Specialisto rizika patirti antrinę (psichologinę) traumą: kaip apsisaugoti?

Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Tikėtis, kad kasdienis pasinėrimas darbe į kliento kančią ir netektis nepalies, yra tiek pat nerealu, kaip tikėtis, kad vaikščiojimas vandens paviršiumi įmanomas.

 

Gilių asmeninių pasakojimų apie smurto patirtį iš nukentėjusiųjų klausymasis dažnai pareikalauja iš specialistų didelių emocinių sąnaudų. Siekdamas suteikti profesionalią pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo fizinio, psichologinio ar seksualinio smurto, specialistas stengiasi kuo daugiau sužinoti apie nukentėjusių asmenų mintis, jausmus ir elgesį. Emocinis įsitraukimas yra įrankis, kurį specialistai naudoja rinkdami šią informaciją. Trauminio įvykio pasakojimų klausymasis ir emocinis įsitraukimas padeda sukurti aiškesnį įvykių vaizdą, tačiau kartu gali sukelti ir panašias reakcijas specialistams, kaip ir nukentėjusiems. Pearlman ir Saakvitne (1995) apibūdina šias reakcijas kaip „vikarinį traumavimą“, kurios kyla dėl empatinio įsitraukimo į kliento trauminius išgyvenimus. Vikarinės traumos sąvoka literatūroje dažnai naudojama kaip antrinis trauminis stresas, gailėjimosi nuovargis ir stebėtojo / liudininko atsakas į traumą. Kai kurie autoriai taiko perdegimo terminą, kuris, nors ir yra kai kuriais simptomais panašus, tačiau skiriasi. Perdegimas paprastai pasireiškia pamažu atsirandančiais ir stiprėjančiais išsekimo, nuovargio požymiais, kuriuos švelnina poilsis. Tačiau vikarinė trauma yra įtampos būsena dėl išgirstų klientų smurto patirties istorijų / traumos patirčių. Ši įtampa gali pasireikšti tokiais būdais, kaip pavyzdžiui, vengimu kalbėti ir net galvoti apie tai, apie ką pasakojo klientas (-ai), jausminiu nereagavimu į skausmingus klientų išgyvenimus arba nuolatine sužadinimo būsena.

Specialistams, dirbantiems su smurtą patyrusiais žmonėmis, antrinio trauminio streso išsivystymas jau pripažįstamas įprastu profesiniu pavojumi. Tyrimais nustatyta, kad nuo 6 iki 26 % psichoterapeutų, ir iki 50% darbuotojų, dirbančių su smurto patyrusiais asmenimis, yra didesnė rizika patirti antrinį trauminį stresą arba PTSS.

Pagalbos teikimas smurtą patyrusiems asmenims yra iššūkis specialistui, nes klientų elgesys gali būti agresyvus, destruktyvus ar nerimą keliantis, gali pasireikšti savęs žalojimu, bandymu nusižudyti, emociniu reaktyvumu ir / ar fiziniais išpuoliais. Beveik visada sudėtingas kliento elgesys yra sunkios vaikystės traumos (ar traumos artimoje aplinkoje), dažnai pasireiškiančios fizine, seksualine, emocine prievarta ir (arba) nepriežiūra, pasekmė. Rūpintis šiais klientais gali būti sudėtinga, nes pagalbos teikimo metu aplinka, kurioje dirbama, gali tapti nestabili ir grėsminga – tiek darbuotojams, tiek ir patiems klientams. Darbas su šių klientų kančia ir nerimu gali paveikti net ir labai kvalifikuotus specialistus, dirbančius su kitų specialistų komanda. Nesvarbu, koks kvalifikuotas ir pasišventęs būtų specialistas – tokie pasakojami nukentėjusiųjų išgyvenimai, kaip, pvz., spyris į nugarą, sulaužyti akiniai, prievartinis seksas, patyčios ir specialisto jaučiamas bejėgiškumas dėl kliento pokyčių trūkumo – visa tai paveikia specialisto savigarbą ir kelia grėsmę pačių darbuotojų suvokimui apie jų galimybes suteikti pagalbą. Nukentėjusių žmonių skausmas, baimė dėl klientų saugumo ir siekis išlaikyti konfidencialumą gali padidinti antrinio trauminio streso ar vikarinės traumos bei gailestingumo sukelto nuovargio riziką. Tai gali pasireikšti ypatingo bejėgiškumo būsenomis, kaltinančiomis nuostatomis į nukentėjusįjį / nukentėjusiojo kaltinimu, emociniu atsiribojimu nuo klientų, per dideliu tapatinimusi su klientais, nerimu ir pesimizmu.

