Image Alt

Šeimos Santykių Institutas

  /  Straipsniai   /  Ar reikia nerimauti dėl vaikų nerimo? Kaip tėvai gali padėti vaikams tvarkytis su nerimu?

Ar reikia nerimauti dėl vaikų nerimo? Kaip tėvai gali padėti vaikams tvarkytis su nerimu?

Psichologė Gražina Anankienė

 

Nerimas yra kognityvinis baimės komponentas (Borkovec ir kt., 1991), apimantis pasikartojančias mintis ir vaizdinius, orientuotus į galimas neigiamas būsimų įvykių pasekmes (Vasey ir Daleiden, 1994). Tyrimai rodo, kad daugelis vaikų ir paauglių, kuriems net ir nėra nustatytų nuotaikos ar nerimo sutrikimų, naujose ar jiems svarbiose situacijose dažnai patiria nerimo jausmą (Goncalves ir Byrne, 2013).

Vaikai augdami nuolat susiduria su daugybe naujų dalykų: jie mokosi mokykloje, mezga ryšius su naujais draugais, lanko būrelius, sportuoja, dalyvauja varžybose ir t.t. Patirdami naujus dalykus, vaikai dažnai vienu metu jaučia daugybę skirtingų emocijų, tame tarpe ir nerimą („Ar aš pasiruošęs/-usi? Kas nutiks? Ar man pavyks? ir t.t.“). Nedidelis nerimas skatina vaiką ieškoti išeičių ir savarankiškai elgtis naujose / sudėtingose situacijose, o įgytas patyrimas stiprina vaiko savarankiškumą ir padeda ugdytis pasitikėjimą savimi. Tačiau, kai vaikas per daug nerimauja, jam gali tapti sunku mokytis bei mėgautis kita veikla ar bendravimu su draugais,  jis gali pradėti vengti dalykų, kurie yra nauji ar atrodo sudėtingi.

Jei nerimas būna labai stiprus, vaikas susitelkia į tai, kaip sumažinti nerimą, todėl jo gebėjimas mokytis naujų dalykų ir tvarkytis su kasdieniniu stresu silpnėja. Taigi, nerimas gali būti naudingas tol, kol netampa per intensyvus arba netrunka per ilgai.

Vaikams mokantis nerimo ir kitų stiprių jausmų įveikos būdų, labai svarbus tampa tėvų vaidmuo. Tyrimai atskleidžia, kad tie vaikai, kurių tėvų auklėjimo stilius yra perdėtai globojantis ir nesuteikiantis vaikui pakankamai savarankiškumo atsižvelgiant į jo amžių, dažnai išgyvena stipresnį nerimo jausmą (Muris, 2002). Vaikai, stebėdami savo tėvus, kurie patys jaučia daug nerimo, išmoksta su didesniu nerimu reaguoti į naujas situacijas (Warren, Huston, Egeland ir Sroufe, 1997). Jei vaikų – tėvų santykiuose ima dominuoti bausmės ir griežti reikalavimai, pamirštamos bendros malonios veiklos, pagyrimai, vaikai taip pat dažniau nerimauja tvarkantis su kasdienėmis stresinėmis situacijomis (Muris, Meester, Merckelbach ir kt. 2000). Taigi, tėvų – vaikų saugus ryšys, pakankamas savarankiškumo suteikimas ir buvimas tinkamu pavyzdžiu, gali padėti vaikams lengviau įveikti nerimo jausmą. Sulaukę tėvų palaikymo ir kartu apmąstydami, dėl ko nerimauja, vaikai gali sėkmingai tvarkytis su nerimu ir pasiruošti būsimiems įvykiams.

 

Kaip suaugusieji gali padėti vaikams tvarkytis su nerimu?

· Skirkite vaikui pozityvaus dėmesio kiekvieną dieną, net jei tai trunka tik keliolika minučių. Kartu darykite tai, kas jums abiem patinka: eikite pasivaikščioti, gaminkite maistą, valgykite, žaiskite arba tiesiog praleiskite laiką kalbėdamiesi kartu. Raskite būdų šypsotis ir juoktis kartu. Tai palaiko tvirtą ir teigiamą ryšį su vaiku bei sukuria akimirkas vaikams natūraliai atsiverti.

