Apie vaikystę, jos patirtis ir tėvų vaidmens reikšmę

Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė

 

Konsultacijai kreipėsi jauna moteris, kuri jau keletą metų lankosi įvairiose sveikatos priežiūros įstaigose dėl pastovaus raumenų skausmo, tačiau gydytojai nenustato aiškios priežasties. Ji nuolat nerimauja dėl šio nepaaiškinamo viso kūno skausmo, gėdinasi, „ …kad yra tokia silpna… ne tokia kaip visi… nerangi, negebanti apsispręsti, nežinanti, ko nori, nepritampanti“, o galvoje nuolat sukasi įkyrios nemalonios mintys, kurios trukdo susikaupti bei užmigti. Teigia, kad nuo vaikystės buvusi silpnesnės sveikatos,  todėl „tėvai manim labai rūpinosi ir labai mane saugojo, nes aš visada buvau labai jautri.“ Ir dar pridūrė, kad „mano vaikystė tikrai nebuvo tokia bloga. Augau viskuo aprūpinta. Daugeliui mano pažįstamų vaikų buvo blogiau nei man.“

 

Nesuvoktos patirties poveikis

Dauguma iš mūsų suprantame vaikystę, kaip laikotarpį, kuriam būdingas saugumo, tėvų rūpesčio ir apsaugojimo jausmas. Saugumo jausmas, įgytas žinant, kad šeima mane saugo, yra pagrindas užmegzti tvirtus ir saugius ryšius ateityje. Tačiau daugelio vaikų patirtis ir jos tolesnis poveikis suaugusiųjų gyvenimui labai skiriasi nuo šios idealistinės sampratos. Suaugę dažnai nepripažįstame ir sumenkiname neigiamas vaikystės patirtis, nes žiūrime į praeitį iš suaugusiųjų perspektyvos. Bet anuomet vaikui jausmas, kad, pavyzdžiui, yra nesuprastas, vienišas ar apleistas ilgą laiką, yra sunkiai pakeliamas ir gali sukelti traumą. Tokios patirtys užblokuoja dalį autentiškojo „aš“ ir formuoja iškreiptą supratimą į save, kitus ir aplinką. Prisirišimo tyrimai rodo, kad ne tik patirtys (tai, kas nutinka mums) turi įtakos mums ir mūsų santykiams. Mus taip pat veikia ir tai, kiek draudėme sau ar nesugebėjome (dėl savo amžiaus ir stiprios priklausomybės nuo tėvų ar globėjų) pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų, kurie galėjo būti traumuojantys. Būtent dėl nesuvoktos savo patirties prasmės mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų – įtaką mūsų, kaip tėvų vaidmeniui, santykiams su savo partneriu, mūsų savijautai, mąstymui bei elgesiui. Traumuojančios patirtys gali turėti įvairių fizinių ir psichologinių padarinių. Tam tikri įvykiai gali netyčia sukelti mumyse reakcijas, apie kurias negalvojome daugelį metų: kaltės jausmą, gėdą, baimę ar pyktį, kilusį nuo ankstyvo mūsų gyvenimo laikotarpio.

Pasak Karlo Jungo: „Kol nesuprasi savo sąmonės, ji vadovaus tavo gyvenimui, o tu pavadinsi tai likimu“. Neatpažintos ir nepripažintos (neišspręstos) vaikystės skausmingos patirtys bei traumos visada išlieka ir pasireiškia, kartais subtiliai, bet dažnai aštriai suaugusio asmens gyvenime, pavyzdžiui, požiūriu į savo kūną, santykiuose su savo vaikais. Atpažinimas yra pirmas (ir gal sunkiausias) laiptelis į skausmingos patirties bei traumos išsprendimą. Kodėl? Nes vaikystėje taip atkakliai mokomės neigti skausmingas patirtis, todėl suaugus nėra taip lengva ir paprasta liautis neigus bei susidurti ir išbūti su skausmingais jausmais.

 

Kuo pasireiškia vaikystės trauma suaugus?