Kokia pagrindinė veiksmingos pagalbos taisyklė? Pagalbą teikiantys specialistai privalo užmegzti rūpestingus santykius su traumą patyrusiais klientais, nesitikint, kad šie santykiai bus abipusiai. Tai yra vienas didžiausių darbo su klientu iššūkių, nes specialisto patiriamas nusivylimas ir nerimas, kartu su stipriais ir įsisenėjusiais klientų emociniais išgyvenimais, dažnai sukelia kovą dėl valdžios ir „kontr-agresiją“ bei konfliktus tarp specialistų ir klientų. Dažnas klientų lūkestis – specialisto jautrus reagavimas ir pagalbos atliepiančios jo poreikius teikimas. Neretai specialistai, mėgindami atliepti klientų lūkesčius, pradeda kelti per didelius reikalavimus sau („super kompetencijos mitas”). Dėl atvejų sudėtingumo ir smurto traumuotų asmenų nepajėgumo pasiekti greitų pokyčių, specialistai dažnai išgyvena „įstrigimo“, nežinojimo, ką daryti, jausmą. Šis sužadina specialisto nepasitikėjimą savimi, gėdą ir nepakankamumo jausmą. Kitas neretai pasitaikantis sunkumas, su kuriuo susiduria specialistai, yra pernelyg didelis susitapatinimas su klientais ir įsitraukimas į jų išgyvenimus, dėl ko kyla sunkumų nustatant ir išlaikant profesines ribas.

Visi šie neišspręsti sunkumai neišvengiamai paveikia specialisto darbo kokybę ir jos veiksmingumą, nes nukenčia pacientų / klientų saugumas, pasitenkinimas ir motyvacija įsitraukti į pagalbos procesą, mažėja pasitikėjimas specialistu, didėja pacientų / klientų destruktyvaus (pvz., save žalojančio) elgesio rizika.

 

Kaip apsisaugoti / prevencija?

Antrinė trauma taip pat gali turėti įtakos asmeniniam specialisto gyvenimui, pavyzdžiui, santykiams su šeima ir draugais, taip pat specialisto sveikatai, tiek emocinei, tiek fizinei. Kaip galima patirti antrinę / vikarinę traumą, taip galima ir įgyti antrinį / vikarinį atsparumą. Pagrindinės prevencijos priemonės:

• rūpinimasis fizine sveikata: stebint savo kūno įtampą ir ją mažinant (pvz., fizinio aktyvumo didinimas), tinkamas poilsio ir miego palaikymas, tinkama mityba.
• rūpinimasis psichologine sveikata: stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio režimo; paskirti tam tikrą laiką ir taikyti efektyvius atsipalaidavimo metodus, tokius, kaip pavyzdžiui, kūryba ir saviraiška, mankšta.
• savistaba ir veiksmingi nuolatinės savęs priežiūros įgūdžiai (pvz., streso mažinimas, tarpasmeninis bendravimas, tvirtumo ugdymas).

Norint tinkamai pasirūpinti kitais (savo pacientais ir klientais) yra svarbu išmokti rūpintis savimi. Atrasti pusiausvyrą tarp darbo ir namų: skirti pakankamai laiko ir dėmesio abiem nepakenkiant nė vienam (Mokytis laiku išeiti iš darbo!). Šią pusiausvyrą išlaikyti padeda tinkamų ribų tiek asmeninėje, tiek profesinėje erdvėse nusistatymas.

Ne mažiau svarbus yra bendradarbių palaikymas ir parama darbe bei galimybės konsultuotis ir pasitarti su kitais specialistais ir / ar supervizoriais dėl darbe kylančių sunkumų.

Atsparumą didina ir antrinio traumavimo bei perdegimo išvengti taip pat padeda darbo pasiekimų ir malonių įvykių prisiminimas bei mokėjimas apmąstyti savo kasdienio darbo patirtį (savirefleksija). Kasdieniai klausimai, padedantys ugdyti savirefleksiją ir kuriuos naudinga apmąstyti:

• Ko aš šiandien išmokau?
• Ką galėčiau daryti kitaip?
• Dėl kokių (bent trijų) dalykų šiandien džiaugiuosi?
• Kas mane įkvepia?
• Kaip aš šiandien kalbėjau su savimi (koks mano vidinis dialogas): ar aš per daug rimtai žiūrėjau į save / nuvertinau / kaltinau / įvertinau?
• Kas mane nustebino / nudžiugino, galvojant apie save ir / ar darbą?

 

Literatūra:

• Figley, C. (1995). Compassion fatigue as secondary traumatic stress disorder: an overview. Compassion Fatigue: Coping With Secondary Traumatic Stress Disorder In Those Who Treat The Traumatised. Figley. New York, Brunner-Routledge.
• Figley, C. R. (2002). “Compassion fatigue: Psychotherapists’ chronic lack of self care.” Journal of Clinical Psychology 58(11): 1433-1441.
• Pearlman, L. and K. Saakvitne (1995). Trauma and the therapist: Countertransference and vicarious traumatisation in psychotherapy with incest survivors. New York, W.W. Norton & Company.
• Pross, C. (2006). “Burnout, vicarious traumatization and its prevention. What is burnout, what is vicarious traumatization?” Torture 16(1).