Apie „geras” šeimas

Parengė psichologas-psichoterapeutas Paulius Garmus

 

„Ką kaimynai pagalvos“, „jeigu sužinos močiutė, ją ištiks infarktas“, „tuoj visas rajonas šnekės“, „eik ir visiems papasakok“, „iš geros šeimos“, „Petriuko mokykla labai stipriai griebia, bet jis geriausias savo klasėje“ ir taip toliau. Pažįstama? Jūs ne vieni. Įvaizdžio kūrimas ir saugojimas daugeliui šeimų yra labai svarbu, net kai apie tai kalbama tik tarp eilučių.

„Geros“ šeimos įvaizdis dažnai apima psichologinių problemų neturėjimą, laimingą santuoką, balsavimą už tam tikra politinę jėgą, mokslinius laipsnius, tam tikrą lytinę orientaciją, tautybę, religiją, studijavimą aukštų reitingų universitetuose, konfliktų neturėjimą, bent kelių užsienio kalbų mokėjimą, gyvenimą tam tikruose miesto rajonuose ir panašiai.

Tiesa ta, kad daugelis šeimų susiduria su priklausomybėmis, psichinės sveikatos sunkumais, besitęsiančiais konfliktais su artimaisiais ar kitais svarbiais asmenimis, skyrybomis arba mintimis apie jas, nesėkmėmis ir paprasčiausia įvairove. Bijodami įvaizdžio „užteršimo“ šeimos nariai pradeda kaupti paslaptis. Kuo didesnis paslapčių bagažas, tuo daugiau gėdos, kaltės ir kitų sunkių jausmų išgyvena šeimos nariai. Tėvų neišsipildęs poreikis gyventi su nepriekaištingu įvaizdžiu patampa vaikų našta. Neatsitiktinai Karlas Jungas rašė: „niekas neturi tokios stiprios įtakos vaikui taip kaip nenugyventi tėvų gyvenimai“. Kalbant vaizdiniais, šeimos paslaptys ir neišpildyti įvaizdžio lūkesčiai spaudžia vaiko psichologinį vystymąsi lyg baravyką pušies šaka.

Skaitytojas galimai klausia: o kas gi blogo norėti, kad vaikai gerai mokytųsi ar siektų materialinės gerovės? Visiškai nieko. Tačiau siekimas standartų ir įvaizdžio nėra tas pats. Pasvertų standartų vaikams reikia. Bet ar šie standartai iškeliami vaikui dėl jo/jos labo ar dėl to, kad gražiai atrodytų?

Artėjant paauglystei vaikai arba toliau tyliai neša „geros“ šeimos įvaizdžio saugojimo naštą arba protestuoja. Abi strategijos reikalauja daug energijos. Pirmu atveju dominuoja nerimas, o antru – pyktis.

Atrodytų, kad visuomenė susideda iš „gerų“ šeimų ir paraštės arba „blogų“ šeimų. Ir didžioji dalis šeimų save priskiria ar siekia tapti „geromis“ šeimomis. Tačiau norint pabrėžti savo „gerumą“, turi būti pabrėžiamas kažkieno kito „blogumas“. Gal šeimoje yra ne vakarietiškas šaknis turinčių asmenų ar gal balsavo ne už tuos. Kuo labiau ta paraštė pabrėžiama, tuo didesnė ir baisesnė ji darosi. Tuo daugiau pastangų reikia pabėgti nuo jos. Vėl ieškom būdų kaip būti „geromis“ šeimomis. Taip ir sukam ratą.