Viena iš skaudžiausių pasekmių yra ta, kad skausmingi ir traumuojantys vaikystės įvykiai dažniausiai keičia požiūrį į save – asmuo jaučiasi nevertas ir nemylimas, mano, kad niekam nerūpi, todėl jį ar ją kamuoja nuolatinis vienišumo, atstūmimo ar apleidimo jausmas. Neišspręstos vaikystės traumos suaugus gali stipriai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą. Štai keletas pavyzdžių:

Fizinės sveikatos problemos. Tyrimai rodo, kad vaikystės traumos gali pasireikšti fizinės sveikatos problemomis suaugus. Asmenims, patyrusiems vaikystės traumą gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, galvos skausmai, jie turi didesnę riziką susirgti diabetu, širdies ligomis, dažniau pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai,  sumažėjusi imuninė funkcija, vėžys. Nors sveikatos problemų, susijusių su vaikystės traumomis, priežastys yra sudėtingos, viena iš priežasčių yra ta, kad trauma gali suaktyvinti organizmo atsako į stresą sistemą, o tai lemia kortizolio ir kitų streso hormonų pokyčius, kurie gali turėti įtakos imuninei sistemai.

Emocinio reguliavimo sunkumai yra vienas dažniausių vaikystėje patirtos traumos padarinių, pasireiškiančių suaugus. Vaikystėje patirtos traumos gali sutrikdyti smegenų emocinės reguliavimo sistemos vystymąsi, todėl tampa sudėtinga veiksmingai valdyti savo emocijas. Nesugebėjimas reguliuoti emocijų gali sukelti intensyvias emocines reakcijas (pyktį ar net įniršį) į iš pažiūros nedidelius dirgiklius arba asmeniui gali būti sunku išreikšti emocijas ir sureguliuoti savo nuotaiką. Stiprūs jausmai ir susikaupusi įtampa dažniausiai išliejama ant aplinkinių ar daiktų.

Nerimo ir depresiniai sutrikimai. Tyrimai atskleidė, kad nerimo ir depresinių sutrikimų rizika suaugus didėja dėl neišspręstų vaikystės traumų. Trauma gali paveikti smegenų atsako į stresą sistemą bei sukelti smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius, dėl kurių gali pakisti neuromediatoriai, reguliuojantys nuotaiką ir emocijas. Todėl asmenys tampa labiau pažeidžiami nerimo ir depresijos vystymuisi.

Įkyrios mintys. Įkyrios mintys yra nepageidaujamos, varginančios ar trikdančios mintys, vaizdai ar potraukiai, kurie ateina į galvą nevalingai ir neišnyksta, nepaisant pastangų jas nuslopinti ar ignoruoti. Šios mintys dažnai kartojasi ir gali varginti, sukelti nerimo, kaltės ar gėdos jausmą. Įkyrios mintys yra dažnas simptomas tiems, kurie vaikystėje patyrė neišspręstą traumą.

 

Kaip atpažinti traumuojančias savo vaikystės patirtis?

Atpažinti ir įsisąmoninti skausmingas vaikystės patirtis nebus lengva, nes tai išgyvenusieji dažnai nedaug ką prisimena iš savo vaikystės. Vienas iš būdų, kuris padeda prisiminti, apmąstymas, kaip suaugusieji, o ypač tėvai, reaguodavo į įvairias įtampą keliančias situacijas ir kokių veiksmų imdavosi.

Tyrimais nustatyta, kad net tik prievarta, smurtas, nepriežiūra, bet ir subtilesnis tėvų ar vaiką globojančių kitų asmenų elgesys gali paveikti vaikus traumuojančiai. Kai kada, net geriausių ketinimų turintys tėvai savo elgesiu gali nesąmoningai pakenkti savo vaikams.

Aptarkime keltą tėvų elgesio modelių, kurie gali traumuojančiai veikti vaikus, pavyzdžių.

