Kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas?
Psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
Ankstesniuose straipsniuose aptarėme, kad tiek gera, tiek bloga vaikystės patirtis gali turėti įtakos mūsų psichologinei būsenai visą gyvenimą. Tyrimai teigia, kad suaugusiųjų gerovės pagrindas yra saugūs santykiai vaikystėje ir paauglystėje, ir kad saugūs santykiai „programuoja gyvenimo eigą“ tiek psichologiškai, tiek fiziologiškai. Dėl to didėja supratimas, kodėl būtina yra teikti pirmenybę gerai vaikystės patirčiai. Nuostata, kad gera vaikystės patirtis prilygsta gyvenimui be skausmingų jausmų ar išgyvenimų gali būti klaidinanti. Nėra įmanoma išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje be pokyčių ir streso. Todėl naudingiau kelti klausimus, kaip galime padėti vaikams ištverti šeimos pokyčius, kad jie augtų būdami atsparūs ir sveikai prisitaikę? Kaip turėtų elgtis tėvai, kokius išsiugdyti įgūdžius, kad suteiktų savo vaikams geriausią galimybę gyventi visavertį gyvenimą? Tyrėjai teigia, kad vaikams labiausiai padeda, kai tėvai atranda jėgų vaikų poreikiams skirti pirmąją vietą – prieš savo rūpesčius ir širdgėlą.
Šiame straipsnyje aptarsime vieną iš didžiausių šeimos krizių – skyrybas ir jų poveikį vaikams; kokie tėvų kontroliuojami veiksniai daro didžiausią įtaką vaikams ir koks tėvų elgesys padeda apsaugoti juos nuo galimo žalingo poveikio. Vaikai skyrybas išgyvena giliai ir jautriai, o neigiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tikimybė yra daug didesnė vaikams, kurių tėvai išsiskyrę nei vaikams iš neišsiskyrusių šeimų. Nors tėvų skyrybos kelia didelį pavojų vaikams, dėl ko reikia susirūpinti, tyrimai rodo, kad šios pasekmės nėra vienodos visiems vaikams ir jos nėra neišvengiamos. Tėvai gali sušvelninti ar padėti išvengti galimai sunkių neigiamų pasekmių savo vaikams.
Ką tėvai gali padaryti savo vaiko labui?
Ankstesniuose straipsniuose (žr.: „Kaip išmokstame rūpintis savimi ir kitais?“) jau aptarėme, ko reikia sveikai vaiko raidai ir koks tėvų elgesys gali turėti neigiamą poveikį vaikams. Visiems tėvams pravartu suprasti, kad ne skyrybos žaloja vaikus – skyrybų neigiamas poveikis gali būti trumpalaikis ir vaikai gali sėkmingai prisitaikyti prie pokyčių, jeigu jų tėvai jaučia pareigą pirmiausia pasirūpinti savo vaikais. Tyrimais nustatyta, kad pilna šeima sudaro sveikos vaiko psichinės raidos pagrindą tik tuo atveju, jei tėvai geba atlikti tėvystės funkcijas, išlaikydami savo, kaip sutuoktinių artumą, siekia apsaugoti vaiką nuo baimės, kad jo meilė vienam iš tėvų pakenks jo santykiams su kitu, grės mamos / tėvo netektimi arba sukels jo / jos neapykantą. Visuotinai sutariama, kad vaikai, įsipainioję ar įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Tai paveikia ne tik vaikus iš iširusių šeimų, bet ir pilnose šeimose gyvenančius vaikus, jei vienas su kitu konfliktuojantys tėvai sąmoningai ir nesąmoningai vaikuose ieško sąjungininkų. Be to, nekonstruktyvūs ir nevaldomi tėvų konfliktai sukelia didelę baimę vaikams – tyrimai rodo, kad net jei audringų tėvų tarpusavio konfliktų pasitaikydavo retai, vaikai ilgai prisimena patirtą skausmą ir baimę.
Vadinasi, svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį – nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje ar yra išsituokę. Tačiau skyrybų metu ar po jų tėvų vaidmuo keičiasi – jie tampa dviem atskirais savo vaiku besirūpinančiais tėvais. Tyrimai apie skyrybas pabrėžia, kad vaikai geriausiai prisitaiko prie tėvų išsiskyrimo ar skyrybų, kai turi kokybiškus santykius su abiem tėvais, ir pažymi, kad abu tėvai yra svarbūs vaikų prisitaikymui bei raidai (išskyrus atvejus, kai kyla tiesioginė grėsmė vaiko fiziniam ir (arba) psichologiniam saugumui).
