Kuo pasireiškia vaiko patiriamas stresas ugdymo aplinkoje ir kaip tėvai gali padėti?

Psichologė Gražina Anankienė

 

Stresas gali būti apibrėžiamas kaip neatitikimas tarp aplinkos keliamų reikalavimų ir žmogaus gebėjimų tuos reikalavimus atitikti (Martens, 1999). Ta pati situacija vieniems gali kelti daug įtampos, o kitiems atrodyti lengvai įveikiama. Taip yra todėl, kad stresą dažniausiai kelia ne pati situacija, bet tai, kaip suvokiame vykstančius įvykius.

Stresas veikia ne tik suaugusius, bet ir vaikus, nes jie taip pat susiduria su jiems keliamais aplinkinių reikalavimais ir lūkesčiais. Skirtinguose amžiaus tarpsniuose vaikai susiduria su įvairiais, jiems stresą keliančiais iššūkiais: ikimokyklinio amžiaus vaikams atsiskyrimas nuo tėvų gali sukelti didelį stresą, o vaikams augant, stresą kels akademiniai ir socialiniai reikalavimai bei bandymas prie jų prisitaikyti.

Tyrimai atskleidžia, kad stiprus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingą poveikį vaikų psichinei ir fizinei sveikatai. Į ilgesnį streso poveikį kūnas atsako savigynos reakcijomis, o bandant prisitaikyti prie naujos situacijos, sumažėja vaiko atsparumas kitiems stresoriams, atsiranda psichosomatiniai bei somatiniai sutrikimai, pavyzdžiui, pilvo ir galvos skausmai, miego problemos, dėmesio koncentracijos sunkumai ar pablogėjęs apetitas. Patiriamas stresas dažnai yra lydimas ir emocinių reakcijų, tokių kaip pyktis, nesaugumas, ilgalaikis prislėgtumas ar dirglumas; pakinta vaiko gebėjimas užsiimti akademine ar popamokine veikla: pasikeičia atliekamos veiklos kokybė ir greitis. Vaikams patiriant ilgalaikį stresą ima dominuoti tokios emocinės būsenos, kurios sutrikdo jo santykius su aplinkiniais bei daro neigiamą įtaką vaiko mokymosi procesui.

Vaikai, pradėję lankyti ugdymo įstaigą, praleidžia joje didžiąją dienos dalį. Todėl yra svarbu atkreipti dėmesį, kokie veiksniai gali kelti didelį stresą vaikui mokykloje.

Galimi stresoriai įvairaus amžiaus vaikams

• Konfliktai su draugais, patyčios ir bendraamžių spaudimas;
• Mokyklos keitimas;
• Sunkumai mokykloje (t. y. mokymo programa, pažymiai, namų darbai, bendravimas);
• Didelis užimtumas mokykloje ir užklasinėje veikloje;
• Baimė nuvilti savo tėvus.

Galimi stresoriai jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams

• Naujos vietos ir patirtys (pvz., nauja mokykla, naujas būrelis);
• Buvimas toli nuo namų (pvz., išvyka su klase į ekskursiją);
• Pasirodymas kitų akivaizdoje (pvz., spektaklis ar vaidinimas tėveliams);
• Mažesnės fizinės galimybės aktyviose veiklose (pvz., kvadrato žaidimas su visa klase).

Paaugliai greta įprasto kasdieninio streso išgyvena ir stresą susijusį su:

• Brendimo ir kūno pokyčių išgyvenimais;
• Prasta savigarba ir neigiamomis mintimis apie save;
• Ateities baime (pvz., brandos egzaminai, stojimas į universitetą);
• Internetinėmis patyčiomis;
• Romantiškais santykiais ir pasimatymais;
• Spaudimu išbandyti narkotikus ir alkoholį su draugais;
• Prastais santykiais su mokytojais ir bendraamžiais.

 

Ženklai rodantys, kad vaikas patiria stresą

Nors ne visada lengva atpažinti, kad vaikas patiria stresą, trumpalaikiai elgesio pokyčiai, tokie kaip nuotaikų kaita, miego pokyčiai, mažesnių vaikų šlapinimasis į lovą, gali būti patiriamo streso požymiai. Kai kuriems vaikams atsiranda fiziniai pojūčiai, pvz., pasikartojantys pilvo ir galvos skausmai, kitiems sunku susikaupti ar baigti mokyklines užduotis, dar kiti tampa uždari arba daug laiko praleidžia vieni. Jaunesni vaikai gali įgyti specifinių arba amžiaus neatitinkančių įpročių, pvz., nykščio čiulpimas, plaukų sukimas; vyresni vaikai gali pradėti meluoti, tyčiotis ar nepaisyti taisyklių. Vaikas, patiriantis stresą, taip pat gali per daug reaguoti į nedideles problemas, sapnuoti košmarus, užsisklęsti ir / ar atsiriboti arba gali prastėti jo mokymosi pasiekimai.

 

Kaip tėvai gali padėti vaikams susitvarkyti su stresu?

