Kodėl šiandienos pasaulyje reikia kvalifikuoto porų ir šeimos psichoterapeuto? (Tęsinys)

 

Lietuvoje vis dar trūksta porų ir šeimos psichoterapeutų. Vis daugiau porų ir vis drąsiau ieško pagalbos ištikus krizei, todėl poreikis kvalifikuotų porų ir šeimos psichoterapeutų išlieka.

Jau daugiau nei dešimtmetį (nuo 2013 metų) porų ir šeimos psichoterapeutus ruošia Šeimos santykių institutas vykdantis podiplomines Porų ir šeimos psichoterapijos programą bendradarbiaujant su užsienio šalių partneriais (EFTA-TIC). 2025 m. programos lektoriai kviečia psichologus, visų specialybių gydytojus, socialinius darbuotojus, įgijusius bakalauro ir magistro kvalifikacinį laipsnį, psichologijos ir socialinio darbo magistro studijų studentus, gydytojus rezidentus ir slaugytojus, turinčius aukštąjį universitetinį išsilavinimą mokytis ir tapti porų ir šeimos psichoterapeutais.

Kviečiame norinčius ar svarstančius mokytis šioje programoje specialistus susipažinti su programos lektoriais ir skaityti jų atsakymus į dažniausiai specialistams, besirengiantiems dirbti su šeima ar pora, kylančius klausimus. Į klausimus atsakymus pateikė vaikų ir suaugusiųjų psichiatrė, suaugusiųjų psichoterapeutė, porų ir šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė, vaikų ir paauglių psichiatrė, suaugusiųjų psichoterapeutė, porų ir šeimos psichoterapeutė Vaiva Bingelienė, socialinis darbuotojas, porų ir šeimos psichoterapeutas Gedas Malinauskas, psichologė, šeimos konsultantė, psichodramos terapeutė Rasa Pietarienė.

Kuo svarbu pasirengti darbui su šeima ar pora?

Kaip teigia programos lektoriai, poros ar šeimos psichoterapijos veiksmingumui daug reikšmės turi terapinė aplinka, kuri porų / šeimos psichoterapijoje vadinama terapine sistema. Terapinėje sistemoje dalyvauja pora / šeima su savo patirtimi, savybėmis ir supratimu apie savo sunkumus ir terapeutas su savo žiniomis, profesine ir asmenine patirtimi bei savybėmis. Terapeuto profesinė atsakomybė yra įgyti profesinių žinių ir technikų, kad suprasti kliento sunkumus ir tinkamai valdyti terapijos procesą, siekiant porai / šeimai reikšmingų pokyčių. Tačiau ne mažesnė terapeuto profesinė atsakomybė yra suvokti savo patirtį, išeitinės šeimos vaidmenį jo savasties raidai, nes klientų pora / šeima “atsineša” iš esmės panašias problemas, kurios egzistavo terapeuto išeitinėje šeimoje. Juk mus formuoja vaikystės patirtis (tai, iš kur esame kilę – šeima) ir labai daug pasako apie tai, ką darome kituose santykiuose, pavyzdžiui, su klientais.

Psichoterapeuto reakcijos į šeimos ar poros bruožus (pvz., bendravimo stilių, šeimos struktūrą, kultūrą, raidos aspektus) gali pasitarnauti kaip palanki objektyvios psichoterapijos aplinkybė, jei šių reakcijų neužtemdo asmeninė patirtis, pastebi R. Šerkšnienė.

Anot R. Šerkšnienės, poros / šeimos psichoterapeutas turi įsisąmoninti savo patirtį išeitinėje šeimoje bei emocinio reaktyvumo priežastis, kad galėtų valdyti savo emocines reakcijas ir elgtis apgalvotai – spręsti šeimos, o ne savo asmeninius sunkumus, pavyzdžiui, su užuojauta reaguoti į kiekvieną šeimos narį, išlaikyti jautrumą kiekvieno nario skirtumui ir / ar sunkumams.

„Tinkamas pasirengimas leidžia psichoterapeutui suprasti šeimą, kaip sistemą, jos dinamiką, tarpusavio santykius ir konfliktų šaltinius. Svarbu išmokti neutralios pozicijos, kad visi šeimos nariai jaustų palaikymą ir  būtų išvengta šališkumo. Pasirengimas užtikrina, kad psichoterapeutas gebės parinkti ir taikyti tinkamus „įrankius“ ir kurs saugią erdvę visiems šeimos nariams“ – pastebi G. Malinauskas.

