Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Straipsniai   /  Kaip išgyventi senėjimą?

Kaip išgyventi senėjimą?

Gydytoja, psichoterapeutė Dalia Lenčiauskienė

 

Baigiasi metai, kaip kasmet artėja nauji. Einant metams į pabaigą yra priimta apsvarstyti nuveiktus darbus ir planuoti naujus. Kviečiame ir skaitytojus pamąstyti kartu, ir ne tik apie nuveiktus darbus ar naujus planus. Bet ir apie laiko tėkmę, pokyčius, patyrimus ir laiko trukmę, nes žmogaus gyvenimas nėra amžinas. Savo tinklapyje daug rašome apie šeimą, vaikus, tėvystės iššūkius, kiek jėgų ir būdų reikia, kad santykiai būtų darnūs. Šį kartą kviečiame paskaityti apie dar vieną žmogaus gyvenimo aspektą – senėjimą.

Žmonių požiūris į brandą ir senėjimą paprastai priklauso nuo jų amžiaus. Paaugliai dažnai norėtų būti vyresni, jauni suaugę žmonės, sulaukę trisdešimties, mažai nuogąstauja dėl savo metų. Tačiau apie keturiasdešimtuosius amžiaus metus žmonės pradeda ieškoti būdų, kaip sulėtinti ar atitolinti senėjimo procesą. Jie pradeda rūpintis sveikata, vartoja daug maisto papildų, valgo sveikesnį maistą, sportuoja, rengiasi jaunatviškai, naudoja vis brangesnius veido kremus. Dauguma šių priemonių yra naudingos ir padeda pasiekti norimų rezultatų, tačiau jos neatveria galimybių, nesuteikia žinių, kaip tvarkytis su dėl senėjimo vykstančiais tokiais pokyčiais, kaip užmaršumas, silpnėjančios jėgos, draugų netektys. Galbūt reikia kito požiūrio į senėjimą.

Senėjimas yra susijęs su pamažu vykstančiais mūsų pojūčių, raumenų pokyčiais. Senka fizinės jėgos, pradeda varginti lėtinės ligos. Nesvarbu, kokia būtų sveikata, tačiau judėti sekasi vis sunkiau ir sunkiau. Silpsta regėjimas ir klausa. Besikeičiantys troškimai, seksualinio potraukio ir lytinės galios silpnėjimas taip pat yra ženklas, kad nykstam. Visos šios permainos trukdo žmogui džiaugtis gyvenimu. Situaciją pasunkina ir darbingumo mažėjimas. Ateina laikas, kai žmogus dėl amžiaus priverstas išeiti į taip vadinamą užtarnautą poilsį, o neretai kartu ir į užmarštį. Pagyvenę žmonės atskiriami. Dabar jau retai vienuose namuose gyvena trys kartos, o vyresniųjų patirtis technologijų amžiuje dažnai nuvertinama.

Nors kai kuriuos dalykus sportuodami, laikydamiesi sveikos mitybos ir galime pakeisti, mes priversti persvarstyti ir kitaip organizuoti savo gyvenimą, kad sumažintume kylančius nepatogumus ir galėtume mėgautis gyvenimo malonumais. Kur rasti pavyzdžių, kaip senti oriai ir prasmingai. Net Biblijoje senatvei paskirtos tik kelios eilutės.

