Ar sunkumas kyla dėl vieno iš mūsų, ar tarp mūsų? Kaip gali padėti šeimos psichoterapija?

Živilė Kėrytė, porų ir šeimos psichoterapijos kandidatė

 

Tikriausiai daugumai ne naujiena, kad konfliktas pats savaime nebūtinai yra problema. Sunkumų dažniau kyla tada, kai nepavyksta apie nesutarimus kalbėtis pagarbiai ir konstruktyviai, išgirsti vieniems kitus ir ieškoti sprendimo.

Tiek vaikai, tiek suaugusieji gali mokytis kalbėti apie savo jausmus, išsakyti ir apginti savo nuomonę, įvardyti tai, kas skaudina, ir išgirsti, kas skaudina kitą. Kartais pokalbis gali būti emocingas ar net pakeltu balso tonu – svarbu, kad jame nebūtų žeminimo, įžeidinėjimo, grasinimo ar kito žmogaus ribų pažeidimo. Gebėjimas išsakyti tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia kitam galimybę mus geriau suprasti, o konfliktui tapus pokalbiu apie poreikius ir sprendimus, jis gali tapti svarbia santykių mokymosi patirtimi.

Tačiau, kas nutinka, kai konfliktų vengiame, juos ignoruojame arba kiekvienas nesutarimas tampa priežastimi klausti savęs: „Ką aš apskritai veikiu su šiuo žmogumi?“ Tuomet verta sustoti ir paklausti: ar sunkumas iš tiesų susijęs su manimi ar kitu žmogumi – ar kyla tarp mūsų?

Kas vyksta tarp mūsų?

Šioje vietoje suprasti, kas vyksta su mumis ir tarp mūsų, gali padėti sisteminis požiūris į asmens, poros ir šeimos sunkumus. Sisteminiame požiūryje šeimos narių elgesys ir bendravimo modeliai suprantami neatsiejant jų nuo tarpusavio santykių ir platesnio konteksto. Todėl vietoje klausimo „Kas šeimoje yra kaltas dėl problemos?“ galima kelti kitą klausimą: „Kas vyksta tarp mūsų ir kaip kiekvienas iš mūsų prisideda prie šio pasikartojančio santykių modelio?“

Sisteminiame darbe svarbu suprasti, kaip šeimos nariai bendrauja tarpusavyje: kiek jie vieni kitų klausosi, kaip išsako savo poreikius, kokia dinamika kartojasi konfliktų metu, ko kiekvienas tikisi iš kito šeimos nario, kaip šeima reaguoja tada, kai vienas ar keli jos nariai yra apimti stiprių jausmų ar yra pervargę, ir kaip šeima padeda sau sudėtingose situacijose.

Šie klausimai padeda suprasti, kas vyksta šeimoje ir kaip kiekvienas jos narys prisideda prie esamos situacijos. Kitaip tariant, visas elgesys egzistuoja kontekste. Pavyzdžiui, vaikas gali būti apibūdinamas kaip „neklausantis“ ar „nepaklusnus“, tačiau pažvelgus į šeimos kasdienybę paaiškėja, kad taisyklės ir ribos joje nuolat keičiasi: tai, kas vieną dieną leidžiama, kitą dieną tampa priežastimi konfliktui. Tuomet tampa svarbu klausti ne tik „Kodėl vaikas taip elgiasi?“, bet ir „Kas vyksta tarp vaiko ir tėvų, kai atsiranda šis elgesys?“

Kodėl kartais verta ateiti kartu?

Kai svarbūs ir sudėtingi dalykai aptariami dalyvaujant šeimos nariams ir terapeutui, vienas žmogus nėra išskiriamas kaip „problemos turėtojas“ ar „tas, kurį reikia pakeisti“. Atsiranda galimybė geriau suprasti vieniems kitus, pamatyti pasikartojančius bendravimo modelius ir mokytis naujų bendravimo būdų.

Kartais į šeimos psichoterapiją verta ateiti ir vienam, jei kiti šeimos nariai šiuo metu nėra pasirengę, nenori ar negali dalyvauti. Ir tai gali būti prasminga darbo pradžia. Tačiau jeigu šeimos nariai yra pasirengę dalyvauti, jų bendras įsitraukimas suteikia galimybę ne tik kalbėti apie santykius, bet ir mokytis kitaip būti kartu santykyje.

Kuo šeimos psichoterapija skiriasi nuo porų psichoterapijos?

Svarbu atskirti šias dvi sisteminės psichoterapijos formas – porų ir šeimos psichoterapiją.

Porų psichoterapija pirmiausia orientuota į dviejų partnerių tarpusavio santykį: siekiama stiprinti bendravimą ir emocinį ryšį, mokytis išlaikyti pusiausvyrą tarp „aš“ ir „mes“, spręsti konfliktus ir gerinti tarpusavio komunikaciją.

Šeimos psichoterapija tuo tarpu apima platesnį šeimos santykių lauką – nagrinėjami šeimos narių tarpusavio santykiai, pavyzdžiui, tėvų ir vaikų, tėvų ir suaugusių vaikų, brolių ir seserų ar kelių kartų šeimos narių santykiai. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne vien poros santykiui, o šeimos sistemai ir joje vykstantiems procesams.

Pora yra viena iš šeimos posistemių, tačiau porų psichoterapija nėra tapati šeimos psichoterapijai. Skiriasi jų terapinio darbo objektas ir tai, kokiems santykiams bei sąveikos modeliams skiriamas pagrindinis dėmesys.

Todėl sisteminėje psichoterapijoje kartais svarbiausias klausimas nėra „kuris iš mūsų turi problemą?“, bet „kas vyksta tarp mūsų ir kaip galime tai pakeisti?“