Kas yra sisteminė praktika, kaip ji atsiskleidžia šiose studijose?

Anot programos lektorių, sisteminė praktika yra visų pirma pasaulėžiūros kūrimas, kad šeima veikia, kaip viena sistema, tad  analizuoja bendrus santykių ir elgesio kontekstus, o ne atskirus asmenis. Studijų metu tai atsiskleidžia per šeimos sistemų, struktūros teorijos taikymą ir įvairių komunikacijos modelių analizę.

Dirbant su klientu, kaip pastebi programos lektoriai, pagrindinis dėmesys skiriamas asmeniui jo santykių su kitais kontekste. Sisteminė praktika pripažįsta, kad asmuo nėra izoliuotas, bet yra didesnio vieneto ar sistemos dalis, pavyzdžiui, poros, šeimos, organizacijos ar bendruomenės. Sisteminės terapijos tikslas – nustatyti giliai įsišaknijusius asmens, poros ir šeimos narių santykių modelius. Atskleidžiant, kaip nariai bendrauja ir elgiasi vadovaudamiesi savo patirtimi kilmės šeimose ar kituose reikšminguose santykiuose bei įsitikinimais apie savo vaidmenis, terapijos procesas padeda klientams suprasti ir pakeisti neveiksmingų ir / ar varžančių santykių dinamiką.

„Sisteminė teorija arba sisteminis mąstymas nukreipia dėmesį nuo vidinių ar asmeninių sunkumų, į santykių problemas bei skatina psichoterapeutą laikytis visuminio požiūrio į savo sąveiką su klientais, sutelkiant dėmesį į procesą arba į tai, kas ir kaip vyksta, o ne į tai, kodėl tai vyksta.“ – teigia R. Šerkšnienė.

Anot V. Bingelienės, sisteminė teorija padeda atverti savo mąstymą ir pažvelgti iš platesnės perspektyvos, pamatyti alternatyvų ir stiprybių, o ne kaltinti ar „patologizuoti“ klientą. Tokie procesai, kaip šeimos dinamika, raidos iššūkiai, kartų modeliai ir struktūrinės santykių problemos, nebeatrodo paslaptingi ar kaip neturintys reikšmės, o priešingai galimybė padėti klientui pasiekti pokyčių savo santykiuose su kitais.

Su kokiomis tikslinėmis grupėmis gali dirbti specialistai baigę šias studijas?

Programos lektoriai pažymi, kad baigę mokymų programą specialistai gali dirbti su įvairių formų santykiais: visa šeima, dalimi šeimos, pavieniais asmenims ir poromis, taip pat gali dirbti su globėjais ir įtėviais, specialistų grupėmis, komandomis, įmonėmis, siekdami įvertinti ir padėti spręsti įvairias psichologines ir santykių problemas, turinčias įtakos emocinei, psichinei ir fizinei sveikatai. Sisteminė terapija gali padėti bet kokio amžiaus žmonėms, įskaitant vaikus. Daugeliui sisteminė terapija suteikia įžvalgų apie tai, kaip ankstyvame gyvenime susiformavę modeliai riboja asmens galimybes dabartiniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, asmenims, kurie nuolat apleidžia savo poreikius ir norus, slopina savo jausmus, gali nepavykti išsiugdyti tarpasmeninių įgūdžių, kurie padėtų palaikyti sveikus santykius. Arba, asmuo, kuris niekada neišmoko reguliuoti savo emocijų (baimės, nerimo ar pykčio), gali vis labiau nevaldomai ar destruktyviai išsilieti ant artimųjų. Sisteminė terapija gali padėti poros / šeimos nariams spręsti šias problemas ir kai kuriais atvejais atrasti jų kilmę.

Šeimos psichoterapija ypač efektyvi sprendžiant vaikų ir suaugusiųjų problemas, tokias kaip miegas ir maitinimas (kūdikiams), prieraišumas, valgymo sutrikimai, su mokykla susiję sunkumai, konfliktai ir įtampa santykiuose, poros santykių sunkumai, vaikų ir paauglių psichikos sveikatos problemos, traumos padariniai, fizinė liga, mirtis, skyrybos ir kitos netektys, sunkumai, susiję su senėjimu ir kitais šeimos gyvenimo ciklo pokyčiais.

