai yra natūrali tėvystės dalis, kuriuos patiria daugelis tėvų.

Kai pradedame geriau suprasti save, atsiranda galimybė naujai pažvelgti ir į vaikų elgesį. Bet koks vaiko „negatyvus“ elgesys iš tiesų yra ženklas, kad kažkas vaiko viduje yra ne taip. Pavyzdžiui, kai vaikas supykęs sako: „Nekenčiu tavęs“, dažnas tėvas tai gali priimti kaip nepagarbą ir bausti. Sąmoningai sustojus ir leidus emocijoms nurimti, galima suprasti, kad už šių žodžių slypi skausmas, nusivylimas ar baimė, ir vietoj bausmės pasirinks atjautą ir pokalbį. Vaikai dažnai elgiasi netinkamai ne iš blogos valios, o todėl, kad jiems trūksta įgūdžių, praktikos arba trūksta savivertės. Kai tai suprantame, tampame labiau atjaučiantys ir galime padėti vaikui mokytis, o ne reaguoti iš pykčio ar kontrolės poreikio.

Sąmoningumas tėvystėje prasideda nuo mažų, bet nuoširdžių žingsnelių kiekvieną dieną. Daugelį tėvų gąsdina mintis apie pokyčius: „Kaip galiu pasikeisti, jei tiek laiko nepavyko kitaip?“
Tėvystė nėra apie didelius šuolius ar tobulumą – ji prasideda nuo mažų, kasdienių pasirinkimų. Pabandykite pradėti nuo paprastų dalykų: jei kyla noras pakelti balsą – išeikite į kitą kambarį ir giliai įkvėpkite, jei jaučiate, kad negalite išlikti ramūs – tiesiog stebėkite savo žodžius ir toną. Svarbiausia – ne tobulas elgesys, o buvimas čia ir dabar, susitelkimas į ryšį.

Vaikams labiausiai reikia ne idealių planų ar veiklų, o tėvų dėmesio, šilumos ir tikro buvimo kartu.

 

Šaltiniai:

• Nguyen, T.M., Bui, T.T.H. Xiao, X., Le, H.V. (2020). The Influence of Self-Compassion on Mindful Parenting: A Mediation Model of Gratitude. The Family Journal: Counselling and Therapy for Couples and Families, 28 (4), p. 455-462. DOI: 10.1177/10664807209504.
• Powell, C.L.Y.M., Cheung, A.K., Bögels, S.M. (2024). Mindful parenting for parents of children and adolescents. Iš Chan, K.K.S., Lau, E.N.S., Lee, J.C.K. (Eds.), Mindfulness for Child and Adolescent Well-Being: International Perspectives (pp. 198-215). Routledge. DOI: 10.4324/9781003314882-13
• Duncan, L. G., Coatsworth, D.J., Greenberg, M.T. (2009). A Model of Mindful Parenting: Implications for Parent–Child Relationships and Prevention Research. Clinical Child and Family Psychology Review., 12 (3), p. 255-270. DOI: 1007/s10567-009-0046-3