Tėvų įsitraukimo reikšmė valgymo sutrikimų valdyme

Parengė Enrika Davydovaitė, gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentė

 

Valgymo sutrikimai yra sudėtingos psichikos sveikatos problemos, kurioms būdingas nuolatinis nepasitenkinimas kūno įvaizdžiu, sutrikęs mitybos elgesys ir iškreiptas santykis su kūno svoriu bei maistu. Dažniausiai minimos trys pagrindinės jų formos – nervinė anoreksija, kai dominuoja griežtas maisto ribojimas ir nuolatinės pastangos mažinti svorį, nervinė bulimija, pasireiškianti persivalgymo ir kompensacinio elgesio ciklais, bei persivalgymo sutrikimas, kuriam būdingi nekontroliuojamo persivalgymo epizodai be nuolatinio svorio mažinimo elgesio [1]. Šios būklės yra tarp labiausiai sekinančių psichikos sutrikimų –  susijusios su dideliu sergamumu, mirtingumu bei reikšmingu gyvenimo kokybės suprastėjimu [2]. Valgymo sutrikimai dažniausiai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, todėl paveikia tiek patį asmenį, tiek visą jo artimiausią aplinką [3]. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis dėmesys skiriamas šeimos ir ypač tėvų įsitraukimui, nes tyrimai rodo, kad šeimos dalyvavimas gali lemti geresnius sveikimo rezultatus, sumažinti atkryčio riziką ir pagerinti motyvaciją laikytis paskirto gydymo [4].

Tėvų įsitraukimo kliūtys ir galimybės

Tėvų įsitraukimas į vaiko gydymą neretai būna sudėtingas procesas, nes šeimos susiduria su įvairiais emociniais ir  psichologiniais barjerais, kasdieniškomis kliūtimis. Emociniai veiksniai – tai dažnai pasireiškiantis kaltės jausmas, gėda ar įsitikinimas, kad „esu blogas tėvas / motina, nes mano vaikas susirgo“. Tokie jausmai gali skatinti atsitraukimą ir vengimą aktyviai dalyvauti, nes tėvai bijo dar labiau pakenkti [5,10]. Kiti patiria nerimą ir pervargimą, nes valgymo sutrikimas reikalauja nuolatinio dėmesio, o ilga ligos eiga kelia bejėgiškumo pojūtį [6,7]. Kasdieninės kliūtys taip pat yra reikšmingos: laiko stoka, darbo įsipareigojimai, kiti šeimos nariai, atstumas iki gydymo įstaigų. Dėl šių aplinkybių net ir motyvuoti tėvai gali pasijusti negalintys tinkamai įsitraukti į gydymo procesą [8]. Be to, dalis tėvų gali neturėti pakankamai žinių apie valgymo sutrikimus – jie nežino, kaip reaguoti į vaiko elgesį ar kokios strategijos yra konstruktyviausios. Tai kartais skatina pernelyg kontroliuojantį ar kritišką elgesį, kuris, nors ir kilęs iš noro padėti, gali sustiprinti vaiko pasipriešinimą ir dar labiau komplikuoti sveikimo procesą [7,11].

Šios kliūtys turi aiškių pasekmių: pacientai, kurių šeimos mažiau įsitraukia, dažniau patiria atkryčius, jiems sunkiau laikytis gydymo rekomendacijų, o ligos eiga būna ilgesnė ir sunkesnė [9]. Todėl svarbu, kad tėvai, susidūrę su sunkumais, pirmiausia suprastų save ir savo reakcijas – pripažintų jausmus, streso lygį, santykių su vaiku dinamiką. Tyrimai rodo, kad sąmoningumas valdant savo emocijas ir bendravimo stilių yra pirmasis žingsnis link konstruktyvesnio įsitraukimo [8,14].

Kasdienybėje tėvai gali pabandyti taikyti paprastus toliau paminėtus principus. Pirmiausia – mokytis išklausyti vaiką be vertinimo, vengti perteklinės kontrolės ir kaltinimų. Antra – pasidalyti atsakomybę su specialistais, neužsikraunant visos kovos su liga vieniems. Trečia – ieškoti paramos sau: dalyvauti grupinėse psichoedukacinėse programose, kreiptis pagalbos į psichologą, kalbėtis su kitais tėvais, susiduriančiais su panašiomis problemomis. Tokios strategijos ne tik mažina įtampą šeimoje, bet ir kuria palankesnes sąlygas vaiko sveikimui bei ilgalaikei remisijai [9,14].

Tėvų pagalbos galimybės

* Šeimos terapija valgymo sutrikimams (angl. Family-Based Treatment (FBT))

Šeimos terapija valgymo sutrikimams yra pirmos eilės gydymo pasirinkimas paaugliams, sergantiems nervine anoreksija. Nors metodas kilęs iš Jungtinės Karalystės (Maudsley ligoninė, Londonas), dabar FBT plačiai taikoma JAV, Australijoje, Kanadoje, Skandinavijos šalyse ir vis dažniau pritaikoma kitose Europos šalyse. Metodo esmė – tėvai aktyviai dalyvauja gydymo procese: prisiima atsakomybę už vaiko maitinimą ir palaikymą, kol vaikas grįžta į sveiką svorio intervalą, o vėliau kontrolė palaipsniui perduodama pacientui [11]. Įdomu, kad FBT remiasi ne tik medicininiais tikslais, bet ir socialinės psichologijos principais – stiprina šeimos sąveiką ir mažina konfliktus. Tyrimai parodė, kad 60–90 % paauglių, gydytų FBT, pasiekė remisiją per 12 mėnesių, o individuali terapija šiuo laikotarpiu buvo veiksminga tik 18 % pacientų [12].

