Dialogas: ar įmanoma kalbėtis konstruktyviai skyrybų procese?
Skyrybos šiuo metu Lietuvoje yra dažnas reiškinys, o ginčai prieš ir po skyrybų yra neišvengiama šio reiškinio dalis. Kartais vien teisėjo ar gero advokato, ar šeimos psichoterapeuto nepakanka, kad tėvai galėtų tarpusavyje susitarti, kur ir kaip gyvens jų vaikai po skyrybų, kaip bendraus su kartu negyvenančiu tėvu ar mama.
Užsitęsę tėvų skyrybų konfliktai tampa sudėtingesni, nes į juos įsitraukia vis daugiau veikėjų, tarp jų, ir specialistų. Ir ne visuomet pagalbos teikėjai padeda išspręsti tėvų ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos, bet dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl žinių stokos, gali įsitraukti į jį ir paaštrinti konfliktą. Skaudžiausia ir ilgiausiai trunkanti tėvų konfliktų pasekmė yra vaiko priverstinis dalyvavimas juose, deklaruojant, kad ginčijamasi ir kovojama jo interesų labui.
Dauguma specialistų (teisėjų, advokatų, vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų, psichologų), kuriems tenka dalyvauti skyrybų procese, supranta savo vaidmenis ir atsakomybes konfliktiškų skyrybų procese, deda visas pastangas neutralizuoti konfliktą, padėdami šeimai spręsti problemas ir ieško inovatyvių būdų, kaip padėti besiskiriantiems tėvams įveikti sunkumus ir vaikų labui užmegzti tarpusavio dialogą. Tačiau Lietuvoje stokojama vieningo sisteminio požiūrio į pagalbą konfliktiškas skyrybas išgyvenančioms ar krizinėje situacijoje esančioms šeimoms, pagalbos teikėjai ir teisinės institucijos veikia izoliuotai vieni nuo kitų, mažai bendradarbiaudami. Pagalba konfliktuojantiems tėvams dažniausiai neteikiama, o šeimos ginčas sprendžiamas teisme.
Šeimos santykių instituto specialistai pasiūlė kompleksinės pagalbos modelį šeimoms, išgyvenančioms konfliktiškas skyrybas ir / ar atsiskyrimą, ir perteikė jį šešių Kauno ir Vilniaus apskrities savivaldybių skirtingų institucijų specialistams, savo darbe susiduriantiems su skyrybas ar atsiskyrimą išgyvenančiomis šeimomis, kurios turi nepilnamečių vaikų. Pagrindinis pagalbos modelio tikslas yra vaiko prigimtinės teisės į ryšį su abiem tėvais išsaugojimas, nes abu tėvai svarbūs vaiko ateities gerovei. Modelyje vadovaujamasi nuostatomis, kad vaiko interesai labiausiai tenkinami, kuomet abu tėvai susitaria ir nusprendžia, kaip rūpinsis vaiku po skyrybų; tinkamai organizuojant pagalbą tėvams, galima juos paskatinti vaiko interesus iškelti aukščiau savo pykčio ir skausmo; pagalba turi būti prieinama visoms šeimoms, išgyvenančioms skyrybas ar atsiskyrimą; advokatai ir teisėjai, vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai, psichikos sveikatos specialistai ir kiti paslaugų teikėjai turi kartu sukurti koordinuotą ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos sprendimo sistemą, kuri atstovautų vaiko interesams ir užtikrintų tėvų konfliktų valdymą. Tarpdisciplininės komandos darbas turėtų būti sisteminis, vadovaujamasi nuostata, kad vaiko interesus geriausiai padeda saugoti taikus ginčų sprendimas, dialogas ir bendradarbiavimas. Projekto dalyviai priėjo vieningos išvados, kad siekiant modelį įgyvendinti praktikoje, būtina jį perteikti kuo platesniam specialistų ratui. Tuo tikslu Šeimos santykių institute buvo organizuoti papildomi mokymai specialistams, savo darbe susiduriantiems su skyrybas ar atsiskyrimą išgyvenančiomis šeimomis, turinčiomis nepilnamečių vaikų. Šešių dienų trukmės mokymuose įvairių sričių specialistai (teisėjai, advokatai, psichikos sveikatos, ugdymo, teisėtvarkos ir kt. specialistai) diskutavo apie vaiko interesus ir apsaugos būdus, savo vaidmenis ir atsakomybes, ieškojo bendradarbiavimo būdų, neįsitraukiant į užsitęsusius poskyrybinius tėvų konfliktus.
Mokymų dalyviai suprato, kad “žinojimas, kad neturi palaikyti nei vienos pusės <…> pasitarimas tarpusavyje <…> atsisakymas dirbti su asmeniškai pažįstamais klientais <…> pasitarimas su kitų institucijų atstovais <…> būtinos žinios ir nuolatinis mokymasis” padeda neįsitraukti į tėvų konfliktus. Specialistai atrado, kad sprendžiant skyrybų ginčus būtina atskirti sutuoktinių interesus konflikte nuo jų kaip tėvų interesų. „Dar įstrigo vienas dalykas, kad tėvai, skyrybų procese spręsdami klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos, turi priimti sprendimą, o ne vaikas, nes mes dažniausiai teismui teikiam tokias išvadas, vadovaudamiesi tuo, ką vaikas ir kiek pasako tuo metu, kiek jisai gali pasakyti <…> Bet, kai giliniesi toliau, matai, kad vaikas tarsi įspraustas į kampą, nes gyvena šiai dienai su vienu iš tėvų arba vienas iš tėvų atveda jį <…> tai natūraliai jisai negali pasakyti kitaip“. Sutuoktiniai gali turėti asmeninių konfliktų, turtinių ginčų, tačiau juos kaip tėvus jungia vienas bendras interesas – rūpinimasis vaikais. Svarbu, kad specialistai gebėtų šią žinią perteikti tėvams, todėl praktinių seminarų metu jie mokėsi psichoedukacijos metodo, kuomet tėvams yra suteikiama informacija ir padedama suprasti skyrybų procese iškilusius sunkumus ir iššūkius.
Mokymuose dalyvavę specialistai pabrėžė, kad jiems ypač naudinga yra perteikta žinia apie skirtingų institucijų ir specialistų bendradarbiavimą: “ <…> yra įvairių patirčių specialistai ir jie tam rate, ir jie sprendžia tą patį klausimą kaip ir aš. Ir tada tu matai kaip kiti mato, ir rajonai net kitaip sprendžia, ir tas labai vertinga, ir ta informacija tokia labai reikalinga buvo“.
Mokymus organizavusius Šeimos santykių instituto specialistus pradžiugino iš dalyvių išgirsta žinia, kad jiems mokymai buvo naudingi, ir kad jie norėtų, jog tokie mokymai būtų ne pavieniai, bet organizuojami pastoviai ir taptų gerosios praktikos dalimi.