 

Vaiko tikrovės (patirties ar jausmų) neigimas

Kaip tai atpažinti? Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jam nemalonu, kad jį teta bučiuoja į lūpas, o mama jam atsako, kad teta tik nori pasisveikinti su juo ir paragina vaiką būti mandagesniu. Arba, tarkim, kai vaikas pastebi netinkamą tėvų elgesį ir pasako kitam iš tėvų. Pavyzdžiui, dukra mamai sako, kad jai baisu ir pikta, kai tėvas grįžta iš darbo ir visą vakarą geria alų, o po to tampa piktas ir priekabiauja prie visų. Tačiau mama nekreipia dėmesio į dukros jausmus ir teigia, kad „tėvas labai sunkiai dirba (jis išlaiko šeimą) ir yra pavargęs.“ Mama neigti tikrovę išmoko savo šeimoje, kurioje buvo neigiama, kad abu tėvai girtauja („mes išgeriame, kaip visi“) ir šį elgesio modelį perdavė dukrai, kuri suaugusi kreipėsi terapijai dėl lėtinio skausmo ir nerimo. Terapijos procese paaiškėjo, kad ji ilgai neigė vyro psichologinį smurtą pateisindama šį jo elgesį įtampa darbe.

Vaiko realybė gali būti neigiama ir subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio ar mokyklos pasako, kad kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Vaikui tai labai skausminga situacija, nes jam yra svarbus bendraamžių dėmesys ir jis jaučiasi atstumtas. O tėvai, norėdami nuraminti vaiką, gali į tai reaguoti, mėgindami padrąsinti jį: “Nenusimink, tikrai rasi draugų. Tau visada pavyksta susidraugauti“ ar pan. Vaikas išgyveno natūralų jausmą ir ieškojo paguodos bei palaikymo; vietoj to jam buvo pasakyta, kad skausmas buvo nereikšmingas. Kaip turėtų reaguoti tėvai? Pirmiausia, priimti vaiko išgyvenimus ir pripažinti jo jausmus, pavyzdžiui,  sakant vaikui, „girdžiu, kad esi nusiminęs…tikrai skaudu, kai kiti nenori draugauti.“

Kai tėvai neigia vaiko realybę, jie pasąmoningai moko savo dukrą ar sūnų nepasitikėti savimi ir savo intuicija. Kuo ilgiau tai vyksta, tuo vaikui sunkiau darosi suprasti savo išgyvenimus ir jis laikui bėgant supranta, kad nebegali pasikliauti savimi. Suaugus tokie asmenys dažnai nesupranta savo jausmų ir norų bei nuolat ieško patvirtinimo iš kitų.

Kaip dažnai tėvai į jūsų skaudžias ar nemalonias patirtis reaguodavo tokiais pasakymais, kaip pavyzdžiui, „Nieko tokio, praeis“; „Pamiršk tai, nupirksim kitą…arba tikrai rasi kitų draugų“; „Nepyk (tuo tarpu jums buvo liūdna), tikrai neverta, tai tik smulkmena“; „Ar tau gaila, nebūk pavydi…“; „Ką čia išsigalvojai, tikrai taip nebuvo…“ ir pan.

 

Savirealizacija per vaiką ir vaiko „šlifavimas“

Šis elgesio modelis būdingas tėvams, kurie norėdami įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius siekia patenkinti juos per savo vaikų pasiekimus. Tėvai, kurie mėgina realizuoti save per vaikų gyvenimą, dažnai giliai viduje jaučiasi „nevykę“ ar nepakankamai pasiekę, todėl priskiria savo norus vaikui (dažniausiai neatsižvelgiant į vaiko poreikius ar gabumus). Tarkim, tėvas, kurio sportinė karjera nutrūko dėl fizinės traumos, kategoriškai reikalauja, kad vaikas taip pat rinktųsi sportininko karjerą. Jis motyvuoja sūnų, kad jis „…turi visus duomenis ir gali pasiekti puikių rezultatų“. Sūnus iš tiesų yra geras sportininkas, tačiau sportas jam nėra taip įdomus, kaip jo tėvui. Jam patinka sportiniai šokiai ir jam sekasi šokti, tačiau tėvas laiko tai „nevyrišku“ užsiėmimu. Taigi, sūnus lanko sporto treniruotes, nes nori įtikti tėvui. Tačiau giliai viduje sūnus išgyvena stiprų apmaudą dėl to, kad negali įgyvendinti savo norų. Siekis įtikti tėvų norui skatina vaiką atidėti savo poreikius – dalį savo autentiškos savasties. Šis praradimas gali pasireikšti įvairiais būdais suaugus, pavyzdžiui, sunkumu priimti sprendimus bei neryžtingumu arba sėkmės siekimu bet kokia kaina.