Kokių sunkumų patiria / su kokiais dažniausiai susiduria psichoterapeutai dirbant su pora ar šeima?

Programos lektoriai vieningai sutaria, kad sunkiausia, kai susiduriama su sudėtingomis krizėmis, kurios išbalansuoja šeimos dinamiką, smurtiniu tarpusavio bendravimu, neištikimybės konfliktais ir negebėjimu atleisti. Psichoterapeutas yra specialistas ir kartu asmuo, turintis patirtį ir savo asmeninius išgyvenimus. Sunkiausia rasti pusiausvyrą tarp savo patiriamų išgyvenimų ir empatijos bei objektyvumo, o ypač, kai tenka susidurti ir su sudėtingomis situacijomis, tokiomis kaip klientų mintys apie savižudybę, prievarta prieš vaikus ir artimų partnerių smurtas. G. Malinauskas pastebi, kad taip pat sudėtinga išlaikyti objektyvumą ir terapinį procesą, kai šeimos nariai turi skirtingus lūkesčius, pvz. vienas sutuoktinis nori skirtis, o kitas išsaugoti šeimą.

Anot R. Šerkšnienės, pradedantys psichoterapeutai gali patirti įvairių sunkumų, tokių kaip nerimas dėl susitikimo su klientais ir abejonių dėl savo, kaip terapeuto, gebėjimų, noras neklysti ir būti tobulu sesijose, baimė priimti savo ribotumą, nepatogumas dėl tylos terapijoje, vidinis spaudimas išpildyti visus klientų poreikius, per didelis nerimavimas dėl klientų sunkumų, prisiimant visą atsakomybę už terapijos rezultatą.

Ką mokymų dalyviai įvardina kaip sunkiausią ir ilgiausiai trunkantį procesą?

Lektoriai pažymi, kad daugelis šeimos psichoterapijos mokymų dalyvių komentuoja, kad turi „atsimokyti“ – keisti ankstesnį (linijinį priežastinį, keliant klausimą „kodėl?“) požiūrį į klientų sunkumus, atsisakant nuostatos, kad vienas kuris nors narys yra atsakingas dėl esamų poros / šeimos sunkumų. Taip pat gana dažnai sunku keisti suvokimą, kas yra klientas – kad tai ne atskiri šeimos nariai, kurie turi simptomą – klientas yra poros / šeimos narių tarpusavio santykiai.

„Mokymasis naujai „atrasti klientą“ – dirbti su santykiais – yra laiko pareikalaujantis procesas.“ – pastebi R. Šerkšnienė.

„Praktinių mokymų metu daugeliui kursantų yra sunkoka toleruoti, kad kiti grupės dalyviai juos stebi simuliacijos sesijų metu.“ – pažymi V. Bingelienė. Kai kurie studentai teigia, kad sunku nuoširdžiai pripažinti savo ribotumą, klysti, prašyti pagalbos ir pripažinti, kad kažką praleido arba reikia pakeisti kryptį. Nėra lengva jau turintiems praktinės patirties specialistams praktikuoti technikas, kai yra stebimi lektorių, o grupės dalyviai ruošiasi aptarti, kaip pavyko pritaikyti įgyjamas žinias praktikoje.

G. Malinauskas pažymi, kad studentai taip pat dažnai mini, kad sunkiausia priimti savo asmeninių nuostatų įtaką terapiniam procesui. Taip pat ilgai trunka įvaldyti sisteminį mąstymą ir gebėjimą matyti platesnį santykių kontekstą.

Paklausti, kas palengvina mokymąsi, programos lektoriai mini, kad daugelis baigusių studijas pažymi, kad labiausiai ramino lektorių parama ir palaikymas, neutralumas (lygiavertė pozicija), jų siekis atskleisti kiekvieno besimokančiojo stipriąsias puses ir dirbti kartu bei galimybė mokytis grupėje su bendraminčiais ir iš jų.

