Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Straipsniai   /  Roma Šerkšnienė | Neišgirsti balsai: kai sensta tėvai

Roma Šerkšnienė | Neišgirsti balsai: kai sensta tėvai

Dideli ir maži atstumai

Ryšio tarp suaugusių vaikų ir jų tėvų palaikymas stiprina šeimos solidarumą, nes tuomet vieni kitus paremia emociškai ir fiziškai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, yra tikimasi, kad vaikai rūpinsis savo senstančiais tėvais ir dauguma suaugusių vaikų stengiasi tenkinti senatvėje didėjančius tėvų poreikius. Neretai šią pareigą suaugę vaikai atlieka siekdami išvengti nepalankaus aplinkinių vertinimo, tačiau dažniausiai pareiga rūpintis išplaukia iš tradicijų ir vidinių vertybių. Kai kurie žmonės ryšius palaiko dėl stipraus abipusio prisirišimo, abipusių įsipareigojimų ir interesų.

Kaip veikia senstančių tėvų ir suaugusių vaikų tarpusavio santykiai kiekvieno iš jų gyvenimo kokybę? Ar viskas yra taip gražu, kaip protingos knygos rašo ar padavimai byloja: tėvams senstant, didėja suaugusių vaikų vaidmuo, tėvai dalijasi patirtimi ir išmintimi, taip įtvirtindami vyresniosios kartos statusą, tačiau neužgoždami kitų, jaunesniųjų, kartų.

Skirtingos žmogaus gyvenimo raidos užduotys neišvengiamai paveikia tėvų ir suaugusių vaikų santykius. Matome, kad vyresnioji karta praranda aktyvų tėvystės vaidmenį ir kartu tampa ne tokie reikšmingi savo vaikų gyvenime. Suaugę vaikai turi savų rūpesčių ir įsipareigojimų – jie dirba, augina vaikus, turi draugų, leidžia laisvalaikį. Darbo įsipareigojimai užima pagrindinę jų laiko dalį.

Reikšmės tėvų ir suaugusių vaikų tarpusavio santykiams turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, geografinis atstumas ar susitikimų dažnis, tačiau, ar suaugę vaikai mielai lankys savo senstančius tėvus, o šie lauks susitikimų, labiausiai priklauso ne nuo geografinio, o nuo emocinio artumo ar atstumo. Vaidmenų (ne)kitimas ir (ne)gebėjimas prie jų prisitaikyti (ne)padeda spręsti konfliktų tarp kartų.

Konfliktų priežastys

Kokie dažniausi konfliktai kyla tarp suaugusių vaikų ir jų senstančių tėvų? Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad dažniausi konfliktai tarp kartų yra šie: bendravimo ir tarpusavio ryšio stilius / pobūdis; įpročiai ir gyvenimo būdas; vaikų auklėjimas ir vertybės; politika, religija ir ideologija; darbo įpročiai ir profesijos; namų / buities organizavimas ir / ar tvarkos palaikymas.

Tyrimai atskleidžia, kad yra ir tam tikrų požiūrio į konfliktus skirtumų tarp kartų: tėvai dažniau vardija konfliktus dėl įpročių ir gyvenimo būdo pasirinkimo, o vaikai teigia, kad dažniausi konfliktai kyla dėl bendravimo būdo ir tarpusavio elgesio.

Vaikai mano, kad dažniausiai jų tarpusavio santykiai su senstančiais tėvais nukenčia dėl tėvų užsispyrimo. “Jie kietai spaudžia, reikalauja, laikosi savo, atsisako priimti mūsų nuomonę ir priešinasi”, – teigia suaugę vaikai apie savo tėvų elgesį. “Jie nuolat kišasi ir mėgina reguliuoti mano gyvenimą, tarsi aš vis dar būčiau nuo jų priklausomas vaikas, o ne vedęs vyras, dviejų paauglių tėvas ir solidžios įmonės savininkas”, – pasakoja 43 metų vyras.

“Negaliu ramiai žiūrėti, kaip mano sūnus ir marti nedraudžia savo vaikams daug laiko praleisti prie kompiuterio ar su telefonu ir nereikalauja, kad vaikai atliktų savo pareigas. Todėl aš jiems vis sakau, kad ateityje bus blogai”, – kalba 65 metų moteris.

Jei tėvai vis dar kišasi į jūsų gyvenimą, pirmiausia verta liautis tikėti, kad jie pasikeis ir pagaliau priims jus kaip suaugusius. Tėvai čia nemato problemos, priešingai – jie jaučiasi nesuprasti ir ignoruojami, kad atstumiate jų rūpestį. Santykiuose, ypač santykių konfliktuose, dalyvauja bent du žmonės. Vadinasi, jūs, suaugę savo senstančių tėvų vaikai, irgi veikiate santykių pobūdį. Jei jums sunku, nes tėvai vis dar elgiasi su jumis kaip su mažamečiais vaikais, turėtumėte ieškoti būdų, kaip tvarkytis su jus netenkinančiu bendravimu.