Yra ir švelnesnių vaiko „šlifavimo“ formų, pavyzdžiui, mama, kuriai nepavyko tapti gydytoja, vis užsimena dukrai: „Tu būsi nuostabi gydytoja ir visi pacientai tave dievins.“  Ši mama nuoširdžiai nesuprato, kad jos elgesys turės tokių skaudžių pasekmių dukrai, kuri pasirinko jai nepatinkančias medicinos studijas. Dėl pasirinkimo įtikti mamai ši mergina išgyveno stiprų vidinį konfliktą, kuris pasireiškė stipriais nerimo epizodais ir teko nutraukti studijas.

Gal ir Jums teko girdėti iš vieno ar abiejų tėvų pasisakymų apie save, pavyzdžiui, „Tu tokia pat jautri, kaip tavo motina.“; „Nesi vyriškas. Turėtum būti kietesnis.“

Ar jautėte iš tėvų jus įpareigojantį lūkestį būti kažkuo, kad jiems įtiktumėte? Ar galėjote savo tėvams pasakyti „ne“?

 

Sunkumai reguliuoti savo emocijas

Emocijų reguliacija yra emocijų išgyvenimo procesas, leidžiantis pojūčiams sklisti kūnu (nemėginant save atitraukti nesveikais būdais, pavyzdžiui, vartojant alkoholio ar medikamentų, naršymu internete ar maistu) ir atpažinti išgyvenamą jausmą (pavyzdžiui, „Man liūdna; man pikta“) bei savęs raminimas (pavyzdžiui, giliai kvėpuojant), kol jausmai nurimsta. Kitaip tariant, yra tai, ką darome, norėdami pasiekti ramybės būseną. Gebėjimas reguliuoti emocijas padeda išlaikyti ramybę ir dėmesį ties sprendžiamu klausimu įvairiose stresą keliančiose situacijose. Emocijų reguliacijos modelis susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, kuomet išmokstama pažinti save, savo jausmus ir dorotis su nemaloniomis būsenomis mums priimtiniausiais arba geriausiai pažįstamais būdais. Daugelis klientų, kurie kreipiasi dėl sunkumų artimuose santykiuose, pamini, kad jų tėvai nemokėjo tinkamai elgtis užplūdus jausmams ar patiriant stiprią įtampą – jie arba išliedavo emocinę įtampą ant kitų („šaukdavo vienas ant kito ar ant vaikų“), arba užsisklęsdavo („bausdavo tyla“) ir atsitraukdavo („tiesiog nustodavo kalbėtis“). Abiem atvejais vaikai neįgijo tinkamo pavyzdžio, kaip tinkamai tvarkytis su užplūdusia emocine įtampa.

Prisiminkite, kaip jūsų tėvai išreikšdavo savo stiprius jausmus (pyktį ar liūdesį). Pavyzdžiui, ar jie trankė duris, rėkė, „baudė tyla“? O gal jie turėjo savo išskirtinų būdų, kaip tvarkytis su įtampa? Pavyzdžiui, visai neparodydavo jokių jausmų, vartodavo alkoholio, išleisdavo daug pinigų apsipirkinėdami ar pan.

Kaip su jumis bendraudavo supykę? Pavyzdžiui, išvadindavo kokiais nors žeminančiais vardais, kaltindavo, gėdindavo ar iš viso nesikalbėdavo? Ar po savo jausmų protrūkių tėvai skirdavo laiko pasikalbėjimui, kad paaiškintų kaip nors savo elgesį?  Ar leisdavo jums išsakyti, kaip jaučiatės? Ar mėgino suprasti?