Tinkamas poilsis ir tinkama mityba gali pagerinti vaiko fizinę savijautą, o pakankamas laikas su vaiku ir dėmesys jam padės ne tik stiprinti ryšį, bet ir suteiks galimybę aktyviau dalyvauti jų gyvenime bei dalintis savo streso įveikimo patirtimi (įgūdžiais).

o   Būkite pasiekiami. Kiekvieną dieną skirkite laiko savo vaikui. Nesvarbu, ar jam reikia pasikalbėti, ar tiesiog būti tame pačiame kambaryje su jumis.

o   Sudarykite sąlygas vaikui atsiverti, kai jis bus pasirengęs. Jei žinote, dėl ko vaikas nerimauja, neverskite jo kalbėti ir aiškinti, kas tiksliai įvyko. Kartais ramus pabuvimas kartu ar maloni veikla kartu gali padėti vaikui nusiraminti ir papasakoti, dėl ko jis nerimauja.

o   Nenuvertinkite vaiko sunkumų. Rodykite susidomėjimą vaiko gyvenimu, nenuvertinkite jo problemų, venkite komentarų „nieko tokio“ ar „čia nėra ko taip stipriai jaudintis“, o supraskite jų reikšmingumą vaikui.  Taip parodysite vaikui, kad jums rūpi jo išgyvenimai.

o   Ieškokite vaikų patiriamo streso priežasčių. Padėti savo vaikui susidoroti su stresu, galite kalbėdami apie tai, kas jį sukelia, pvz., didelis kiekis būrelių, triukšmas mokykloje pertraukų metu ar jaunesnio brolio / sesės triukšmingas žaidimas tuo metu, kai reikia ruošti namų darbus. Kartu su vaiku galite sugalvoti keletą sprendimų, pvz., sumažinti popamokinę veiklą, daugiau laiko praleisti pokalbiams su mokytojais, sukurti aiškesnį režimą visiems šeimoje. Taip pat naudinga kartu numatyti galimas stresines situacijas ir paruošti vaikus joms, pvz., iš anksto aptarti tokias situacijas, kai keičiasi vaiko auklėtoja, vaikui tenka keisti mokyklą, perėjus iš pradinės į pagrindinę mokyklą, ar gimnaziją, ar apie laukiančius vaiko atsiskaitymus mokykloje ir pasikalbėti apie tai.

o  Priimkite vaiko emocijas. Kai vaikas susiduria su sunkia situacija ir patiria stresą, leiskite jam suprasti, kad galima jaustis piktam, išsigandusiam, vienišam ar nerimaujančiam. Pasakykite vaikui: „matau, kad tu nerimauji“ bei pasidalinkite, kad tikriausiai ir jūs tokioje situacijoje pasijustumėte panašiai. Vaikui svarbu įsisąmoninti, kad ir kiti žmonės jaučia tokius jausmus ir tais jausmais dalijasi. Nuraminimas ir palaikymas yra svarbu, todėl priminkite vaikui, kad esate tikri, jog jis susidoros su situacija, o jūs būsite visada šalia.

o   Dalinkitės savo patirtimi. Vaikui augant noras dalintis savo gyvenimo iššūkiais su tėvais gali mažėti, tačiau tėvų palaikymas išlieka labai svarbus. Jei vaikas nenori aptarinėti stresą keliančių problemų, mėginkite dalintis savo patirtimi, kaip jūs sprendėte jums sudėtingesnes kasdienes situacijas (išlaikant ribas tarp tėvų ir vaikų), taip rodydami, kad esate pasirengę padėti vaikui sprendžiant jam sudėtingas situacijas. o   Užsiimkite malonia veikla kartu. Kartais vaikai jaučiasi geriau, kai su jais tėvai leidžia laiką užsiimdami smagia veikla ir leidžia užsimiršti bei atsipalaiduoti. Žaidimai ar kitos malonios veiklos kartu leidžia vaikams atgauti jėgas bei atsipalaiduoti ir nusiraminti.

o   Atraskite pamokančias istorijas knygose / filmuose. Vaikams ir paaugliams tvarkytis su stresu gali padėti knygos / filmai ir jose aprašytos istorijos. Vaikai susitapatina su veikėjais ir seka jų pavyzdžiu sprendžiant kylančius sunkumus. Iš knygų / filmų vaikai gali išmokti naudingų būdų kaip tvarkytis su kylančiais sunkumais bei kaip tinkamai reikšti emocijas.

 

Patiriamas stresas mokykloje, sukuria vaikams vidinės įtampos būsenas, tačiau daugelis tėvų geba padėti jas įveikti. Vaikas dažnai žino, kad jei taps sunku, tėvai ateis jam į pagalbą. Tačiau, jei tėvai pastebi, kad stresas sukelia labai stiprų nerimą, o jų pastangos ilgą laiką nepadeda vaikui bei atsiranda didesnių problemų mokykloje, naudinga pasikonsultuoti su psichologu ar kitu sveikatos specialistu.

 

Parengta pagal:

Childhood stress. Nuoroda: https://kidshealth.org/en/parents/stress.html

Hughes J., Kwok, O. (2007). Influence of Student–Teacher and Parent–Teacher Relationships on Lower Achieving Readers’ Engagement and Achievement in the Primary Grades. Journal of Educational Psychology.

 

 

Šeimos santykių institutas kartu su socialiniais partneriais prisideda prie tarptautinės 16 aktyvumo dienų prieš smurtą akcijos ir kviečia kiekvieną asmeniškai prisidėti prie pozityvių, palaikančių (rūpestingų) ir sveikų santykių kūrimo bei palaikymo visuomenėje.