Palaikyti taikius santykius ir bendradarbiauti tėvams nėra lengvas uždavinys, nes jie patys tuo metu išgyvena įtampą ir emocinę sumaištį. „Jaučiuosi išduota, sugniuždyta… neįsivaizduoju, kaip gyventi dabar, kai ji nusprendė nutraukti santykius… negebėjau išsaugoti šeimos… kažką ne taip padarėme… ne to tikėjausi, kas dabar bus, ką pasakyti draugams, tėvams… kaip išgyventi, kur dabar gyventi?“ – tai labai dažnai pasitaikantys suaugusiųjų, kurių santykiai nutrūko, išgyvenimai ir mintys. Nežinia, bejėgystė dėl gyvenimo kontrolės praradimo, įtampa, nerimas, pyktis, liūdesys, kaltė, gėda, sielvartas kamuoja tėvus ir reikia daug pastangų, kad susitelkti į vaikus.
Daugeliui tėvų padeda suvokimas, kad kai ką šioje iš pažiūros nevaldomoje krizinėje situacijoje yra įmanoma kontroliuoti ir kad tai labiausiai turės įtakos vaiko gerovei tėvų išsiskyrimo ar skyrybų metu – tėvų galioje yra tarpusavio priešiškumo ir konflikto trukmės valdymas, rūpinimosi vaiku kokybė bei tėvų ir vaikų santykių kokybė. Juk tėvų pasirinkimo klausimas, kokia nuostata vadovautis – kas skiriasi: vyras ir moteris, ar tėvai arba vienas iš tėvų su vaiku (-ais)? ir kieno poreikiai pirmiausia – vaiko ar tėvų? Supratimas, kad išsiskiria tik suaugusieji (vyras ir moteris), o ne tėvai ar vienas iš jų su savo vaiku, kad vaikai yra prisirišę prie abiejų tėvų padeda susitelkti ir atidžiau rūpintis vaikais.
„Gal daug kam gali atrodyti keista, tačiau skyrybos mane tam tikra prasme paaugino, o ypač kaip mamą… manau, kad tapau atidesnė ir gerokai supratingesnė. Buvo labai sunku išgirdus, kad vyras nori skirtis… aš pradžioje jaučiausi siaubingai, rėkiau, verkiau, maldavau, nes niekaip nenorėjau susitaikyti su skyrybomis. Kol neišgirdau savo tėvų kalbantis, kad mūsų vaikas yra nusiminęs, kad tėvams jis neberūpi, kad dabar jis nebeturės šeimos ir kad praras tėvą, ir kad augs kaip koks našlaitis. Tada supratau, kad pamiršau savo… na, tiesą sakant, mūsų vaiką… kad turiu kažką daryti.. kad mes kartu su vyru turim kažką daryti, kad vaikas nenukentėtų. Pasitarusi su psichoterapeutu, pasikalbėjau su vyru ir mums pavyko susitarti, kad abu turime pasirūpinti vaiku, kad jis nesijaustų apleistas, kartu aptarėme, apie ką turime pasikalbėti su vaiku. Ir mums pavyko… mūsų vaikui tik šešeri, bet kaip jis giliai mąsto… kaip jis myli mus. Ir jis turi šeimą, tik dabar jau kitokią. Taip ir pasakiau savo tėvams.“
Tai moters, išgyvenusios jai netikėtas skyrybas, patirtis. Daugelis suaugusiųjų, kurie išgyvena ar jau yra išsiskyrę, patiria panašių skausmingų išgyvenimų. Ir todėl, kad tėvai galėtų išlikti dėmesingi savo vaikams, tenka svarbi ir dažnai sunki užduotis – tinkamai pasirūpinti savimi. Stresas dėl skyrybų dažnai sukelia daugybę nepageidaujamų miego, apetito ir fizinės įtampos pokyčių, o dar prisideda papildomi rūpesčiai dalijantis tėvystės pareigas dviejuose skirtinguose namuose, finansinis tų pačių pajamų padalijimo poveikis atsiradusioms papildomoms išlaidoms padengti (ekonominė abiejų tėvų situacija dažniausiai blogėja), santykių su draugais ir anytomis / uošviais ir kitais giminaičiais pokyčiai. Kaip svarbu tuomet yra teikti pirmenybę tam, kad rasti sveikų būdų valdyti ir sumažinti stresą bei pasirūpinti savimi, kad galėtumėte kuo geriau pasirūpinti vaikais.
Kas man nutiks?