Būtina sąlyga – atvirumas

Ką tokiais atvejais daryti? Elkitės kaip brandūs suaugę žmonės, nesiginčykite ir nekaltinkite savo tėvų. Turėkite kantrybės, pamažu pratinkite tėvus prie savo minčių ar idėjų. Jei tėvai ginčijasi, nebemėginkite jų įtikinti, palaukite. Vėliau grįžkite prie savo idėjų ir pamažu padėkite savo tėvams su jomis apsiprasti.

Senstantys tėvai neretai irgi elgiasi nebrandžiai. Teko ne vieną kartą susidurti su magiškai mąstančiais tėvais, kurie tikisi iš savo suaugusių vaikų (kaip vaikystėje iš Kalėdų Senelio), kad jie atspės jų norus bei mintis.

“Vaikai turėjo žinoti, privalėjo padaryti”, – skundėsi jie. Tokie tėvai dažniausiai ateina pagalbos, nes yra labai nusivylę ir nusiminę, kad vaikai tokie nedėkingi ir apleido juos. Tokiais atvejais tėvai turi aiškiai išreikšti savo norus, be užslėptų užuominų ar padūsavimų. Žmonės neskaito minčių ir todėl negali atspėti kitų norų.

Iš tiesų nėra taip, kad vaikai nežino ar nesupranta, ko jų tėvams reikia. Dažniausiai abi pusės rūpestingumą ir atsidavimą supranta skirtingai. Pavyzdžiui, tėvai prašo vaikų, kad šie atvažiuotų ir padėtų jiems ūkyje / buityje, nes taip supranta savo rūpestį vaikais ir galimybe pabendrauti su jais, o vaikai galvoja, kad tėvai turėtų mažiau dirbti, daugiau ilsėtis ir mėgautis gyvenimu, nes jiems rūpi tėvų sveikata.

“Jie nuolat man sako daryk tą, nedaryk to, ir tokie jų aiškinimai mane varo iš proto (…) Kai ji mane moko gyventi, man atrodo, kad ji mane laiko nusenusiu ir nebe sugebančiu gyventi savarankiškai. Bet aš dar dirbu”, – skundėsi viename susitikime savo suaugusia dukra 75 metų vyras. Taip bendraudami tėvai ir vaikai neįžvelgia rūpesčio vieni kitais, o mato ir girdi tik reikalavimus bei priekaištus, o tai dar labiau didina atstumą tarp jų.

Gyventi kartu ar atskirai?

Vienas iš labiausiai senstantiems tėvams nerimą keliančių pokyčių yra priklausomybės nuo vaikų stiprėjimas. Pagyvenę ir seni žmonės, mėgindami išlikti orūs, stengiasi kuo ilgiau išlaikyti savo nepriklausomumą nuo vaikų. Santykiai tampa dar sudėtingesni ir konfliktai dažnai paaštrėja dėl vieno iš tėvų ar jų draugų netekčių, sveikatos sutrikimų. Našlystė, draugų netektys sutrikdo senyvų žmonių gyvenimo kokybę, jų pajėgumą rūpintis savimi. Likę vieniši, tėvai neišvengiamai mėgina šlietis arčiau  savo vaikų. Todėl santykiuose gali kilti papildomos įtampos, ypač kai yra didesni geografiniai atstumai arba santykiai nuo pat vaikystės su tėvais buvo sudėtingi.

“Nebeturiu nė vieno laisvo savaitgalio, jaučiuosi labai išvargusi, vis dažniau baramės su vyru, nes aš daug mažiau skiriu dėmesio namams, atsisakau su juo lankytis pas draugus, atostogų metu bijau išvykti į keliones, vengiu darbe išvykų į komandiruotes, nes visą laisvą laiką ir energiją turiu skirti mamai. Ji labai išgyvena tėčio netektį, privalau ja pasirūpinti, – pasakoja 53 metų moteris. – Man pačiai vis dažniau pakyla kraujospūdis, sutriko miegas.”

Išvarginti nuolatinio rūpinimosi tėvais, neretai suaugę vaikai klausia, ar verta tokiais atvejais kviesti pas save apsigyventi tėtį ar mamą. Tai sunkus klausimas, nes, iš vienos pusės, yra vaikų pareiga rūpintis savo senstančiais tėvais ir, kita vertus, vaikai irgi turi teisę jaustis ir gyventi laisvai.

Kiek artimai turi bendrauti suaugę žmonės, kaip arti ar toli vieni nuo kitų jie gali gyventi, kad jaustųsi gana gerai, yra labai asmeniška. Tačiau neretai šie santykiai yra užstrigę ankstyvoje vaikystėje ir suaugę žmonės vis dar elgiasi kaip vaikai. Pavyzdžiui, dažnai tenka išgirsti iš suaugusių vaikų, kad jie vis dar tikisi iš tėvų meilės ir globos (“tėtis privalo paremti namo statybą; mama turi rūpintis anūkais; kaip jie nesupranta, kad aš pavargusi” ir pan.), nes jaučiasi nepakankamai to gavę vaikystėje.

Kiti linkę nuneigti tėvų nuomonę, nes “jie nesirūpino vaikystėje, tai dabar tegul ir nesikiša”. Svarbiausia, kad tėvų ir vaikų santykiai būtų brandūs – virstų suaugusių žmonių santykiais. Tuomet geografinis atstumas ar artumas nebeturi didelės reikšmės.