* Į tėvus orientuota terapija (angl. Parent-Focused Treatment (PTF))

Į tėvus orientuota terapija yra modifikuota šeimos terapijos (FBT) forma, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas tėvų gebėjimų stiprinimui ir emocinei paramai, o ne tiesioginiam vaiko mitybos kontrolės perėmimui. Dabar PFT taikoma daugelyje šalių, kurios jau diegia ar yra pritaikę šeimos terapiją valgymo sutrikimams (JAV, Kanada, Australija, Jungtinė Karalystė). Programa moko tėvus, kaip konstruktyviai reaguoti į vaiko simptomus, mažinti kritiką ir palaikyti sveiką šeimos atmosferą [13]. Tyrimai rodo, kad PFT padeda sumažinti tėvų patiriamą stresą ir kaltės jausmą, pagerinti jų gebėjimus padėti vaikui ir kartu palengvina paauglio sveikimo procesą. Pavyzdžiui, Le Grange ir kt. (2017) nustatė, kad po PFT programos motinų kritika vaikui žymiai sumažėjo, nepriklausomai nuo to, ar vaikas pasiekė pilną remisiją ar ne [13]. Be to, tėvai dažnai nurodo, kad programos metu jie geriau supranta ligos prigimtį ir įgūdžius, kaip spręsti konfliktus, o tai tiesiogiai pagerina šeimos santykius ir padeda atkurti vaiko maitinimosi rėžimą.

* Grupinės ir psichoedukacinės programos tėvams

Grupinės terapijos ir psichoedukacinės programos suteikia tėvams žinių apie valgymo sutrikimų pobūdį, gydymo metodus bei strategijas, kaip konstruktyviai palaikyti savo vaiką. Įdomu, kad tokiose grupėse dalyvaujantys tėvai dažnai pripažįsta, jog labiausiai naudinga yra sužinoti, kad jie nėra vieni su savo iššūkiais, ir tai sumažina jų kaltės jausmą bei bejėgiškumo pojūtį [14]. Tyrimai rodo, kad tėvų psichoedukacija padeda pagerinti vaikų norą sveikti ir bendrą šeimos funkcionavimą. Pavyzdžiui, viena studija parodė, kad tėvams, dalyvavusiems intensyviose grupinėse programose, padidėjo pasitikėjimas savo gebėjimais padėti vaikui, o jų vaikai greičiau pasiekė nustatytus svorio atstatymo tikslus [14]. Taip pat įdomu, kad psichoedukacinės programos gali būti efektyvios net ir tada, kai pacientas fiziškai gydomas stacionare – tėvų žinios ir emocinė parama prisideda prie greitesnio sveikimo išsirašius.

Lietuvoje vaikams ir paaugliams, sergantiems valgymo sutrikimais, teikiama įvairiapusė pagalba, ambulatorinės ar stacionarinės paslaugos, psichologų konsultavimas, tačiau specializuotų gydymo metodų orientuotų į šeimą dar nėra.

Tėvų įsitraukimo poveikis gydymo eigai ir rezultatams

Atsižvelgiant į teikiamas paslaugas šalyje, tėvų įsitraukimo į gydymo eigą galimybės gana plačios: reguliarus dalyvavimas psichoedukacinėse grupėse, konsultacijose kartu su vaikais, kasdieninis palaikymas namuose, nuolatinis bendradarbiavimas su gydytojais ir psichologais. Tyrimai rodo, kad tokia įtrauktis padeda sumažinti valgymo sutrikimų simptomus, gerina gydymo laikymąsi ir mažina atkryčio riziką [5,15]. Pavyzdžiui, grupinės psichoedukacinės programos tėvams leidžia ne tik įgyti žinių apie valgymo sutrikimus, bet ir pasidalinti patirtimi su kitomis šeimomis, sumažinti kaltės jausmą bei padidinti pasitikėjimą savo gebėjimais [13]. Tėvų įsitraukimas ne tik pagerina gydymo rezultatus, bet ir turi ilgalaikę naudą. Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurių šeimos aktyviai dalyvavo gydyme, išlaiko remisiją net po 4–5 metų stebėjimo, dažniau grįžta į normalią maitinimosi rutiną ir stabilų psichosocialinį funkcionavimą [5]. Be to, tėvų aktyvus dalyvavimas gali pagerinti šeimos santykius, sumažinti konfliktus ir padėti vaikui jaustis saugiai bei palaikytam viso gydymo proceso metu [15]. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į iššūkius ir ribotumus: ne visos šeimos gali įsitraukti dėl laiko trūkumo, darbo įsipareigojimų, psichologinių sunkumų ar didelio streso, o kai kuriais atvejais įtampa šeimoje gali net trukdyti gydymui [5]. Dėl šios priežasties specialistai rekomenduoja pritaikyti gydymo planus šeimos galimybėms, teikti papildomą psichologinę pagalbą tėvams ir skatinti dalyvavimą grupėse, kuriose galima įgyti įgūdžių, dalintis patirtimi ir gauti emocinę paramą. Svarbu paminėti, kad struktūruotos programos, tokios kaip FBT ar PFT, gali būti laikomos pavyzdžiais, kaip efektyviai įtraukti tėvus, tačiau net ir bendras šeimos dalyvavimas – reguliarus palaikymas, konsultacijos ir grupinės edukacinės veiklos – yra reikšmingas veiksnys gydymo sėkmei [13,15].