Tai pagrindinis klausimas, į kurį mėgina atsakyti šeimos nariai (tiek vaikai, tiek ir suaugusieji), išgyvenantys skyrybas. Skyrybų poveikis vaikams (kaip ir jų tėvams) yra neišvengiamas. Dauguma vaikų į tėvų skyrybas reaguoja skausmingomis emocijomis, įskaitant liūdesį, sumišimą, baimę palikti ar būti paliktiems, kaltę, klaidingus įsitikinimus, pyktį, lojalumo konfliktus, nerimą ir sielvartą. Daugelis vaikų patiria netekties jausmą, kai vienas iš tėvų palieka šeimą ir kai neturi galimybės pabūti su tėčiu ar mama pasiilgus; kai reikia pakeisti gyvenamą vietą, ugdymo instituciją ir yra paliekami draugai, mylimas augintinis, pažįstama aplinka. Tačiau, vaikai gali patirti ir palengvėjimo jausmą, jei šeimoje būta stiprių konfliktų ir smurto. Vaikų reakcijos į tėvų skyrybas gali skirtis priklausomai nuo jų amžiaus, nes skirtingo amžiaus vaikai skirtingai reaguoja į informaciją ir stresą. Kuo vyresnis vaikas, tuo geriau jis / ji suvokia skyrybų praktinius aspektus (t. y. tėvai gyvena skirtinguose namų ūkiuose, vaikas leidžia laiką atskirai su kiekvienu iš tėvų). Tačiau visų amžiaus grupių vaikams yra sunku suvokti savo tėvų skyrybų pasekmes ir veiksmingai išreikšti savo susirūpinimą ir jausmus. Beveik visi vaikai nerimauja dėl pokyčių ir nežinomybės. Tėvai turi įvertinti šį vaikų nerimą ir kalbėtis su savo vaikais apie esamą situaciją. Žinoma, vaikai gali reaguoti skirtingai ir tėvai kalbėtis atsižvelgiant į tai, kas, jų nuomone, bus veiksmingiausia ir naudingiausia jų pačių vaikams. Svarbu, pripažinti vaiko išgyvenimus, jų nepaneigiant ir neapkaltinant kitų. Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jis nekenčia tėčio ar mamos, reikia tiesiog pripažinti šį vaiko pyktį – „suprantu, kaip stipriai pyksti“ ir patvirtinti, kad natūralu taip jaustis, kai kažko netenki. Tėvai turėtų reguliuoti savo emocijas ir jokiu būdu nesakyti vaikui, kad tėvas / mama tau sukėlė skausmo ar pan.
Vaikų paruošimas pokyčiams suteikiant jiems tikslią, amžių atitinkančią informaciją, padeda vaikams jaustis saugiems, nes atsako į šį labai svarbų klausimą: „Kas man nutiks? Konkrečios informacijos apie tai, kas pasikeis ir kas liks nepasikeitę, turėjimas taip pat padeda sumažinti jų nerimą dėl tėvų, brolių ir seserų, augintinių, draugų ir šeimos.
Pokyčių skaičiaus mažinimas vaikų gyvenime taip pat palengvina jų prisitaikymą po skyrybų. Vaikams prisitaikyti yra lengviau, jeigu jie gali palaikyti svarbius santykius, lankyti tą pačią mokyklą bei tuos pačius būrelius ir toliau turėti savo augintinius. Taip pat svarbu išlaikyti panašią rutiną abiejuose namuose. Tėvai turi stebėti, kaip perėjimai tarp jų namų veikia vaikus, ir prireikus atlikti pakeitimus, kad vaikams nesukelti nežinomybės ir gyvenimo kontrolės praradimo jausmo.
Tėvystės iššūkiai
Tėvystė dėl skyrybų kelia ypatingų iššūkių, nes dažnai tėvams sunku suprasti, ką jų vaikai iš tikrųjų galvoja ar jaučia dėl pokyčių šeimoje. Dėl įvairių priežasčių dauguma vaikų labai mažai kalba apie savo tėvų skyrybas ir retai išsako, kaip dėl to jaučiasi. Tačiau jų išgyvenimai gali atsispindėti vaiko emocinėje būsenoje (pavyzdžiui, irzlumas, baimė, nerimas, apatija, padidėjusi priklausomybė nuo suaugusiųjų, verkšlenimas, kai reikia eiti į darželį ar mokyklą ir pan.) ir / ar elgesyje (pavyzdžiui, nepaklusnumas, dirglus ar net agresyvus reagavimas į vieno ar abiejų tėvų reikalavimas, miego ar valgymo pokyčiai ir kt.). Dėl šių vaikų reakcijų tėvams tampa dar sudėtingiau tvarkytis su dėl skyrybų kilusiais iššūkiais. Neretai tėvai į tai reaguoja vienas kito kaltinimu (pvz., kaltę priskiria sutuoktiniui, kuris inicijavo skyrybas), kas dar labiau padidina įtampą jų tarpusavio santykiuose bei santykiuose su vaikais. Naudinga žinoti, kad tyrimų rezultatai nesuteikia pagrindo manyti, kad vaikai neturėtų problemų, jei jų tėvai nebūtų išsiskyrę. Nes šie elgesio ir / ar emocijų sunkumai gali kilti vaikams ir dėl kitų įvairiausių priežasčių, kaip pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimas ar patyčios. Esmė yra, kad tėvai gebėtų, kad ir kaip jiems yra sunku, pastebėti vaiko būsenos ir elgesio pokyčius ir reaguoti į juos.