Lektoriai pasidalino vieno iš mokymų programos dalyvio atsiliepimu: „Teorinės žinios buvo svarbios, tačiau praktikavimas ir asmeninės patirties apmąstymas bei analizė grupėje padėjo man geriau suvokti save kaip terapeutą, formavo naują supratimą apie asmens, poros ir šeimos sunkumus bei sustiprino mano techninius įgūdžius ir profesionalumą.“

Kokius sunkumus patiriančiam klientui (-ams) gali būti naudinga šeimos ar porų psichoterapija?

Neretai apie šeimos ir porų psichoterapiją manoma, kad ji padeda tik esant tam tikroms santykių problemoms (pvz., šeimos konfliktas, neištikimybė, netikėta netektis, šeimos vystymosi etapai).

Anot V. Bingelienės, porų ir šeimos psichoterapeutai specializuojasi vertinti, nustatyti ir spręsti įvairius sunkumus poros ir šeimos santykiuose, įskaitant tarp sutuoktinių, partnerių, tėvų ir vaikų bei brolių ir seserų.

„Porų ir šeimos psichoterapeutai padeda geriau suprasti asmeninių reakcijų įtaką šeimos narių santykiams bei kurti veiksmingesnius bendravimo modelius“ – pažymi G. Malinauskas.

„Šios krypties psichoterapeutai gali padėti norintiems suvokti ir keisti iš kartos į kartą lydinčius sunkumus.“ – pamini R. Pietarienė.

Programos lektoriai pažymi, kad sisteminis požiūris į asmens / poros / šeimos sunkumus padeda suvokti kontekstą, kuriame yra kyla problemos, todėl porų ir šeimos psichoterapeutai gali padėti sprendžiant ir kitas priežastis, dėl kurių kreipiamasi į įvairius specialistus (pvz., depresija, nerimas, trauma ir priklausomybė). Pavyzdžiui, dirbdamas su pora, kuri turi sunkumų dėl artumo, psichoterapeutas gali pastebėti, kad vienas iš partnerių turi depresijos požymių. Tada šios problemos sprendimas tampa terapijos plano dalimi.

Paminėkite vieną iš technikų ar pagrindinių principų, kokių mokosi studentai?

Programos lektoriai pažymi, kad unikaliausias šeimos psichoterapijos indėlis į psichikos sveikatos sritį yra nuostata, kad būtina kalbėti kliento / šeimos kalba – kalbėtis taip, kad klientas / šeima galėtų suprasti. Dalis terapijos technikų ir principų yra tie patys, kaip ir tų, kurie taikomi individualioje ar grupės terapijoje – aktyvus klausymas, empatija ir pan. Tačiau porų ir šeimos terapijoje mokoma ir daug naujų technikų. Pavyzdžiui, santykių modeliai ir / ar emocinis reaktyvumas, kurie kelia sunkumų dabartyje (pvz., poros, šeimos ar darbo santykiuose), yra „paveldimi iš praeities“ – perduodami iš kartos į kartą, todėl tinkamai pasirengęs psichoterapeutas gali padėti sprendžiant šiuos sunkumus. Genograma tokiais atvejais yra vienas iš naudingiausių įrankių.

Viena iš pagrindinių technikų, anot programos lektorių, yra cirkuliarių klausimų naudojimas, kurie padeda analizuoti šeimos elgsenos modelius ir šeimos pusiausvyrą. Klausimai formuluojami tokiu būdu, kad ir terapeutas, ir pora / šeima galėtų suprasti, kaip atsiranda konkretaus asmens, poros ar šeimos sunkumai ir kas juos palaiko. Dalyvaudami interaktyviuose mokymo ir mokymosi procesuose, įskaitant literatūros analizę, diskusijas ir refleksijas visoje ir mažose grupėse, vaidmenų žaidimuose, atvejų supervizijas ir savo asmeninės patirties apmąstymus, mokymų dalyviai tampa pasirengę teoriją paversti praktiniais savo darbo metodais. Svarbu paminėti, kad dalyviai studijuoja ir turi galimybę palyginti įvairius terapijos modelius, tokius kaip struktūrinis, strateginis (įskaitant Milano mokyklą), į sprendimus orientuotas, transgeneracinis (Boweno), naratyvinis. Šiuos modelius vienija sisteminis požiūris į šeimą, tačiau kiekviena iš jų turi savitumo ir taiko skirtingas technikas.