Apmąstykite, ką sužinojote iš savo tėvų apie jausmus plačiąja prasme ir apie savo jausmus.

Pagalvokite, kaip jūs elgiatės užplūdus jausmas ar susikaupus stipriai įtampai?

 

Vaiko nematymas ir neišklausymas

Ilgą laiką tėvų rūpinimasis vaikais Lietuvoje buvo siejamas su pagrindinių vaiko poreikių užtikrinimu, tokių kaip būstas, mitybos, aprangos užtikrinimas. Dažnas suaugęs klientas, kuriam sunku atpažinti savo poreikius ir jausmus,  išsako, kad „man nieko netrūko – turėjau savo kambarį, buvau pavalgęs, gerai apsirengęs, lyginant su kitais… turėjau laisvės į valias… tėvai visą laiką dirbo, kad pragyventume.“  Tokią tėvystės strategiją lėmė šalies ekonominiai sunkumai, kuomet svarbiausias buvo išgyvenimo poreikis, todėl emociniai poreikiai, tame tarpe ir vaikų, buvo antraplanis dalykas. Ši tėvystės kaip išlikimo strategija buvo perduodama iš kartos į kartą ir vis dar gaji. Kuo ji pasireiškia? Tėvai, kaip ir jų tėvai ar seneliai, yra nuolat paskendę savo rūpesčiuose, atsiriboję ir užsisklendę emociškai nuo savo vaikų, todėl negali / neturi jėgų / kantrybės išklausyti jų pasakojimų / norų / rūpesčių; neturi laiko / noro / kantrybės pasidomėti / pamatyti jų pasiekimų ir / ar pasikalbėti / pažaisti / pabūti su vaikais, ramiai su jais pavalgyti / išklausyti juos ir pan. Jie tarsi daug leidžia laiko su vaikais (patys įvardija tai kaip nuolatinį buvimą), tačiau dažnai būna apimti stiprių jausmų ar patiria įtampą; arba yra paskendę savo mintyse, emociškai yra nutolę ar visai atsiriboję ir daugelį dalykų, susijusių su vaikais, atlieka mechaniškai. Tokioje būsenoje tėvams yra sunku pamatyti vaiko išgyvenamas emocijas, išgirsti jo rūpesčius bei palaikyti emocinį ryšį su savo vaikais, nes „jie tiesiog kažkur kitur.“ Vaikas girdi iš tėvų „ …palauk, ne dabar, tuoj, ar gali pakentėti?“ ir mokosi „pakentėti / palaukti“ – nepasitikėti savimi bei savo jausmais, o užslopinti juos, atidėti savo poreikius, nebesitikėti paramos iš kitų. Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis jausdavotės, kad tėvas ar mama tarsi nemato ar negirdi Jūsų (kada jūsų tėvai tapdavo „akli ir / ar kurti“ jūsų atžvilgiu?). Kaip reaguodavote į tokį tėvų elgesį –  nutildavote, garsiai rėkdavote, išdykaudavote ar atsitraukdavote?

 

Pabaigai

Pagalvokite apie savo santykius su tėvais ar globėjais, kai buvote vaikas ar paauglys, kokią žinią tuomet gavote apie santykius su tėvais? Kaip vaikystė suformavo jūsų požiūrį į santykius apskritai? Kaip atrodo jūsų dabartiniai santykiai (su vyru / žmona, su vaikais)? Ar aukščiau aprašytas santykių pobūdis su savo vaikais jums pažįstamas? Jei atsakėte teigiamai, gal būt laikas pokyčiams?

Kiekvienas vaikas nori jaustis mylimu – būti saugus, jaustis matomas ir išgirstas bei pripažintas.

 

Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Kompleksinė pagalba vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar netiesioginio smurto artimoje aplinkoje (liudytojams), ir jų šeimos nariams”.