Išvados

Apibendrinant, tėvų įsitraukimas yra esminė gydymo sudedamoji dalis, galinti reikšmingai pagerinti valgymo sutrikimų valdymo rezultatus. Aktyvus dalyvavimas – tiek psichoedukacinėse grupėse, tiek individualiose konsultacijose, tiek kasdieniniame palaikyme – skatina gydymo laikymąsi, mažina simptomų intensyvumą ir mažina atkryčio riziką. Be to, tėvų parama stiprina šeimos santykius, mažina konfliktus ir suteikia vaikui emocinį saugumą, kuris yra svarbus ilgalaikės remisijos pasiekimui. Nors tėvų įsitraukimas nėra vienintelis sėkmingo gydymo komponentas, jo integravimas į gydymo programas padeda sukurti nuoseklų, tvarų ir efektyvų gydymo procesą, todėl specialistams rekomenduojama nuosekliai skatinti šeimos dalyvavimą, ugdyti tėvų paramos įgūdžius ir suteikti reikalingą psichologinę pagalbą.

 

ŠALTINIAI

1. Treasure, J., Duarte, T.A., Schmidt, U. Eating disorders. Lancet. 2020;395(10227):899–911.
2. Arcelus, J., Mitchell, A.J., Wales, J., Nielsen, S. Mortality rates in patients with anorexia nervosa and other eating disorders. Arch Gen Psychiatry. 2011;68(7):724–731.
3. Stice, E., Marti, C.N., Rohde, P. Prevalence, incidence, impairment, and course of the proposed DSM-5 eating disorder diagnoses in an 8-year prospective community study of young women. J Abnorm Psychol. 2013;122(2):445–457.
4. Le Grange, D., Lock, J., Loeb, K.L., Nicholls, D. Academy for Eating Disorders position paper: the role of the family in eating disorders. Int J Eat Disord. 2010;43(1):1–5.
5. Eisler, I., Dare, C., Russell, G.F.M., Szmukler, G.I., Le Grange, D., Dodge, E. Family and individual therapy in anorexia nervosa: a 5-year follow-up. Arch Gen Psychiatry. 1997;54(11):1025–1030.
6. Ciao, A.C., Accurso, E.C., Wonderlich, S.A. What do parents need to know about eating disorders? Eat Disord. 2015;23(3):254–261.
7. Horesh, N., Apter, A., Zalsman, G. Emotional regulation and family environment in adolescents with eating disorders. Compr Psychiatry. 2015;60:111–118.
8. Dimitropoulos, G., Freeman, V.E., Muskat, S. Family-based treatment with transition age youth: extensions of the model. Eat Disord. 2015;23(4):331–344.
9. Le Grange, D., Lock, J., Agras, W.S., Moye, A., Bryson, S.W., Jo, B. Moderators and mediators of remission in family-based treatment and adolescent focused therapy for anorexia nervosa. Behav Res Ther. 2012;50(2):85–92.
10. Treasure, J., Schmidt, U. The cognitive-interpersonal maintenance model of anorexia nervosa. Behav Res Ther. 2013;51(1):1–11.
11. Lock, J., Le Grange, D. Family-based treatment of eating disorders. Int J Eat Disord. 2005;37 Suppl:S64–S67.
12. Agras, W.S., Lock, J., Brandt, H., Bryson, S.W., Dodge, E., Halmi, K.A., et al. Comparison of 2 family therapies for adolescent anorexia nervosa: a randomized parallel trial. JAMA Psychiatry. 2014;71(11):1279–1286.
13. Le Grange, D., Lock, J., Loeb, K.L., Nicholls, D. Parent-focused treatment for adolescent anorexia nervosa: a randomized clinical trial. Int J Eat Disord. 2017;50(12):1450–1459.
14. Hodsoll, J., Rhind, C., Micali, N., Hibbs, R., Goddard, E., Nazar, B.P., et al. A pilot study of the intensive carers’ programme for eating disorders (ECHO): a qualitative evaluation. BMJ Open. 2016;6(6):e011745.
15. Lock, .J, Le Grange, D., Agras, W.S., Dare, C. Treatment Manual for Anorexia Nervosa: A Family-Based Approach. 2nd ed. New York: Guilford Press; 2001.