· Domėkitės vaiku klausiant, apie ką jis galvoja. Jei vaikui sunku išreikšti mintis, padėkite jam. Vaikai ne visada gali norėti kalbėti apie tai, kas jų mintyse. Tada tiesiog pasakykite, kad esate pasirengę klausytis ir kalbėti bet kuriuo metu, kai vaikas norės.

·  Išlikite kantrūs ir dėmesingi, kai vaikas nori pasikalbėti. Suteikite jam laiko ir padėkite jausmus išreikšti žodžiais. Užduokite klausimų, kad išgirstumėte daugiau. Ramiai klausykite, neskubėkite duoti patarimų, leiskite vaikui atsiskleisti ir taip skatinkite jo pasitikėjimą.

· Priimkite vaiko emocijas parodant, kad jį suprantate. Pasakykite, kad normalu jaustis, kaip jis jaučiasi. Venkite sakyti: „Nėra ko jaudintis“. Nes, tuomet vaikas gali suprasti, kad jis neturėtų jaustis taip, kaip jaučiasi. Vietoj to ramiai klausykite. Taip vaikui lengviau dalintis.

· Neskubėkite duoti patarimų ir skatinkite vaiką pačiam atrasti sprendimą, kaip elgtis. Pasiūlykite pagalvoti, ką jis pats gali padaryti ir palaikykite jo geras idėjas.

· Padėkite vaikui mokantis naujų dalykų. Jei yra įmanoma, padėkite vaikui naujų dalykų mokymąsi suskaidyti mažais žingsneliais. Leiskite jam neskubant išmėginti po vieną žingsnį, siekiant savo tikslo ir pastebėkite bei kartu „švęskite“ kiekvieną sėkmę.

· Girkite vaiką. Pagirkite vaiko pastangas ir pažangą. Pasakykite vaikui, ką jis pasakė ar padarė, dėl ko jūs didžiuojatės.

· Padėkite vaikui matyti gerus dalykus. Paprašykite vaiko pasidalinti, kaip jam sekėsi: paklauskite apie gerus dalykus, kurie nutiko dienos bėgyje. Taip pat papasakokite jam apie gerus savo dienos įvykius. Mokykite vaiką suprasti, kad kalbėti apie rūpesčius yra svarbu, bet reikėtų tiek pat dėmesio skirti ir geroms akimirkoms aptarti.

· Raminkite ir paguoskite. Kartais vaikas gali jaustis „užtvindytas“ nerimo. Tokiomis akimirkomis gali padėti supratimo ir  saugumo suteikimas. Priminkite vaikui, kad esate tam, kad padėtumėte jam išgyvenant sudėtingas situacijas, nekritikuokite ir neskubėkite siūlyti sprendimų. Padėkite vaikui atsipalaiduoti ir susikurti pozityvesnes mintis apie situaciją.

· Mokykite “pozityvios vidinės kalbos”. Mintyse išsakyti save palaikantys ir raminantys žodžiai,  gali padėti vaikui,  kai jūsų nebus šalia.

 

Ką daryti, jei vaikas per daug nerimauja?

Ne visada vaiko ir tėvų pastangos padeda vaikui tvarkytis su nerimu ir jis tik stiprėja. Kai vaikas per daug nerimauja, jam gali būti sunku atlikti kasdienines įprastas veiklas, nerimas gali pradėti daryti įtaką miego kokybei, mitybos įpročiams. Dėl stipraus nerimo vaikai pradeda vengti dalykų, kurie jiems galėtų patikti bei gali sutrikti jų socialinis prisitaikymas. Tokie nerimo keliami sunkumai vaikui gali būti nerimo sutrikimo požymis, todėl naudinga kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.

 

 

 

Šeimos santykių institutas kartu su socialiniais partneriais prisideda prie pasaulinės 16 aktyvumo dienų prieš smurtą akcijos ir kviečia kiekvieną asmeniškai prisidėti prie pozityvių, palaikančių (rūpestingų) ir sveikų santykių kūrimo bei palaikymo visuomenėje.