Vaikų verksmas: kaip reaguoti?

Psichologė Kristina Tutlienė

 

Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo – nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema. Aletha Solter nuomone, nuo kūdikystės vaikai sumažina streso sukeltą įtampą savais būdais: pravirksta, pyksta ar juokiasi (Solter, 2018). Tėvams nuolat kyla klausimas, kaip reaguoti į vaiko ašaras, o ypač tuomet, kai jis ilgai verkia ir nenurimsta.

Kodėl vaikai verkia? Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Kartu vaiko verkimas gali būti ženklas, kad vaikas patiria jam per didelį stresą.

Kuo vaikams pasitarnauja verkimas? Dauguma suaugusiųjų krūpčioja pamatę verkiančius mažylius ir dažnai bando įvairiais būdais juos sustabdyti. Tačiau ašaros,  daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas vaikams, ypač mažiems, padeda prisitaikyti ir sulaukti paramos.

Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Vaikai, mėgindami sulaikyti šiuos jausmus, net sulaiko kvėpavimą, jų kūnas įsitempia, pečiai pakyla aukštyn. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai. „Kai verkiame reaguodami į emocinį stresą, sunaudojame energiją, sumažiname įtampą, sumažiname kraujo spaudimą ir su ašaromis iš organizmo pašaliname streso hormonus bei neurotransmiterius, taip atkurdami fiziologinę pusiausvyrą (homeostazę).“ (Solter, 2018).

Verksmas patraukia kitų dėmesį. Mažiems vaikams verkimas gali būti kaip  bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą. Tokiu būdu kuriami ryšiai.

Verksmas padeda kitiems. Kai vaikas yra per daug įsitempęs, kad verktų, ir mato kitą verkiantį vaiką, jam palengvėja. Verkiantis vaikas tarsi išreiškia jo neišsakytus jausmus –  ne jis vienas turi norą lieti ašaras.

Verksmas išbando suaugusiuosius. Vaikai stebi, kaip tėvai, auklėtojai ar mokytojai reaguoja į jų ir į brolių, sesių ar draugų ašaras. Kai vaikai pamato, kad suaugusieji apkabina ar paskatina verkiantį vaiką ieškoti paguodos pas draugus, vaikai žino, kad gali pasitikėti jais.

Ką daryti ir ko nedaryti? Ugdykite emocinio reguliavimo įgūdžius. Kodėl to reikia? Visi vaikai retkarčiais nusivilia, kai kas nors nesiseka. Maži vaikai gali susijaudinti net ir dėl smulkmenų, kurios yra didelės vaiko pasaulyje. Tada jie gali jaustis sugniuždyti, nes jiems atrodo, kad viskas nesiseka. Tačiau, kai vaikas nuolat verkia dėl nedidelių nusivylimų ar nesėkmių – kai mažos smulkmenos juos išveda iš pusiausvyros tarsi dideli sunkumai – tai gali reikšti, kad vaikui reikia stiprinti emocinio reguliavimo įgūdžius. Pavyzdžiui, mama pasiūlė „netinkamą“ dribsnių batonėlį užkandžiui mokyklėlėje. Dėl šios  menkos problemos vaiko emocinė būsena labai greitai pakinta – ramus vaikas staiga susijaudina ir supykęs pradeda garsiai verkti. Vadinasi, jis dar neišmokęs atskirti didelių ir mažų problemų, neišmoksta suvaldyti įprasto nusivylimo ir kelia sau pernelyg didelį stresą.  Nuolat viešai / atvirai reikšdamas savo nusivylimą vaikas patirs socialinių sunkumų, tokių kaip, pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimas. Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą. Valdant emocijas, ieškoti išteklių savyje ir paguodos kituose yra svarbi emocinė vaikų užduotis.

Ko nedaryti, kai vaikas verkia? Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“,  arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“. Toks suaugusiųjų elgesys tik paskatins vaiką užsisklęsti ir  jis jausis nesuprastas.

Kaip reaguoti į vaiko verkimą jo neslopinant?

• Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Ne padeda – siekis priversti vaiką.
• Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Įprastai patys vaikai verkdami siekia fizinio kontakto.
• Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Suklydus vaikas gali pasijusti nesuprastas. Kai kada vaikams pakanka ir tylaus tėvų pabuvimo šalia.
• Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas. Skatinkite jį išsakyti, kas jam nemalonu ar kas jį erzina.

Atsiminkite: Vaikai patiria tam tikrų sunkumų ir nusivylimo mokantis atlikti naujas užduotis. Ir natūralu, kad savo nusivylimą jie dažnai išreiškia ašaromis. Sprendžiant, ar vaikui trūksta emocinio reguliavimo įgūdžių, pasvarstykite: „Kaip dažnai tai vyksta? Kiek stipriai vaikas reaguoja į menką dirgiklį? Ir koks reakcijos poveikis vaikui? Jei jūsų atsakymas į šiuos klausimus yra „per daug“, „per dažnai“, „Nežinau, ką daryti, kad tai pakeisčiau“ arba „tai tik blogėja“, jums gali būti naudinga psichologo konsultacija

 

Literatūra:

Aletha J. Solter (2018). „Ašaros ir pykčio priepuoliai: ką daryti, kai kūdikiai ir vaikai verkia“.

 

Šeimos santykių institutas kartu su socialiniais partneriais prisideda prie tarptautinės 16 aktyvumo dienų prieš smurtą akcijos ir kviečia kiekvieną asmeniškai prisidėti prie pozityvių, palaikančių (rūpestingų) ir sveikų santykių kūrimo bei palaikymo visuomenėje.