Pasak Eriko Eriksono, žmogaus gyvenimas turi savo raidą ir kiekviename jos etape sprendžia tam tikrus uždavinius. Apie 65 – sius savo gyvenimo metus žmogus įžengia į aštuntąją savo raidos stadiją – į laikotarpį, kuriame sprendžia vientisumo ir nusivylimo klausimus. Vientisumas yra žmogaus gebėjimas atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti ją kaip turiningą ir prasmingą, kas padeda jam susitaikyti su mintimi apie artėjančią mirtį. Nusivylusieji vertina savo gyvenimą kaip praleistą tuščiai, jie apgailestauja, nes jaučia, kad nebeliko laiko ką nors keisti ir bijo mirties. Kai kurie pagyvenę ir nusivylę gyvenimu žmonės pradeda pernelyg rūpintis savo sveikata ar pasiduoda hipochondrijai. Hipochondrija yra lėtinės eigos sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis susirūpinimas ar baimė susirgti sunkia liga, net jeigu šis įsitikinimas nėra pagrįstas klinikiniais simptomais ar medicininių tyrimų duomenimis. Baimė ar susirūpinimas tęsiasi, nepaisant gydytojų raminimo, kad pacientas yra sveikas. Sergantys hipochondrija asmenys baiminasi vaistų ir jų pašalinio poveikio, todėl dažniausiai paskirtų vaistų nevartoja. Jie dažnai keičia šeimos gydytojus, nes nei vienu iš jų nepasitiki. Liga vargina ne vien sergantįjį, bet ir jo artimuosius. Suaugę pagyvenusių žmonių vaikai, kuriems nuolat sunkiomis ar nepagydomomis ligomis skundžiasi jų tėvai, reikalaudami vežioti pas gydytojus, išgyvena nerimą, baimę dėl tėvų sveikatos. Tokių tėvų suaugę vaikai neretai jaučia ir kaltę, nes dėl savo užimtumo jie tiesiog neturi laiko su besiskundžiančiais tėvais kartu nuolat lankytis pas gydytojus. Kadangi sunkios ar mirtinai pavojingos ligos diagnozės nepasitvirtina, hipochondrija sergantis asmuo paprastai sukelia pyktį, kuris gali trikdyti artimą ryšį tarp tėvų ir vaikų. Sergantys hipochondrija dėl nuolatinio susirūpinimo sveikata ir nežinios jaučia įtampą, būna dirglūs, prislėgtos nuotaikos, kartais pikti, juos vargina nemiga. Tuomet svarbu kreiptis pagalbos į specialistus (psichiatrą, psichologą, psichoterapeutą).

Psichiatras gerontologas Robertas Butleris sukūrė teoriją apie būdus vyresnio amžiaus žmonėms pasiekti vientisumo ir susitaikymo. Šį procesą jis pavadino gyvenimo apžvalga – tikslingais atsiminimais, kurie apima į sąmonę grįžtančius praeities potyrius ir konfliktus. Butlerio nuomone, gyvenimo apžvalga yra normalus ir universalus psichinis procesas, būdingas vyresnio amžiaus žmonėms, kurie suvokia artėjančią mirtį. Kai žmogus pradeda mąstyti apie praeitį, patirtis, jos prasmė dažnai suprantama naujai arba giliau. Tokia praeities potyrių pertvarka gali pateikti daug reikšmingesnį savo gyvenimo vaizdą, suteikti jo gyvenimui naujos, asmeniui svarbios prasmės ir sumažinti jo baimes. Vyresnio amžiaus žmonėms gyvenimo apžvalgos procese psichoterapeuto parama gali būti labai svarbi, nes kartais pačiam žmogui gali būti per sunku integruoti ir priimti nugyventą gyvenimą bei sėkmingai prisitaikyti paskutinėje gyvenimo raidos stadijoje.

Senėjimo jausmą lemia daugelis veiksnių: fizinė sveikata, atliekami vaidmenys ir amžiaus normos. Vieni jį pasiekia tolygiai, kiti staiga – užklupti staigios ligos (infarkto, insulto). 80 -tis gali jaustis jaunatviškiau už ligų ir negalių prispaustą 40-metį. Tyrimais nustatyta, kad moterys, kurios per gyvenimą atlieka globojančius vaidmenis, sensta patirdamos mažiau streso, jos ir toliau gali save realizuoti sėkmingai. Vyrams, ypač užėmusiems atsakingas pareigas darbe, yra sunkiau susitaikyti su dėl amžiaus atsirandančiais ir socialinių vaidmenų pokyčiais. Vyrams tenka nemaža užduotis susitaikyti su statuso pasikeitimu, jėgos, galios ir kontrolės netekimu. O jeigu dar užklumpa artimojo netektis?