Kitas iššūkis daugeliui tėvų yra sutelkti dėmesį į auklėjimo tikslus ir padidėjusius vaiko poreikius. Kai kuriems tėvams nuolatinis tarpusavio priešiškumas tampa problema, kuri daro didžiulę žalą vaikams. Deja, kartais tėvai dėl stipraus priešiškumo įsivelia į nuolatinius ginčus ir sprendžia juos teisinėmis procedūromis, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas vienas kito kaltinimui ir atpildo reikalavimui, o ne vaikų interesams. Besitęsiantis konfliktas taip pat griauna vaikų pasitikėjimą tėvais bei efektyvų auklėjimą, o tai savo ruožtu prisideda prie vaikų emocinių ir elgesio problemų.
Nereikia tikėtis, kad santykiai tarp tėvų dėl skyrybų bus be konfliktų. Bendrauti su buvusiu vyru / žmona gali būti nelengva ir gali kilti konfliktų. Tačiau daug naudingiau sutelkti dėmesį į tai, ką galite padaryti ar išmokti (pavyzdžiui, pakeisti situaciją, išlaikyti tinkamas ribas, sukuriant konkretų el. pašto adresą, kuris naudojamas bendraujant su kitu iš tėvų rūpinimosi vaikų klausimais; planuoti dienos rutiną, konstruktyviai spręsti nesutarimą), o ne į konfliktus, kurių negalite išvengti. Jeigu jausmai ar problemos su buvusiu partneriu (-e) nusveria jūsų pastangas, nedvejokite kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą.
Dažnai tėvai klausia, kaip jiems rūpintis vaikais po skyrybų ir koks yra efektyviausias tėvų rūpinimosi vaikais stilius? Bendradarbiaujantis, vienas kitą gerbiantis, pagarbaus bendravimo stilius geriausiai padeda sumažinti skyrybų įtampą vaikams. Tačiau ne visuomet pavyksta sklandžiai bendradarbiauti. Jei jūsų santykiai su kitu iš tėvų yra įtempti ar priešiški, galite rinktis lygiagrečią (paralelinę) tėvystę.
Lygiagreti (paralelinė) tėvystė reiškia, kad jūs abu rūpinatės vaikais, tačiau atsiribojate vienas nuo kito ir sutinkate leisti laiką su savo vaiku kiekvienas savaip.
Patarimai tėvams po skyrybų:
- atvirai bendraukite su savo vaiko mama / tėvu visais rūpinimosi vaiku klausimais;
- parenkite tėvystės planą, kuriame konkrečiai numatysite, pavyzdžiui vaiko perdavimus, lankymąsi popamokiniuose renginiuose, išimtis ypatingoms progoms, vaiko sveikatos priežiūros ir kt. klausimus;
- dalinkitės reikalinga informacija apie tvarkaraščius, sveikatą ir kitus rūpesčius;
- kiek tik įmanoma, išlaikykite pagarbų toną bendraudami tarpusavyje arba kalbant apie kitą iš tėvų vaikui girdint;
- kalbėkitės su savo vaikais ir aktyviai klausykitės jų;
- iš anksto informuokite vaikus, kur jie praleis atostogas ir savaitgalius;
- pateikite vaikams kartu sutartą, amžių atitinkantį paaiškinimą, kodėl išsiskyrėte;
- pasakykite vaikams, ką vertinate kitame iš tėvų;
- laikykitės susitarimų su kitu iš tėvų;
- aptarkite tarpusavyje, kaip ir kada paaiškinti vaikams apie naujus santykius.
Vaiko santykiai su tėvais gali turėti didžiausią įtaką jo gyvenime – santykiai, kurių pagrindas yra empatija, užuojauta ir jautrumas kito jausmams. Kai tėvai, nepaisant patiriamų savo sunkumų, randa būdų, kaip savo vaikų poreikiams teikti pirmenybę, jų vaikai gali jaustis saugūs ir mylimi bei sutelkti dėmesį į vaikystės prioritetus – mokymąsi ir augimą, o ne būti savo tėvų globėjais ar tarpininkais.
Kviečiame būti aktyviais socialinės kampanijos „Padėkite savo vaikui jaustis mylimu!” dalyviais. Kiekvienas asmeniškai galite prisidėti prie pozityvių, palaikančių (rūpestingų) ir sveikų santykių kūrimo bei palaikymo visuomenėje. Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Nevyriausybinių organizacijų institucinių gebėjimų stiprinimas: tėvų lygiavertis įnašas į rūpinimąsi vaiku ir jo poreikių užtikrinimas”.