Kitas klausimas, o ką veikti atsiradus laiko pertekliui? Dalis pagyvenusių žmonių yra užimti nuo ryto iki vakaro, tačiau yra ir tokių, kurie nežino kaip prastumti turimą laiką. Tiek vieni, tiek kiti dažnai gali pasijusti skausmingai dykinėjantys, nes nėra lengva iš atsakingo ir veiklaus žmogaus tapti stebėtoju. Tuomet gali užklupti baimė tapti nereikalingam, nenaudingam ir žmogus gali jaustis labai vienišas. Sunkiais atvejais žmogus išgyvena neviltį. Gali būti sunku vienam įveikti šiuos jausmus ar atrasti naujus socialinius vaidmenis. Tuomet labai svarbus yra vaikų ar kitų artimųjų rūpestis, o kartais net specialisto (psichologo ar psichoterapeuto) pagalba. Artimieji, matydami išgyvenamą senstančio žmogaus neviltį, tuštumos ir beprasmybės jausmus, turėtų patarti jam kreiptis į specialistą, kartais net ir susitarti dėl susitikimo ar palydėti. Viena vertus, ieškoti profesionalo pagalbos gali būti neįprasta dėl žmogaus asmeninių savybių, kita vertus, sumažėjus vilties, netenkama jėgų ir energijos, reikalingų kreiptis pagalbos. Šiuo metu dėl medicinos pažangos sparčiai gerėjant pagyvenusių žmonių sveikatai, nuo išėjimo į pensiją iki realios negalios požymių, galima nugyventi 20–30 produktyvių metų. Vyresni žmonės jaučiasi daug stabiliau, nes jiems jau neaktualūs konkurenciniai iššūkiai, nebereikia nieko įrodinėti ir laiko jie turi daugiau nei tuomet, kai buvo jauni. Jie turi sukaupę unikalios ir dėl to neįkainojamos patirties, kurią gali prasmingai panaudoti. Gali net užsiimti veikla, kuria užsiiminėjo iki išėjimo į pensiją. Žymaus 80-ečio sulaukusio pianisto buvo paklausta, kaip jis sugeba palaikyti savo, kaip atlikėjo profesionalumą. Jis atsakė, kad renkasi mažiau naujų kūrinių (atranka), dažniau repetuoja (optimizacija), prieš greitesnę kūrinio dalį šiek tiek sulėtina tempą, taip sukurdamas klausytojams energingo grojimo įspūdį (kompensavimas).

Kartais klaidingai manoma, kad vyresniems žmonėms netinka gydymas psichoterapija. Atvirkščiai, išėję į pensiją žmonės turi laiko ir noro peržvelgti savo gyvenimą, paieškoti naujų socialinių vaidmenų. Ir vaidmenys gali būti įvairesni, ne tik senelių. Ilgėjant gyvenimo trukmei seneliais gali tapti tiek trisdešimtmečiai, tiek sulaukę 100 metų, o anūku išlikti – iki pensijos. Pagyvenusiam žmogui labai svarbu išlaikyti savigarbą, kuri reiškiasi per gebėjimą atlikti tam tikrus darbus ar vaidmenis ir dalyvavimą socialinėje sąveikoje. Tokiu būdu pagyvenęs asmuo jaučiasi esąs savarankiškas, naudingas, mylimas. Įdomus faktas, kad savigarbai ir savivertei didelės reikšmės turi išsaugota teisė vairuoti, net ir tada, kai realiai ja ir nesinaudojama. Teisė vairuoti yra privilegija, kurios taip nekantriai laukia paaugliai ir kurios taip nenoriai atsisako pagyvenusieji.

Kasdieniame gyvenime vyresnio amžiaus žmogui tenka spręsti daug uždavinių, susijusių tiek su jo asmeniniu senėjimo procesu, kintančiais vaidmenimis, tiek su jo aplinkos ir artimųjų pasikeitimais. Tinkamas ir sąmoningas šių gyvenimo aspektų išsprendimas padeda sumažinti nerimo ir depresijos jausmus bei leidžia oriai ir prasmingai išgyventi senatvę.

Pabaigai tikriausiai labai tiktų lenkų filosofo Leszek Kolakowski įžvalgos: „Nors neįmanoma nutarti ir būti jaunam, galima užsibrėžti, kiek leidžia jėgos, dvasia nepasiduoti senatvei – ne absurdiškai apsimetinėti, neva amžius mums nesvarbus, bet neliūdėti dėl prarastos jaunystės. Pastebėkime, jog beveik kiekvienas (atrodytų, kad taip) slapta ar atvirai gailisi, jog jaunystė praėjo, jog jos „neišnaudojome”. Tačiau, ką tai reiškia? Galbūt vienas galvoja, kad galėjo patirti gausybę sekso teikiamų malonumų, kitas gal atvirkščiai, patyrė daug sekso, bet negalėjo mokytis, studijuoti, būti išmintingas, ką nors apleido, arba kovoti dėl vieno ar kito reikalo, dėl kurio nekovojo, nors vėliau apgailėtinai bando girtis. Todėl beveik visi pasiduoda iliuzijai, jog „prarado jaunystę”, kuri iš tiesų galėjo būti daug geresnė. Ne, negalėjo“ (L. Kolakowski „Apie jaunystę“, 2015 m. sausio 17 d., Bernardinai.lt).